Sekmadieniniai pamąstymai. Tiršta dūmų uždanga


Print

Kas šiandien nusipelnė pagyrimo? Norėtųsi pasveikinti Lietuvos karinę kontržvalgybą. Naujųjų metų išvakarėse mūsų generalinė prokuratūra pranešė, jog „demaskuotas priešiškoms užsienio slaptosioms tarnyboms talkinęs Lietuvos karininkas, o taip pat išaiškintas ir nesąžiningo karininko sukauptą slaptą informaciją užsienin gabenęs asmuo“.

Tai – ne pirmas pranešimas apie sėkmingą Lietuvos Antrojo departamento (AOTD) kontržvalgybinę operaciją ginkluotosiose pajėgose ieškant užsimaskavusių užsienio valstybių agentų. Pergale pasibaigusių kontržvalgybinių operacijų mūsų „antrukai“ yra surengę ir anksčiau. Tik apie kai kurias iš jų nieko nežinome. Ir gerai, kad nežinome. Ne viską mums būtina žinoti.

Tačiau dar prieš keletą metų sėkmingi lietuviški kontržvalgybiniai demaskavimai buvo itin retas atvejis. Žvelgiant iš šalies galėjo net susidaryti įspūdis, jog Lietuvos kariuomenėje arba nėra nė vieno Rusijos ir Baltarusijos slaptųjų tarnybų užverbuoto „kurmio“, arba Lietuvos karinė žvalgyba jų nemoka gaudyti. Nors, prisimenant Rusijos slaptųjų tarnybų aktyvumą kitose NATO bei Europos Sąjungos šalyse, akivaizdu: informatorių, agentų ir šnipų mūsų karinėse struktūrose Rusija turi tiek, kiek jai reikia. Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius įsitikinęs, jog mūsų šalyje veikia daugybė Rusijos šnipų („Tų šnipų Lietuvoje yra masė“; delfi.lt).

Žodžiu, šiandien, prisimindami kelerių paskutiniųjų metų tylą, regime akivaizdų lietuviškosios karinės kontržvalgybos sujudimą. Per 2014-uosius metus – tai antras sykis, kai Lietuvos ginkluotosiose pajėgose aptinkami užsienio agentai.

Lietuviškosios karinės kontržvalgybos aktyvumas negali nedžiuginti. Tegul įtariamieji bei kaltinamieji „kurmiai“ ir nėra itin aukšto rango pareigūnai (Estijos KAPO, pavyzdžiui, gaudo kur kas įspūdingesnių kalibrų šnipus), tai vis tiek puiki pamoka tiems, kurie galbūt pakeis išaiškintuosius. Naujiems „kurmiams“ bent jau bus sunkiau rinkti konfidencialią informaciją. Būsimieji šnipai bent jau šiek tiek bijos sulaukti pelnyto atpildo.

Tiesa, dar nežinia, ką pasakys lietuviškoji Temidė, pradėjusi šias baudžiamąsias bylas nagrinėti „iš esmės“. Galbūt AOTD argumentai Lietuvos teisėjams pasirodys neįtikinami, ir įtariamųjų bei kaltinamųjų teks atsiprašyti, jiems išmokant milijonines kompensacijas už priverstines pravaikštas. Juk lietuviškoji Temidė, sumaniai manipuliuodama sąvokomis „įstatymo raidė“ ir „įstatymo dvasia“, pastaruosius du dešimtmečius buvo kur kas palankesnė „aniems“, nei „mums“.

Tereikia prisiminti, kaip mūsų teisėjai lengva ranka išteisindavo buvusius stribus, enkavedistus, kagėbistus, tyčia ar netyčia pamiršdami sovietinių laikų specifiką. Jiems nė motais, kad, apart „įstatymo raidės“, dar turi egzistuoti ir „politinis, moralinis vertinimas“ (Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius Valdas Rakutis; LRT Televizijos laida „Savaitė“).  

Tad belieka viltis, jog mūsų kontržvalgyba, prieš kreipdamasi į Lietuvos teismą, numatė šį niuansą. Kitaip sulauksime rimtų Rusijos žiniasklaidos patyčių. Juolab kad Rusijos žiniasklaida moka taip įtikinamai viską apversti aukštyn kojomis, kad „auka“ tampa „agresoriumi“, o „agresorius“ – „taikos balandžiu“.

Prisiminkime gudriai painią NTV televizijos laidą „Mūsų žmogus Taline“, kurioje rusų žurnalistai stengėsi sujaukti žiūrovų protus, menkindami Estijos slaptąsias tarnybas. Tikėtis, jog anoji pusė savo reikmėms neišnaudos net menkiausios mūsų klaidelės, – neverta. Tiesa, kol kas apie Lietuvos kariuomenėje aptiktus Rusijos ir Baltarusijos šnipus rusiški leidiniai savo skaitytojus informuoja pabrėžtinai santūriai – maždaug tik tiek, kiek informacijos pateikia oficialios Lietuvos struktūros. Tačiau nereikia pamiršti, jog informacinių, dezinformacinių, propagandinių išpuolių galime sulaukti bet kuriuo momentu. Nenustebkime, jei Rusija keršydama pagrobs kokį nors mūsų diplomatą, oficialiai reziduojantį Maskvoje, apkaltinę jį nebūtomis nuodėmėmis. Tokių pavyzdžių jau esama: estų žvalgybininkas Estonas Kohveras pagrobtas pasienio ruože, matyt, dar ir dėl to, kad FSB ar GRU tikisi iškeisti jį į vieną iš Estijoje įkalintų rusų šnipų.

Beje, kryptingų, sistemingų išpuolių, primenančių tirštas dūmų uždangas, jau sulaukėme. Prezidentė Dalia Grybauskaitė puolama neatsitiktinai. Neatsitiktinai puolamas ir prof. Vytautas Landsbergis. Anoji, priešiškoji, pusė žūtbūt siekia mūsų galvose sukelti chaosą: esą tiek prezidentė, tiek profesorius kenkia Lietuvai. Nors akivaizdu, jog mes būtume žymiai stipresni, jei Lietuvoje turėtume bent šiek tiek daugiau tokių „komunistų“ ir „kagėbistų“ kaip prezidentė ir profesorius.

Deja, Lietuva turi užtektinai daug keistų aktyvistų, kurie, vaizdžiai tariant, nemato skirtumo tarp CŽV ir KGB kalėjimų, kurie įsitikinę, jog Lietuva neturėtų padėti kenčiančiai Ukrainai, kurie mano, jog, nekritikuodami Kremliaus diktatoriaus, sulauktume Maskvos palankumo… Tokiems „išminčiams“ nepatinka, kad Lietuva dabar elgiasi taip pat, kaip kadaise garbingai pasielgė mažytė Islandija ir Danija, 1991-aisiais pirmosios pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę. Tokiems nusispjauti, jog „neutrali pozicija sukrėtimų metais Lietuvai niekad neatnešė naudos“. Tokie nesuvokė ir greičiausiai jau niekad nesuvoks, jog, gindami Ukrainą, mes pirmiausiai giname save.

Nieko nėra svarbiau už garsiai ištartą tiesos žodį kad ir apie „teroristinių požymių turinčią valstybę“. Teroristine valstybe Rusiją derėjo pavadinti dar 1994-aisiais, kai ji nuo žemės paviršiaus sumanė nušluoti čečėnų sostinę Grozną. Jei pasaulis tada būtų išdrįsęs rėžti tiesą į akis, galbūt būtų išvengta agresijos prieš Gruziją. Bet tiesos apie terorizmą mes neišrėžėme net tuomet, kai Rusijos tankai įsiveržė į Gruziją. Todėl bėdų nūnai turi Ukraina.

Žinoma, teroristine valstybe Rusijos galime nevadinti iki dabar. Bet tada bėdų turėsime būtent mes, Baltijos valstybės, nes po Ukrainos pralaimėjimo (o tokio įvykių scenarijaus atmesti negalima) neišvengiamai ateis būtent mūsų eilė akis į akį susidurti su atpažinimo ženklų neturinčiais rusų kariškiais.

Žurnalistės Rūtos Janutienės laidoje „Nuoga tiesa“ buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus į klausimą, ar teisinga Lietuvos užsienio politika, ironiškai atsako, jog tai tik tikėjimo arba netikėjimo klausimas. Kokie buvusio VSD vadovo argumentai? M.Laurinkus pareiškė: „Keista: mes žinome, kokia ir kokių pažiūrų žmonių grupė veikia Vladimirą Putiną, o kas veikia Lietuvos prezidentę ar premjerą, nežinome nieko“.

Iš kur M.Laurinkus žino, kas daro didžiausią įtaką Rusijos prezidentui? Lietuva, įskaitant JAV, NATO bei ES analitikus, tik spėlioja, tik svarsto, tik diskutuoja, kokios jėgos lemia Kremliaus vadovo žingsnius. Tai, kad Vakarų žvalgybos nenumatė karinių Rusijos išpuolių prieš Ukrainą, byloja, jog mes nieko nežinojome ir iki šiol ne ką daugiau žinome, kokie planai braižomi už uždarų durų slaptuose V.Putino pasitarimuose. Taigi mes galime tik spėlioti, samprotauti, mat po tomis šimtais užraktų užrakintomis Kremliaus durimis mūsų „kurmiai“ nepasikasa.

Beje, jei jau mums reikia ką nors žinoti, tai neprošal pirmiausiai būtų išsiaiškinti priežastis, kurios skatina R.Janutienės „Nuogą tiesą“ kurstyti sunkiai paslepiamą priešiškumą stuburą turintiems Lietuvos vadovei bei profesoriui V.Landsbergiui. Kodėl toks išskirtinis dėmesys būtent jiems, o ne, pavyzdžiui, Rolandui Paksui,  prezidentams Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui?

2015.01.04; 15:07


Prisijunkite prie diskusijos