XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000 krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.
Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.
Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.
Tuos žodžius palydėjo penkis kartus pakartodamas „niekados daugiau“, ir popiežius dar kartą pabučiavo Nukryžiuotojo kojas…
Galima manyti, kad neprecedentinis liturgijos aktas Romoje 2000 metų kovo 12 dieną, meldžiant Dievą atleisti už visas katalikų Bažnyčios praeities kaltes, buvo taikytas tiktai Izraelio tautai. Jai popiežius skyrė ir tiesioginius maldos žodžius: „Mūsų tėvų Dieve. Tu pasirinkai Abraomą ir jo palikuonis, idant Tavo vardas būta perduotas tautoms; mes giliai sielvartaujam dėl elgesio tų, kas istorijos bėgyje suteikė kančių Tavo vaikams. O prašydami atleidimo trokštame kurti tvirtus tikros brolybės saitus su tikėjimo Protėvio tauta“.
Neatsitiktinai mišiose dalyvavo ir Izraelio ambasadorius.
Tačiau nedera užmiršti, kad Atgailos diena buvo centrinis akcentas didžiulėje Trečiojo tūkstantmečio pasitikimo programoje, kurią Romos popiežius Jonas Paulius II nuosekliai ir plačiai skelbė ir vykdė savo audiencijose, kalbose ir apaštališkuose laiškuose antrojo tūkstantmečio pabaigoje.
Deja, pasaulietinėje spaudoje, mintančioje ir savo skaitytojus maitinančioje kaleidoskopinėmis politinėmis naujienomis bei pikantiškomis visų rūšių įdomybėmis, epochiniai pokyčiai Romos katalikų „centro“ strategijoje liko beveik nepastebėti ir tikrai jau nuosekliau bei giliau neatspindėti. Nenuostabu, kad daugelyje „periferijų“, taigi ir Lietuvoje, kaip pamatysime, tebeviešpatauja tradinės antrojo tūkstantmečio katalikybės nuostatos ir nuotaikos.
Nesijaučiu pajėgus atskleisti visą Jono Pauliaus II genialios ir pranašiškos programos esmę, tad pamėginsiu priminti jo paties tezes, išsakytas generalinės audiencijos metu praėjusio tūkstantmečio pabaigoje (1999, rugsėjo 1), juo labiau, kad popiežiaus lietė būtent „istorinių“ Romos Bažnyčios kalčių problemą, prie kurios ir mes šioje studijoje, skirtoje rekonstruoti istorines baltų pagonybės sandūras su krikščionybe, esame priversti nuolatos skirtingais lygiais sugrįžti.
Naujoji Romos katalikiškojo „centro“ strategija požiūryje į istorinę praeitį ir santykius su „klaidatikiais“ ir „kitatikiais“ remiasi, be abejo, ne vieno popiežiaus norais, o visos katalikų Bažnyčios siekiais. Katalikų Bažnyčios II Vatikano sinodas (1962-1965), kuris buvo popiežiaus Jono XXIII sušauktas tam, kad „bažnyčia parodytų esanti pajėgi spręsti mūsų laikų problemas“, tapo Bažnyčios atsinaujinimo ryškiausia paskata. Jono Pauliaus II teigimu, katalikų Bažnyčia, „ištikima pastarojo sinodo mokymams, vis stipriau įsitikinus, jog vien tik per nuolatinį savo narių ir institucijų apsišvarinimą gali duoti pasauliui vientisą Viešpaties liudijimą“.
Detalizuodamas apsišvarinimo koncepciją, Jonas Paulius II užmojo svarbą, teigdamas, kad „bendros nuodėmės masto pripažinimas skatina Bažnyčią prašyti atleidimo už savo sūnų „istorines“ kaltes. Puikią progą tam teikia Didysis 2000 Metų Jubiliejus[1], kuris, vadovaudamasis II Vatikano sinodo mokymu, ketina pradėti naują istorijos skirsnį, įveikiant kliūtis, kurios vis dar perskiria žmones, o ypač krikščionis.
Dėl to apaštališkame laiške Tertio millennio adviente prašiau, kad antrojo tūkstantmečio pabaigoje „Bažnyčia ypač sąmoningai prisiimtų savo sūnų nuodėmės naštą, prisimenant visas tas praeities situacijas, kada jie nutolo nuo Kristaus dvasios ir nuo JO Evangelijos, ir vietoje to, kad liudytų tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, parodė pasauliui tokio mąstymo ir tokios veiklos pavyzdžius, kurie iš esmės yra antiliudijimo ir pažeminimų šaltinis“ (n.33).
„Istorinių kalčių pripažinimas, Jono Pauliaus II teigimu, reikalauja priimti apibrėžtą poziciją praeities įvykių ir jų eigos atžvilgiu, o tas įmanoma vien tik pusiausvyrą išlaikančios ir pilnos rekonstrukcijos dėka. Vertinant istorinius įvykius, privalu pirmiausia realiai pripažinti istorinio konteksto įtaką, ir tik po to galima užkrauti individui moralinę atsakomybę.
Bažnyčia, be abejo, nebijo tiesos, kurią užfiksavo istorija ir yra pasirengusi pripažinti klaidas, kurių įvykdymas buvo patvirtintas, ypač tuomet, kai reikalas liečia pagarbą asmenims ir bendruomenėms. Bažnyčia su nepasitikėjimu žiūri į abstrakčius išteisinimo arba pasmerkimo nuosprendžius įvairioms istorijos epochoms.
Praeities tyrinėjimus ji patiki kantriems ir pagarbiems moksliniams metodams, kurie yra laisvi nuo išankstinių religinių ar ideologinių nusistatymų, tiek liečiant priskiriamas Bažnyčiai kaltes, tiek liečiant jos patirtas skriaudas.
Bažnyčia įsitikinusi, kad jos pareiga yra pripažinti savo narių kaltes ir prašyti Dievo ir brolių, kad jie atleistų, jeigu kaltės yra patvirtintos rimtais istoriniais tyrinėjimais“.
Popiežiaus Jono Pauliaus II teigimu, atgaila dėl istorinių kalčių nėra ir negali būti laikinas ar jubiliejinis aktas, užmirštamas po iškilmių, arba „proginė duoklė istoriografiniam revizionizmui“. „Šis prašymas atleisti neturi būti apsimestinio nuolankumo apraiška ir neturi užbraukti jau du tūkstančius metų trunkančią Bažnyčios istoriją, kupiną nuopelnų mielaširdystės, kultūros ir šventumo dirvose. Jis išreiškia nenumaldomą poreikį teisybės, kuri greta pozityvių aspektų pripažįsta ir įvairių Kristaus mokintinių generacijų ribotumus bei žmogiškąsiais silpnybes“.
„Naujas žmonijos istorijos skirsnis“, kurį kvietė pradėti drauge su trečiuoju tūkstantmečiu didysis mūsų laikų popiežius Jonas Paulius II, aprėpia visus kraštus ir visas tautas, įpareigodamas ir atverdamas naujas perspektyvas sudėtingiausiems praeities religinių konfliktų tyrinėjimams ir pervertinimams.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.
(Bus daugiau)
2013.08.30
