Piktosios Kremliaus dvasios nėra abstrakčios


Print

Ginčytis su oponentais – būtina. Kuo aštriau – tuo geriau. Ir vis tik kritikuojant politinį priešininką nedera pamiršti sąžiningumo, padorumo principų. Negalima politiniui konkurentui priskirti nuodėmių, dėl kurių jis nekaltas. Ypač negražu, kai oponentui stengiamasi primesti atsakomybę analizuojant skaudžios nelaimės priežastis.

Nemanau, jog socialdemokratas Juozas Olekas – tinkamiausias krašto apsaugos ministras. Jam negalima atleisti vien dėl raginimų „ramiai miegoti“, kai turėjo skambėti bent jau raginimai „nepraraskime budrumo“.

Tačiau toji interpeliacija, kurią jam opozicija surengė Seime, – akivaizdus nesąžiningos politinės konkurencijos pavyzdys. Jei civilinės aviacijos lėktuvą su mūsų lakūnais virš Baltijos jūros būtų numušusi priešiškos valstybės naikintuvo raketa, tada KAM vadovo pasyvumas būtų smerktinas. Dabar gi civilinės aviacijos lėktuvas virš Baltijos jūros nukrito ne dėl to, kad į jį šauta, ne dėl to, kad jis – susprogdintas. Tad kuo čia dėtas KAM vadovas?

Sveikas protas kužda, jog valstybė saugiausia tuomet, kai kiekvienas iš mūsų imasi tik tų darbų, kuriuos geriausiai išmano. Jei kariškius versime domėtis civilinės aviacijos bėdomis, didelė tikimybė, jog šiems liks mažiau laiko bei jėgų tobulinti karinius įgūdžius. O tai reiškia, kad didėja pavojus kariškiams susimauti kilus militaristiniam incidentui.

Jei ir reikėjo ginčų, tai ginčytis iki užkimimo privalėjome tame Seimo plenariniame posėdyje, kuriame požiūrį į nacionalino saugumo problemas išdėstė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Alvydas Šiuparis.

Bėdų turime daugiau nei galime pakelti. Kremlius nuolat stiprina hibridinio karo elementus, nes žino esąs nepajėgus veltis į atvirą konfliktą su NATO aljansu. Milžiniškas grėsmes Lietuvai neša Kremliaus kurpiamos kibernetinės atakos: jos kaštuoja Kremliui mažai, o paveikti užpultos valstybės gyvenimą pajėgios kardinaliai.

Dar prisiminkime perspėjimus, jog Lietuvoje vis įžūliau siautėja Rusijos šnipai, jog Rusijos GRU ir SVR atstovams nuoširdžiai ir profesionaliai talkina Baltarusijos KGB darbuotojai, jog Lietuvos VSD negali pasidžiaugti solidžiu finansavimu, – ir turėsime itin liūdną vaizdą.

Dar pridėkime Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovo perspėjimus, jog Rusija, nusispjaudama į savo finansinius sunkumus, kuria būtent tokias karines pajėgas, kurios galėtų grumtis su bet kokiu priešu, jog Rusija ypač tobulina karo bent prieš vieną Aljanso šalį priemones taktiką, – liūdnas vaizdas taps dar liūdnesniu.

O kaip elgiamės mes? Jei VSD vadovas viešai perspėja, jog „šratasvydžio klubo nariai karine prasme stengiasi dirbti su taktika, kuri yra artima Rusijos kariams“, kai kurie iš mūsų būtinai bandys šį perspėjimą sumenkinti. Tik pamanyk – negalima net pažaisti.

Vos tik mūsų slaptosios tarnybos pradeda abejoti prie JAV ambasados Vilniuje surengto antiamerikietiško protesto dalyvių nuoširdumu, būtinai atsiras gynėjų, esą priešiškumas Amerikai – „tik nuomonė“. Tarsi po tokia nuomone negalėtų slėptis imperiniai Rusijos tikslai.

Jei mūsų slaptųjų struktūrų ekspertai atkreipia dėmesį, jog Baltarusija greičiausiai ne „šiaip sau grobia Lietuvos karalius, palikdama teisę lietuviams didžiuotis tik Žeimatija“, nedelsiant atsiras liberalų, šaukiančių, esą tai – istorikų daržas, į kurį džeimsams bondams nedera kelti kojų.

Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus portale lrytas.lt imasi, regis, keistojo advokato vaidmens – gina ne tuos, kurie demaskuoja akivaizdžius Rusijos bandymus Lietuvos gyvenimą konstruoti pagal savo kurpalių. Jis gina nematančius nieko blogo. Straipsnyje „Jei sakai nuomonę – atstovauji Kremliaus piktosioms dvasioms“ buvęs VSD vadovas priekaištauja Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kuris į vieną žurnalisto klausimą atsakė per daug piktai. Girdi, klausimas – ar Rusijos grasinama ginkluotė NATO pašonėje nėra atsakas į Aljanso planus sunkiąja ginkluote stiprinti savo partnerių saugumą ir prie Baltijos jūros, – „propagandinis Rusijos teiginys“.

Bet juk šiuose žurnalisto žodžiuose išties slypi rusiškos propagandos elementų, ir jų, net gudriai paslėptų, negalima nematyti. Šitaip klausdamas žurnalistas tyčia ar netyčia painioja sąvokas, kas nuo ko ginasi. Nors kiekvienam bent kiek blaiviau mąstančiam aišku: jei Rusija nebūtų užpuolusi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos, niekas iš NATO politikų bei generolų šiandien nekalbėtų apie būtinybę Baltijos valstybėse dislokuoti amerikietiškų karinių bazių.

Ginasi ne Rusija. Ginasi NATO aljansas. Kiti variantai, kitos nuomonės – tiesiog negalimos, neįmanomos.

Ponas Laurinkus apgailestauja: „Deja, Lietuvoje pradėjo formuotis pikto reagavimo į nepatinkančius samprotavimus, ypač jei tai liečia santykius su Rusija, įprotis“.

Taip, pyktis – blogas patarėjas. Bet kad patys aktyviausi, pikčiausi, mano supratimu, tie, kurie Lietuvoje nemato rusiškų intrigų. Lietuvoje būtent nematantys puola matančius.

Tokia laikysena – pavojinga. Mes rizikuojame taip pat skaudžiai suklysti, kaip neseniai suklydo Vokietijos valdžia. Prisiminkime: Bundestago politikai garsiai ir piktai priekaištavo amerikiečiams, kam šie juos šnipinėja. Berlyno ir Bonos politikai visą dėmesį koncentravo į neva antivokišką oficialiojo Vašingtono veiklą. O pasirodo, kad Vokietijos kontržvalgyba bus pražiopsojusi kur kas rimtesnius išpuolius. Kol vokiečiai piktinosi amerikiečių atsargumu, į Vokietijos politikų kompiuterius niekieno netrukdomos įsilaužė bei milžiniškus kiekius slaptos informacijos pagrobė ne Amerikos, bet Rusijos slaptosios tarnybos.

Rusijosprogramišiai iš viso nugvelbė 19 gigabaitų slaptų vokiškų duomenų. Beje, Vokietijos informacijos saugumo specialistai pavojaus atšaukti šiuo metu nesiruošia, mat įtariama, jog „įdiegtos priešiškos, kenkėjiškos, vagiančios programos“ gali būti užmigdytos tik laikinai. Be to, vadinamųjų hakerių atakos prieš nieko nenutuokiančius Vokietijos parlamentarus jau rengtos ir anksčiau.

Žodžiu, bėgantys nuo vilko kartais papuola tiesiai į letenas meškai. Arba perfrazuojant poną Laurinkų, Kremliaus piktosios dvasios nėra abstrakčios – jos turi ir konkrečius kūnus, ir tikslus, ir priemones.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.06.22; 08:24


Prisijunkite prie diskusijos