Kai kaimyninė šalis – o, kaip M. Gorbačiovas pyko dėl to fakto įvardijimo! – ėjo pasmaugti nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, sovietų propagandistai skelbdavo viską atvirkščiai.
Ne Lietuva kenčia nuo blokadų ir psichologinio karo bei socialinio teroro, bet Lietuva nutarė pakenkti Sovietų Sąjungai ir viską daro pagal trijų CŽV agentų nurodymus. (Vienas jų – Romas Sakadolskis, galiu priminti; o tokius dalykus pliurpdavo pats Gorbačiovas.)
Lietuvai Kremlius negrasina (tik „susilauksit nelaimių“, „išpjausit visus galvijus“, „neišgyvensite!”), bet Lietuvoje kažkas grasina rusų karininkų žmonoms… Pusantro milijono piliečių pasirašė, kad sovietų kariuomenė turi išeiti, – kaip jie drįso! Kas leido pasirašinėti? Baltijos kelias – baisus nacionalistų siautėjimas, tačiau kaip juos nubausti?
Šiandien tai vos prisimenamos gėlytės, nes prinoko uogytės. Tarp jų – Rusijos „teisė“ užpulti bet ką ir bet kur; jos kaimynų saugumas – didžioji nacionalinė grėsmė, nes kaimynai normaliai turėtų būti kuo labiau nesaugūs, paprasčiausi bejėgiai; Rusijos „interesai“, apie kuriuos nusprendžia ji pati, – visai „teisėtas“ pagrindas naudoti net branduolinį ginklą… Kad rastųsi toks pagrindas – ką tik nustatyta, pakanka keistis kaimynų valdžiai; žinoma, jeigu ne į tą pusę, kurios nori Rytų hegemonas. Mat visa tai, ko jis nenori, yra priešų agresija.
Nesuklyskit: kai Rusija ką užpuola, tai ne agresija, o savigyna. Kai užpultasis ginasi – jis agresorius. NATO yra pajėgi gintis ir ginti, todėl ji agresorė. Jei būtų bejėgė, susilauktų pagyrimo. O užpultieji, juolab kurie ginasi, jokios savos valios neturi. Tai baisioji NATO naudoja juos savo plėtrai (Rusija tik nevalingai padeda), matyt, ketindama prisijungti ir pačią Rusiją. (Kartais šiek tiek siūlydavosi.) Tam reiktų jai tapti demokratija, tad štai kur slaptasis priešų kėslas! Ne, laikysimės mylimo valdovo – skelbia apklausos. Negandos, kurios ištinka rusų liaudį, tai priešų darbas. Jie išprovokavo Krymo okupaciją, nes šią Ukrainos dalį būtų užgrobusi NATO.
Tačiau „mūsų ten nėra“, taip nuo pat pradžių skelbė smūgiui apsisprendę Rusijos vadovai. Išvirkštėnų ideologija ir praktika, juolab propaganda, turi gilius psichopagrindus. Kaip sename filmuke, gal su Čaplinu, kur vienas kareivis niekaip nepataiko į koją, o tai reiškia, kad su juo viskas gerai, bet pulkas žygiuoja ne į koją. – Mane stengiasi izoliuoti, – niršta suverenus kareivis, – bet aš nė už ką nepasiduosiu! Plyšiu, bet priversiu juos žengti pagal mane.
„Suverenios demokratijos“ koncepcija skelbta jau senokai, tik užsimerkę stebėtojai nenorėjo pastebėti ir matyti. Realioje nūdienos politikoje tai reiškia vis galingesnį ryžtą: tūnosiu apsitvėręs savo kieme, o jums visiems – trijų raidžių rodyklė. Esat supuvę, tai aš verčiau nevalgysiu arba įsivesiu korteles, negu su jumis prekiausiu. Tik štai problemėlė: kur baigiasi našių arba mūsiškių „rusų kiemas“?
Bemaž niekur. Arba tik ten, kur bjaurybė NATO. Suomiai pradeda suvokti. O prieš savaitę Kremliuje darsyk patvirtinta, bene antrojo rusų asmens, kad sienos tarp Rusijos ir Ukrainos nėra. Suprask, nesą ko svarstyti apie įsibrovėlių išvedimą už nesamos sienos. Niekas, broliai, nepakitę nuo apelsinų revoliucijos laikų, kai rytų valdovas griaudėjo Europos Sąjungos žiūrovams: šalin iš mano valdų! Nedrįskite, ištvirkėliai, gundyti man patarnaujančios mergelės Ukrainos!
Pražiūrėjo tik vieną smulkmeną: kad Ukraina vis dėlto egzistuoja. Jos nekantriai Maidano tautai pradėjo nepatikti, kad „Berkuto“ snaiperiai nuo stogų skabo laisvės demonstrantus kaip kiškius. Atsakingajam supervagiui teko sprukti nuo atsakomybės. Ak, tai perversmas! Pabėgėlis, beje, prieglaudoje tuoj parašė oficialų, „teisėtą“ prašymą Rusijai, kad ši įvestų Raudonąją armiją ir pasodintų jį, V. Janukovyčių, atgal į aukso sostą prie auksinių batonų.
Tai palikta ateičiai arba vykdoma etapais. Tuo tarpu patylomis kuriama versija, kad „Berkuto“ žudikai, nors kai kurie prisipažino ir atgailavo, iš tikrųjų buvę pasamdyti priešų, siekiančių sukompromituoti teisėtą Kremliaus draugų valdžią ir palengvinti NATO suplanuotą bandūrų perversmą. Gerai dar, kad yra Rusija, paties dangaus pašaukta tam priešintis.
Bet išvirkštiniai priešų, o juolab priešų priešų kėslai verti didžiausio dėmesio. Kokia prasmė buvo mėtyti Janutų šeimos pinigus ir slapčiomis platinti anglišką paskvilį prieš Lietuvos prezidentę Europos Parlamente? Jokios prasmės, išskyrus vieną: palikti pėdsaką europiečių sąmonėje, neva kažkas Lietuvoje labai nekenčia Dalios Grybauskaitės, laiko ją Putino agente. Nacionalistai! Todėl, jeigu nušaus, nebus taip aišku, jog tai būtent V. Putino tarnybų darbelis. Konkrečiai – kerštas.
Net A. Litvinenkos nužudymą Londone ligi šiol mėgina uždrumsti. Šiaip ar taip, kontora nedaro nesąmoningų arba improvizuotų dalykų. Lietuviškoje (?) neapykantos spaudoje, o (ne)atsitiktinai rusiška pavarde, jau pasirodė patariamoji nuoroda į polonijaus priemonės efektyvumą Rusijos (VVP) nemylėtojams.
VSD galėtų mokytis skaityti. Toks paprastas anonsas: numatomos politinės žmogžudystės Lietuvoje bus lietuvių darbas. Dėl lėktuvo jau senokai pasakyta: kalti tie, kieno žemėn krito. Kodėl? – todėl, kad jų teritorijoje. Tik Lenkijos prezidento lėktuvui to požiūrio netaikyta. Medininkams ir Sausio tryliktajai mėginta taikyti.
Pabaigai dar pastabų apie skriaudžiamas buvusias imperijas. Antai vienos jų tarptautinė izoliacija taisyklėmis: važiuojama nustatyta kelio puse; keleiviniai lėktuvai nenumušinėjami; sutarčių laikomasi. Pastarąją siūlė jau senovės romėnai, bet ne „Trečioji Roma“ Maskvoje. Šaukiant „jie mums nenurodinės!“ ir važiuojant skersai išilgai Europą, kaip tik užsigeidžia vairuotojo suvereni valia, kaktomušų provokacijas švelnins naujausi rusiški šarvai.
Todėl neteisėtą ir visiems žalingą mušeikų izoliaciją įveiksime jei ne kitaip, tai tiesiog nusigręžę, žiūrėdami į viską atvirkščiai. Nemylit – nereikia. Apsivelkam išvirkščią šimtasiūlę. Apsitveriame nuosavame kieme.
O britų šaly – Jungtinėje Karalystėje bręsta gimininga nuoskauda. Teko girdėti, kad pareikalaus grąžinti JTO atplėštą Indiją ir tam jau priėmė gynybos įstatymus, jau papildomai ginkluojasi. Stosis iš pažeminimų balos ant liūto kojų. Užpakalinių, kaip išdidus lokys.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Vytautas Landsbergis, šio tekso autorius.
2015.01.03; 18:26
