Karas tarp galingiausių pasaulio valstybių visai įmanomas, o potencialaus amerikiečių ir kinų konflikto atveju rusai palaikytų kinus. Taip tvirtina politologas Karolis ALEKSA.
„Tokiu atveju mūsų laukia įdomūs laikai“, – įsitikinęs K. Aleksa, neseniai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) apsigynęs disertaciją „Jungtinių Valstijų karinės transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai“.
Apie tai, ar amerikiečiai vis dar galingiausi pasaulyje ir ko tikėtis iš Kinijos bei Rusijos, su mokslininku kalbėjosi LRT žurnalistas Simonas BENDŽIUS.
Kaip įvertintumėte šiandienos JAV kariuomenę? Ar galėtume sakyti, kad ši valstybė kariniu požiūriu vis dar yra pati stipriausia pasaulyje?
Taip, JAV kariuomenė šiuo metu neabejotinai yra pati stipriausia kariuomenė pasaulyje. Vien dėl to, kad jos karinė galia leidžia jai užtikrinti kosmoso, jūrų kontrolę, t.y. tų erdvių, kurios yra ypač svarbios norint dominuoti pasaulyje. Kitas dalykas yra tas, kad JAV iš tikrųjų turi pačias moderniausias sausumos pajėgas, kurios ypač svarbios, norint sėkmingai dalyvauti kariniuose konfliktuose ir juos spręsti savo naudai. Aš manau, kad tą pademonstravo karinės operacijos, kurias amerikiečiai vykdė po Šaltojo karo.
Be to, amerikiečiai labai intensyviai siekia įsisavinti ir pačias naujausias technologijas. Matome, kad kibernetinė erdvė tampa labai svarbi šiuolaikiniame pasaulyje. Jos įsisavinimas, gebėjimas išvystyti kibernetinės atakos puolamuosius pajėgumus taip pat yra labai svarbus. Amerikiečiai iš tikrųjų stengiasi išlikti lyderiai. Jiems ant kulnų mina kai kurios valstybės, tokios kaip Rusija, Kinija it kt.
Tačiau aš sakyčiau, jog dėl sukaupto bagažo, kurį amerikiečiai pradėjo kurti Šaltojo karo pabaigoje, dėl pradėtų taikyti informacinių technologijų jie kol kas ir laikosi kaip lyderiai šioje srityje.
Kas lemia amerikiečių pranašumą? Jūs minėjote, kad jie turi pačias moderniausias sausumos pajėgas, atkreipėte dėmesį į informacinių technologijų svarbą. Bet kas konkrečiai – kokie ginklai, kokios technologijos?
Amerikiečiai labai sėkmingai įsisavino informacines technologijas tuo požiūriu, kad jie sukūrė informacijos rinkimo, perdavimo pajėgumus, kurie yra labai svarbūs šiuolaikiniame konflikte. Ir taip pat sukūrė tiksliųjų ginklų sistemas, kurias nuolat tobulina.
Kas yra tikslieji ginklai?
Tikslieji ginklai yra tokie ginklai, kuriuos galima nustatyti į taikinį, į kurį jie lekia. Tačiau dar yra protingieji tikslieji ginklai. Šie nuo paprastų tiksliųjų ginklų skiriasi tuo, kad jie patys gali koreguoti taikinio koordinates. Jeigu taikinys pajuda, tie ginklai sugeba pasikoreguoti kryptį. Amerikiečiai išsiskiria tuo, kad jie turi puikią navigacinę sistemą. Mes žinom ją GPS vardu. Tačiau amerikiečiai taip pat turi ir paralelines navigacines sistemas, kurios padeda užtikrinti dominavimą.
Kalbant apie jūras, mes žinome, kad jie turi lėktuvnešius, kuriuos supa koviniai laivai. Iš tokių moderniausių ginklų galbūt būtų galima paminėti bepiločius lėktuvus ir bepiločius kovos lėktuvus. Amerikiečiai skiria daugybę pinigų, kurdami šiuos ginklus.
Taip pat galima pasakyti, kad amerikiečiai išleidžia milžiniškus pinigus kurdami ilgo nuotolio tikslaus taikymo konvencinius pajėgumus. Galbūt girdėjote iš žiniasklaidos – pasirodo tokie labai patraukliai skambantys terminai, kaip „supergreiti platformos nešėjai“, kurie esą per valandą geba nuskristi apie 2000 km.
Atrodo, kad amerikiečiai ir turėtų išlaikyti tą pranašumą, tačiau neaišku, kiek dar ilgai.
Vyresnioji karta gerai prisimena Šaltojo karo laikotarpį, kai dvi supervalstybės lenktyniavo įvairiose srityse, karinė pramonė taip pat buvo viena iš tų sričių. Šiandien prie tų valstybių po truputį prisijungia Kinija. Apžvalgininkai ją vadina potencialia supervalstybe. Ar tarp šių trijų valstybių – Amerikos, Rusijos, Kinijos – galima įžvelgti įtampą?
Rusija ir Kinija, visų pirma reiktų pasakyti, yra labai jautrios karinės galios logikai. Tai yra valstybės, kurios nepuoselėja demokratinių vertybių ir žvelgia į savo vaidmenį pasaulyje per karinės galios prizmę. Tai jeigu yra viena valstybė, tokia kaip JAV, kuri už jas daug pajėgesnė arba bent jau pajėgesnė kariniu požiūriu, ir laikosi skirtingų vertybinių pozicijų, skirtingos politikos, skirtingos pasaulio vizijos – tai joms yra grėsmė.
Dėl to amerikiečių kariniai pasiekimai, karinės inovacijos – taip aš argumentuoju savo disertacijoje – potencialiai suteikia amerikiečiams puolimo pranašumą. Aš sakau, kad gal amerikiečiai gali įgauti pranašumą ir branduolinio puolimo gynybos balanse. O tai reiškia, kad rusai ir kinai gali būti nepajėgūs branduoliniais ginklais atgrasinti amerikiečių. Šiuo požiūriu rusams ir kinams tai yra didžiulė grėsmė.
Rusai ir kinai reaguoja siekdami gana agresyvių karinės modernizacijos programų. Kinijos operacinė karinė doktrina iš tikrųjų jau yra daugiau puolamojo pobūdžio. Jie sako – mes ginsimės, bet ta jų gynyba yra puolamųjų operacijų doktrina, taigi jie sako – mes ginsimės puldami.
Rusams amerikiečių karinė transformacija taip pat yra labai didelė grėsmė dėl jų mažo pajėgumo po Šaltojo karo normaliai finansuoti gynybą. Tačiau jie, įžvelgdami tą pavojų, buvo labai susirūpinę strateginiu stabilumu, t.y. branduolinio atgrasinimo stabilumu. Mes dabar tai ir matome. Tai rodo ir START sutarties (Naujoji Rusijos ir JAV Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis (START) – red.) pasirašymas tarp Dmitrijaus Medvedevo ir Baracko Obamos.
Bet realiai vertinant Rusijos turimus branduolinius pajėgumus atrodo, kad amerikiečių karinė transformacija nekelia tokios karinės grėsmės, kaip rusai bando pateikti. Rusai turi gerokai daugiau nei tūkstantį branduolinių galvučių ir yra tikrai pajėgūs prasiskverbti pro amerikiečių kuriamas priešraketines gynybines sistemas. Kad amerikiečiai pajėgtų apsiginti, jiems reikėtų labai stipriai vystyti tuos priešraketinės gynybos pajėgumus.
O kaip patys amerikiečiai žiūri į Rusiją, į Kiniją? Ar deklaruoja, kalba apie galimą grėsmę iš tos pusės?
Paradoksas yra tas, kad amerikiečių nacionalinės saugumo strategijose ir kituose gynybos peržiūros dokumentuose galima matyti, jog amerikiečiai sako, kad Rusija ir Kinija yra tos valstybės, kurios yra labai svarbios pasauliniam stabilumui. Jie teigia, kad su jomis reikia palaikyti gerus santykius, siekti kuo daugiau skaidrumo. Amerikiečių požiūris yra toks, kad jos yra svarbios sistemos dalys ir su jomis turi būti siekiama bendradarbiavimo ir sutarimo.
Pavyzdžiui, žinome, kad Šiaurės Korėja galbūt tiekia kokias nors technologijas, kurios gali būti panaudotos kurti branduolinius ginklus. O amerikiečiams labai svarbus Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimas, kadangi rusai ir kinai po to gali tą technologiją platinti. Jie tą iš dalies ir darė, o amerikiečiai bandė sustabdyti. Na, ir jiems iš dalies pavyko. Tai tokiais būdais vyksta bendradarbiavimas.
Galime pažvelgti ir į tai, kaip amerikiečiai žiūri į Kinijos vaidmenį Ramiojo ir Azijos vandenyno regione. Jie nebando supriešinti regione esančių valstybių. Pavyzdžiui, Tailando, Filipinų, Australijos, Japonijos, Pietų Korėjos – savo tradicinių sąjungininkų prieš Kiniją. Jie bando kažkaip stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.
Tačiau, kita vertus, jeigu prisiminsime tokį faktą, kad prieš 10 metų amerikiečiai pradėjo daryti tam tikras ataskaitas apie Kinijos augančią karinę galią – tai jau yra savotiškas išreikštas susirūpinimas Kinijos vaidmeniu. Taip pat galime prisiminti augančią grupę Amerikos politinio elito gretose, kurie Kiniją suvokia kaip augančią grėsmę.
Jeigu stebėsime, galime pamatyti labai įdomius debatus tarp tų Amerikos politikų ir akademikų, kurie sako, kad Kinija bus grėsmė (pavyzdžiui, Johnas J. Mersheimeris) ir tarp tų, kurie sako, kad Kinija nebūtinai bus grėsmė (tarkime, Zbigniewas Brzezińskis). Tai yra iš tikrųjų kardinaliai skirtingos pozicijos Amerikoje.
Ir kuo tai atsiliepė? Tai atsiliepė tuo, kad amerikiečiai pradėjo labiau „skenuoti“ Kiniją ir sekti, ką kinai iš tikrųjų veikia. Amerikiečiai pastebi, kad kinai yra vis dar kariškai neskaidrūs, t.y. jie nedeklaruoja, kiek konkrečiai jie išleidžia gynybai (nepaisant to, kad patys kinai sako, jog viską pateikia viešai). Sunku suprasti kai kuriuos jų veiksmus ir tai iš tikrųjų kelia susirūpinimą.
Čia galima prisiminti tokį įdomų faktą, kaip prieš 5 metus amerikiečių karinio laivyno Ramiojo vandenyno regione vadas yra prisipažinęs, kad kinai jam pasakė – pasidalinkim Ramųjį vandenyną, mes jį kontroliuosime Kinijos vandenyno pakrantėse, o amerikiečiai kontroliuos savo pusėje. Akivaizdu, kad tie dalykai persismelkia netgi neoficialiuose, neformaliuose pokalbiuose.
Ir kitas dalykas, kad „Kinijos lyderių intencijos išliks iki galo tokios taikios“. Ar mes tinkamai suprantame tą kinų žodyną? Nes kinai branduolinį atgrasinimą (jeigu prisiminsime senesnius laikus) – patį atgrasinimą – suvokdavo kaip neigiamą terminą, kadangi, jų požiūriu, grasinti kitam siekiant apsiginti – negalima, tai apskritai yra nesuvokiama. Branduolinis atgrasinimas buvo tuo ir paremtas, kad aš grasinu savo atominiais ginklais kitam, kad tu manęs nepultum.
Vakariečiams iš tikrųjų yra labai sunku perprasti kinus, jie visiškai skirtingai mąsto. Ką vakariečiai gali daryti, tai sekti jau praktinius konkrečius Kinijos veiksmus, nes jų kalba gali būti ne iki galo gerai suprantama.
Tai kokia, Jūsų manymu, galėtų būti ateitis? Kokie tie karščiausi taškai, didžiausios problemos, kurios galėtų sukelti karinius konfliktus?
Taip, aš sakyčiau, kad Amerikos ir Kinijos atveju labai racionaliai ir logiškai mąstant sunku įsivaizduoti, kad tos valstybės galėtų viena su kita kariauti. Galbūt filosofuojant taip būtų galima prognozuoti, kad kiltų tokia, kaip buvusi Sovietų Sąjungos ir amerikiečių, priešprieša – viena kurs kažkokias technologijas, kita bandys atsakyti, vyks savotiškos ginklavimosi varžybos.
O kalbant labai praktiškai, tai, pavyzdžiui, Taivano atvejis. Jeigu Taivanas staiga sugalvotų paskelbti nepriklausomybę, nesiderėti su kinais, galėtų tapti amerikiečių ir kinų karinio susidūrimo vieta.
Kitas dalykas yra tas, kad mes iš tikrųjų nežinome, kokios galėtų būti Kinijos ir Japonijos santykių vystymosi perspektyvos. Japonai, žiūrėdami į situaciją regione, bando stiprinti savo karinę galią, o kinai taip pat reiškia ambicijas ir norą kontroliuoti ne tik savo teritorines jūros ribas, tačiau ir šiek tiek daugiau. Taigi amerikiečiams gali tekti pasirinkti, ar jie stovės nuošalyje, ar bandys kažkokiu būdu grasinti Kinijai. Ir kur tada bus ta riba?
Jau yra buvęs toks skandalas, kad amerikiečių lėktuvnešis plaukė, o kinų povandeninis laivas plaukė šalia. Amerikiečiai net nematė, kad jis ten buvo. Vadinasi, kinai irgi nėra kariškai silpni. Tokių incidentų gali daugėti ir neaišku, koks bus jų atgarsis. Karinis konfliktas gali įsižiebti vien dėl to, kad bus pasikeitusios Kinijos ambicijos. Gal iš principo ji nuspręs, kad atėjo tinkamas laikas pakeisti galių pusiausvyrą?
Jeigu pasižiūrėsime, ką kinai sako strateginėse doktrinose, tai jie teigia norintys būti pasiruošę kariauti su galingiausiomis pasaulio valstybėmis XXI a. viduryje. Jei šiek tiek laiko išlauksime iki XXI a. vidurio, tai gali kinai ir pasiryžti kažkokiems veiksmams. Pavyzdžiui, Rusijos atveju prognozuoti, ar iš tikrųjų amerikiečiai ir rusai susirems, galbūt šiek tiek sunku, nes atrodo, kad amerikiečių dėmesys visų pirma krypsta į Azijos Ramiojo vandenyno regioną. Ir neatrodo, kad rusams būtų kažkuo naudinga rizikuoti įsiveliant į konfliktą Europoje.
O jei tai išsivystytų į konfliktą su amerikiečiais, klausimas, koks apkritai būtų rusų vaidmuo potencialiame amerikiečių ir kinų konflikte? Pagal sisteminę logiką, iš tos teorinės pusės, tai rusai turėtų stengtis palaikyti kinus. Tačiau tai priklausytų nuo to, ką amerikiečiai pasiūlys rusams ir ką kinai pasiūlys rusams. Manau, kad tiek kinai, tiek amerikiečiai nėra akli, jie mato, kokia situacija vystosi, kad įtampa didėja. Ir visi bandys užsitikrinti vienokį ar kitokį Rusijos vaidmenį.
Iš dabartinės politikos atrodo, kad rusai ir kinai yra neišskiriami draugai, kurie netgi kuria bendras įmones, plėtoja bendras technologijas. Atrodo, kad yra šiek tiek daugiau galimybių, kad rusai palaikys kinus. Na, ir tokiu atveju, mūsų laukia įdomūs laikai. Tos tendencijos yra ganėtinai neraminančios.
Norėčiau pasakyti, kad mes po Šaltojo karo galvojome, jog karinė galia nieko nereiškia, viskas pasibaigė. Remiantis Franciu Fukuyama, galima pasakyti, kad atėjo demokratijos laikai, Vakarų pasaulis nugalėjo, istorija pasibaigė, nebus karinių konfliktų. Dabar, žiūrint į tuos galių žaidimus, mes negalime būti tokie užtikrinti.
Kokią galų gale jie turės reikšmę Lietuvai?
Šito valstybių susidūrimo mes taip pat būsime paveikti. Kiek amerikiečiai, jei toks konfliktas bus, išlaikys įsipareigojimą Europai, koks bus rusų vaidmuo, kaip jie elgsis Europoje, jeigu amerikiečiai visu kariniu svoriu palinks į Kiniją – tai kelia daug įdomių pamąstymų.
Informacijos šaltiniai – LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt bei „XXI amžius”
2013.01.14
