Per pastaruosius keletą mėnesių su JAV valstybės sekretoriumi Džonu Keriu mačiausi tris kartus.
Balandį jis, baltais marškiniais ir ryšėdamas savo žydrą kaklaraištį, atvėrė savo erdvaus liukso langą ištaigingame Beau Rivage Palace viešbutyje Lozanoje, kad pasirodytų miniai žurnalistų, kurių neįleido į viešbutį, o laikė už geležinės tvoros.
Antrąsyk, palyginus neseniai, Londone; mes susidūrėme su Džonu Keriu tiesiog akis į akį Maun-strite, kai jis, labai patenkintas, ėjo iš restorano Scott‘s. Kadangi tai buvo Londonas, tai apsaugininkai net piršto nepajudino, mes pasisveikinome ir išsiskyrėme kiekvienas savo keliu.
Dar iki remonto Scott‘s savo reklamoje pabrėžė, kad čia galima sutikti tuos, kurie tapo serialo apie garsųjį anglų rašytojo Jano Flemingo Džeimsą Bondą prototipu. Bet siužetas apie šnipus, kuris buvo vaidinamas tomis dienomis, bondianos autoriui negalėjo net prisisapnuoti.
Trečią kartą aš išvydau JAV valstybės sekretorių įžymiajame Vienos viešbutyje Palais Coburg. Tiksliau, ponas Keris tuo metu buvo ne viešbutyje, o vienišas sėdėjo ant suoliuko Resselio parke ir su kažkuo aptarinėjo situaciją telefonu, prisidengdamas burną delnu.
Žinoma, aplinkui visu perimetru stoviniavo plačiapečiai apsaugininkai. Aš nemanau, kad valstybės sekretorių prieš atvykstant supažindino su tos vietovės istorija; čia tolimais 1954 metais CŽV brigada, vadovaujama tuomečio rezidento Berlyne Deivido Merfio, nesėkmingai stengėsi užverbuoti sovietų konsulą, kuris iš tikrųjų buvo tik ką įsteigtos KGB Užsienio žvalgybos valdybos karininkas.
Mano geras bičiulis Pitas Beglis, kuris tuo metu buvo jaunas CŽV rezidentūros Vienoje karininkas, vaikštinėjo priešais Štadtparke, kad, jeigu kas, perspėtų apie pavojų. Nieko iš to neišėjo. Borisas Nalivaika nepasidavė provokacijai, ir CŽV operacija kodiniu pavadinimu Redcap žlugo. Abu aukšti karininkai – Deividas ir Pitas – buvo pasiųsti į savotišką tremtį: vienas rezidentu į Paryžių, kitas – į Briuselį. Abiejų jau nebėra tarp gyvųjų. Pito duktė dar neseniai buvo JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja. Apie Nalivaiką man niekas nežinoma.
Tačiau Džonas Keris atvyko į Vieną ne dėl istorinės ekskursijos ir, žinoma, ne tam, kad apžiūrėtų pasaulinio šnipinėjimo sostinės įžymybes. Kaip ir Šveicarijos sostinėje Lozanoje, valstybės sekretoriaus užduotis buvo aptarti su Irano atstovais jų branduolinę programą, o tiksliau, sumažinti tą programą iki minimumo, kad, neduok Dieve, Iranas negalėtų artimiausiu metu sukurti savo branduolinio ginklo, nes tai akimirksniu ir iš principo pakeistų situaciją regione.
Suprantama, vadinamoji „atviroji“ derybų dalis buvo šiek tiek žinoma bent jau toms šalims, kurios dalyvavo tose derybose, o tai JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. O kas vyko užkulisiuose? Tuo pirmiausia turėjo domėtis Rusija, Izraelis ir Kinija (aišku, kiti dalyviai kažkaip pasidalins informacija tarpusavyje). Ir štai čia prasideda super šiuolaikiška XXI amžiaus pirmosios pusės šnipinėjimo istorija.
Nežinau, kaip tai gavosi, bet kompiuteriams tikrinti tose vietose, kur rengiamos derybos, buvo paimta tarptautinė kompanija „Kasperskio Laboratorija“, kurios štabo būstinė Maskvoje. Žinoma, tai labai rimta firma, kuri pluša daugelyje šalių ir turi daugybę rimtų klientų. Ir vis dėlto, man atrodo šiek tiek keista, kad kompiuterinio saugumo (cybersecurity) ekspertu buvo pasirinkta būtent toji Rusijos kompanija, kurią dar šių metų kovą agentūra Blomberg, remdamasi savo buvusiais ir veikiančiais bendradarbiais, apkaltino glaudžiais ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Šiaip ar taip, „Laboratorijos“ specialistai greitai nustatė, kad mažiausiai dviejuose viešbučiuose – Šveicarijos Beau Rivage ir Austrijos Palais Coburg (be šių dviejų, derybos dėl Irano branduolinės programos vyko ir viešbučiuose Intercontinental ir President Wilson Ženevoje, Bayerische Hof Miunchene, taip pat Montrė, Šveicarijoje, viešbutyje Royal Plaza) – visos sistemos buvo infekuotos specialiu šnipinėjimo virusu, vadinamu Duqu–2.
Reikia pažymėti, kad Duqu–1 autorystė priskiriama Izraelio specialiosioms tarnyboms, o štaikas išrado ir įdiegė Duqu–2, kol kas lieka mįslė. Atsižvelgiant į pastaruoju metu sustiprėjusį Rusijos ir Kinijos programišių aktyvumą, tai gali būti mažų mažiausiai vienas iš projektų. Žinoma, galutines išvadas daryti kol kas anksti.
Tas virusas – unikalus XXI amžiaus šnipinėjimo produktas. Jis įsitaiso prie kietojo disko, prasiskverbia į operacinę sistemą, bet niekur nepalieka pėdsakų. Maža to, virusas supakuotas į šimtus „modulių“, kurie leidžia operatoriui daryti visiškai neįtikėtinus dalykus. Pavyzdžiui, galima prisijungti prie visos viešbučio apžvalgos (tiek iš lauko, tiek ir iš vidaus) sistemos, ir nedelsiant gauti vaizdo kamerų įrašus. Galima įeiti į visas komunikacijų sistemas, įskaitant bazinius ir mobiliuosius telefonus, o taip pat Wi–Fi tinklą. Suprantama, ne problema prisijungti prie registracijos sistemos ir sužinoti, kokiame numeryje apsigyveno koks svečias. Naujas virusas taip pat leidžia tiesiogiai įeiti į liftų garso ir vaizdo sistemas.
Informacija iš bet kurio kompiuterio, esančio atakos momentu viešbutyje, gali būti akimirksniu perpumpuota, įskaitant slaptas ir užkoduotas bylas (file). O dar virusas palieka mažyčius „vabalėlius“ (reconnaissance files) kompiuteriuose, per kuriuos praeina, kad jie rinktų ir saugotų informaciją, kurios galima pareikalauti vėliau.
Atrodo, kai valstybės sekretorius Keris buvo Vienoje derybose, jis dar nebuvo informuotas apie ataką prieš viešbučio kompiuterinę sistemą. Ir vis dėlto kaip prityręs diplomatas, jis buvo budrus, todėl ir atsisėdo ant vienišo suolelio Rasselio parke Vienoje, kur aš jį ir užtikau kalbantį mobiliuoju telefonu. Kiek suprantu, ta ryšių sistema apsaugota gana patikimai.
Neseniai jis padarė pareiškimą iš ligoninės, kur gydosi sulaužytą koją, kad vėl rengiasi į Vieną užbaigti derybų, kurios, Rusijos atstovo nuomone, juda labai lėtai, ir tai „kelia didelį nerimą“, nes pagal reglamentą visi dokumentai turi būti suderinti ir pasirašyti iki birželio 30-osios.
Ką gi, welcome to Vienna! Gal ir vėl pasimatysime. Kai parskrendu iš Londono, mėgstu pavedžioti savo auksinį retriverį Filbį šalia Palais Coburg. Tai žymi istorinė vieta, o ir Filbis mėgsta ten patręšti dirvą.
Nuotraukoje: Borisas Volodarskis – specialiųjų tarnybų istorikas, Londono Ekonomikos ir politikos mokyklos mokslinis bendradarbis, šio teksto autorius.
Informacijos šaltinis – Svoboda.org
2015.06.22; 04:30
