Evalda Strazdaitė-Jakaitienė
Šie žodžiai iš dabar populiarios dainos mane, kaip ir dažną mano kartõs žmogų, jaudina ir net graudina. Juk apie daug ką dabar jau tikrai galime pasakyti: buvo, būdavo, būta… Tada buvome jauni ir sveiki, tada drąsiai svajojome ir tikėjome ateitimi, tada skleidėsi mūsų polinkiai ir talentai, tada buvome ugdomi darbu ir darbui. Mažne kiekvieną dieną atsitikdavo kas nors nauja, įsimintina… Ir dabar, kai pažadinta atmintis sugrąžina į mūsų studijų metus, širdyje gera ir jauku. Mat juos visada prisimenu su jaukia šiluma ir didele meile daugeliui tada sutiktų žmonių.
MOKINIAI IR MOKYTOJAI
Tų tolimų 1957-jų rudenį studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros sugužėjome iš įvairių Lietuvos kampelių, daugiausia iš mažų miestelių ir kaimų: iš Šaukėnų ir Žeimelio, iš Pumpėnų ir Šeštokų, iš Tirkšlių ir Tryškių, nuo Utenos ir Radviliškio… Iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – mūsų kurse tebuvo vos po vieną kitą. Po Stalino mirties jau buvo praėję ketvertas metų, politinis klimatas lyg ir atšilęs, šiek tiek atsipalaidavę asmenybės siekius kaustę varžtai. Tad prie mūsų, ką tik baigusių vidurines mokyklas, prisidėjo būrelis jaunuolių, grįžusių iš Sibiro tremties ar lagerių.
Vyresniųjų sparną sudarė buvę tremtiniai Česys Cemnolonskis, Gražina Šmulkštytė, Sigitas Varnagiris, buvęs politinis kalinys Vladas Pupšys (jis buvo nuteistas net 25 metams gulagų), neregys Vytautas Stanaitis, tylenė Marija Katiliūtė (kaip sužinojome baigę studijas, jau tada ji buvo davusi slaptus vienuolės įžadus, o vėliau išgarsėjo kaip poetė Lacrima) ir vienintelė komunistų partijos narė Marija Bieliauskienė. Pirmą kartą studijuoti Vilniaus universitete buvo leista ir dviem lietuviukams iš Lenkijos Punsko valsčiaus – Danutei Grabauskaitei ir Algiui Uzdilai.(Čia pateikiamas kiek pakeistas vieno skyriaus iš Evaldos Jakaitienės knygos „Gyvenau… Ir dar noriu” (2012) variantas).
Dėl didžiulio konkurso į pirmą kursą buvo priimta net 60 studentų (lygiai per pusę merginų ir vaikinų), iš kurių net dvylika buvo baigę mokyklas aukso ar sidabro medaliu. Taigi į vieną krūvą susirinko įvairaus amžiaus ir patyrimo jauni žmonės: vienus iš jų čia atvedė romantiškos svajonės, kitus – atsidavusių mokytojų lituanistų pavyzdys, o treti, kaip netrukome pajusti, savõsios kultūros, tradicijų ir gimtosios kalbos studijas laikė tyliąja rezistencija. Ta įvairovė darė kursą ne tik įdomų, bet, matyt, ir pavojingą tuometinei valdžiai. Ne veltui mumis taip domėjosi universiteto partinis komitetas ir KGB. Dalis iš mūsų tą išskirtinį dėmesį pajuto tiesiogiai (buvo tampomi, tardomi, verbuojami), kiti apie tai žinojo tik iš nuogirdų. Prie pastarųjų galėčiau priskirti ir save, gerai besimokančią kaimietukę, kurios šeimai nebuvo ko prikišti, kurios nebuvo už ką šantažuoti. Matyt, nei to meto politikuotojams, nei stropiems tarybų valdžios saugotojams, nei KGB pareigūnams neatrodžiau įdomi ar kuo nors naudinga. Ir ačiū Dievui – juk patekęs į jų mėsmalę ne kiekvienas atsilaikydavo.
Jau pačią pirmą studijų dieną mūsų kursą, susirinkusį į septintąją auditoriją (ji paskui tapo tarsi visų mūsų studijų simboliu), perskėlė į dvi akademines grupes – vaikinų ir merginų. Kodėl padalino būtent taip, iki šiol sunku suprasti, tačiau šios dvi grupės išsilaikė iki pat studijų pabaigos. Nuo antro kurso buvau merginų grupės seniūnė (pirmame kurse seniūne buvo paskirta viena iš vyriausių merginų – Marija Katiliūtė) ir kartu su vaikinų seniūnu Ipolitu Ledu tvarkiau daugybę akademinių reikalų. Pradžioje tai buvo tik paskaitų lankymo žymėjimas, vienas kitas pokalbis su dekanato vadovais ar katedrų vedėjais, bet vėliau, kai kursas subrendo ir išmoko parodyti ko esąs vertas, seniūnų vaidmuo įgavo didesnę vertę.
Iš galvos neišeina mūsų, jau ketvirto kurso studentų, žygiai dėl lietuvių literatūros dėstymo. Trejus metus iki tol lietuvių literatūrą ir tautosaką mums dėstė puikūs savo darbo meistrai Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Donatas Sauka, Vanda Zaborskaitė.Kai po „didžiojo ideologinio valymo“ universitete nebeliko trijų garsių moterų, kai jų vietas užėmė ideologiškai labiau valdžiai palankūs ir parankūs žmonės, literatūros dėstymas visiškai sumenko. Pavyzdžiui, labai įdomaus ir sudėtingo tarpukario literatūros kurso dėstytoju mums paskyrė docentą iš Vilniaus pedagoginio instituto komunistą Petrą Mikutaitį. Tylus, neišvaizdus žmogelis tikrai buvo ne literatūros tyrinėtojas, geriausiu atveju – vidutiniškas mokytojėlis. Dėstė tik vadovėliuose surašytus faktus, neleisdamas jų nei interpretuoti, nei komentuoti. O mes jau buvome mokyti diskutuoti, nebijojome pasakyti savo nuomonės.
Be to, tarp mūsų jau buvo aktyviai pasireiškusių jaunųjų poetų, kritikų, garsėjusių savo originaliais literatūros tyrinėjimais. Na, kas gi iš jų galėjo gaišti laiką tose varganose paskaitose? Atsliūkina dėstytojas į paskaitą, o auditorija – tai tuščia… Ateina tik seniūnai ir pareiškia, kad studentai jį nuo paskaitos atleidžia. Lekia vargšelis skųstis į dekanatą. Šviesaus atminimo prodekanas Eugenijus Frolovas kviečia seniūnus „ant kilimėlio“. Ir man, ir Ipolitui ne kartą tenka aiškinti, kad kursas tokių paskaitų nelankys ir neklausys, kad vieno iš įdomiausių laikotarpių literatūra turėtų būti dėstoma su meile ir išmanymu. Susikrimtęs docentas Mikutaitis suserga ir lietuvių literatūros paskaitos visai nutrūksta.
Po kiek laiko mums pranešama, kad paskaitas skaitys neseniai universitetą baigęs Antanas Trakymas. Opozicija prieš jį buvo tikrai nemenka: buvome girdėję, kad jis buvo vienas iš tų aktyvistų, kurie pasistengė iš Universiteto išvyti mūsų mylimas dėstytojas, bet taip pat žinojome, kad eiti į mūsų auditoriją, kurios be galo bijojo, jis buvo tiesiog priverstas, kad pažadėjo kalbėti tik apie Vincą Mickevičių-Krėvę, kurio kūrybą buvo pradėjęs detaliau tyrinėti tikėdamasis parašyti disertaciją. Pradėję lankyti paskaitas (tikrai toli gražu ne visi) girdėjome nepasitikinčio savo jėgomis dėstytojo balsą, bet jautėme, kad toms paskaitoms vargšelis ruošiasi iš paskutiniųjų. Kai kuriose iš jų gavome ir tikrai vertingų žinių. Tačiau tai truko gal kokį mėnesį ar kitą, artėjo sesija, reikėjo laikyti dviejų semestrų lietuvių literatūros egzaminą, o apie šio laikotarpio rašytojus faktiškai nebuvo dėstyta. Grupių seniūnai, kurso įpareigoti, vėl ėmė mindyti dekanato ir rektorato slenksčius. Ir ką sau manote? Išsireikalavome: dėl prasto dėstymo (ir nedėstymo) buvome atleisti nuo šio laikotarpio egzamino…
Savo studentišką gyvenimą tuo metu pasilengvinome, bet po metų, ruošiantis valstybiniams egzaminams, teko kaip reikiant paplušėti visai savarankiškai. Jautėme didžiulį nuostolį neišklausę rimtų paskaitų apie Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, jaunosios Salomėjos Nėries ir daugybės kitų rašytojų kūrybą (nei Jono Aisčio, nei Bernardo Brazdžionio, nei Kazio Bradūno, nei kitų už geležinės uždangos atsidūrusių poetų ar prozininkų viešai mums niekas net neminėjo, jų kūriniai buvo skaitomi ir aptarinėjami tik pusiau slapta).
Paskutiniaisiais studijų metais lietuvių literatūrą dėstė Liudvika Lisenkaitė. Nemėgome jos. Gal todėl, kad ji buvo mokymo reikalų prorektoriaus Stasio Lazutkos, vieno iš aktyviausių „ideologinio literatų valymo“ organizatorių, žmona, gal todėl, kad lietuvių literatūros dėstytoja ji tapo kažkaip dirbtinai, grįžusi iš rusistikos studijų Maskvos universitete. Nors pastangų dėstyti naujai išmoktus dalykus ji rodė tikrai nemažai, bet lietuvių autoriai, jos į padangę keliami už komunistinių idealų propagavimą (Vytautas Montvila, Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Jonas Dovydaitis ir kt.) nebuvo nei talentingi rašytojai, nei labai dori žmonės. Gal ir dėl to mūsų kursas ja nelabai pasitikėjo? Tiesa, kartais jos paskaitos apie Salomėją Nėrį, jaunuosius Algimantą Baltakį, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį mums atrodė ir visai pakenčiamos. Dabar galvoju – gal ir nepelnytai dauguma mūsų šią dėstytoją, kaip vėliau sužinojau, išėjusią nelengvą gyvenimo mokyklą, tada ignoravome, bet tuo metu buvome reiklūs ir principingi studentai, tikri maksimalistai.
Antrame kurse turėjome rinktis studijų pakraipą – kas gi mes ketiname ateityje būti: literatai ar kalbininkai? Daugumai mūsų iškilo tikrai nelengvas uždavinys. Mat stodami į universitetą svajojome būti poetais, prozininkais ar literatūros kritikais, o apie kalbos mokslą, galima sakyti, nieko nebuvome girdėję (kalbos mokslo supratimas mūsų galvose buvo sustojęs ties įkyrėjusia gramatika, rašyba, skyryba). Daugelis mūsiškių vis dėlto taip ir liko literatais, nors įvyko ir savotiškų netikėtų permainų: vienas kitas jau užsiangažavęs poetas (Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas) pasirinko kalbos studijas, o pirmame kurse savo logine mąstysena garsėję, uoliai kalbos disciplinas studijavę Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius, Vilius Baltrėnas pasuko literatūros ar tautosakos tyrėjų keliais. Aš pati didelių pasirinkimo abejonių nebuvau kankinama. Gal todėl, kad pirmo semestro literatūros darbeliu nesužavėjau nei kurso draugų, nei docentės Irenos Kostkevičiūtės, o gal todėl, kad antrame semestre patekau į be galo reiklaus docento Vinco Urbučio rankas. Už pirmąjį kalbos darbą gavau labai gerą įvertinimą ir tai buvo rimtas paskatinimas antrame kurse imtis kalbos mokslų studijų. Šito niekada nepasigailėjau.
Mūsų kalbininkų grupė nebuvo didelė (apie dešimt merginų ir šeši septyni vyrukai). Tvirčiausią grupės branduolį, diktavusį tolesnių mūsų studijų toną, sudarė būtent vyriškoji jos dalis, ypač Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas ir Aldonas Pupkis. Šis trejetas dažniausiai ir garsiausiai diskutuodavo per speckurso seminarus, sudarė Lietuvių kalbos būrelio branduolį, tuoj pat įsitraukė į viso universiteto studentų mokslinės draugijos veiklą, rašė geriausiai vertinamus seminarinius bei kursinius darbus. Iš merginų aktyvesnei mokslinei veiklai ryžomės tik mudvi su Danute Skurkaite, o kitos atlikdavo tik pačias būtiniausias privalomas užduotis.
Mūsų kalbos seminarams antrame, trečiame ir ketvirtame kursuose vadovavo Jonas Kazlauskas ir Vincas Urbutis. Juos visada laikiau svarbiausiais savo mokytojais, iš jų mokiausi ne tik kruopštumo, atidumo tiriamiems faktams, bet ir itin svarbaus mokslinio darbo principo – apie sudėtingus dalykus kalbėti ir rašyti kaip galima paprasčiau (tai jokiu būdu nereiškia, kad primityviau), po painiomis frazėmis neslėpti savo nemokšiškumo. Tai jie padėjo suvokti, koks didelis stebuklas yra žodis ir kokia didelė nuodėmė yra išduoti mokslo tiesą.
Menu dar nė trijų dešimčių neturintį Vincą Urbutį, kai jis mums, daliai pirmo kurso studentų (kita dalis buvo atitekusi docentui Vytautui Mažiuliui), padiktavo ir paskirstė kursinių darbų temas iš daiktavardžių darybos. Mat jau tada jis buvo pasinėręs į lietuvių kalbos žodžių darybos tyrimus, domėjosi moderniausiomis žodžių darybos teorijomis. Gavau temą „Veikėjų pavadinimai Petro Cvirkos „Raštų“ VIII tome“. Visai iki tol nematytas dėstytojas trumpai, bet gana suprantamai paaiškino, kodėl mums tokias temas parinkęs: esą lietuviai moka labai išradingai įvardyti žmones, tačiau mūsų kalbotyroje šio įvardijimo išgalės ir priemonės tėra labai menkai tirtos.
Būsimam lituanistui, sakė jis, ne tik privalu, bet ir įdomu suvokti, kokia pavadinamo žmogaus savybė parenkama naujai kuriamo žodžio darybos pamatu, kokiomis priemonėmis nauji pavadinimai sudaromi. Kibome į darbus. Nebuvo tada nei akademinės lietuvių kalbos gramatikos, nei lenkų profesoriaus Jano Otrembskio gramatikos žodžių darybos tomo, o Prano Skardžiaus ir Augusto Leskyno darbai universiteto pirmokėliams buvo sunkiai pasiekiami ir įkandami. Todėl mums teko remtis vien dėstytojo pasakojimu ir savo pačių išmone. Darbus į mokyklinius sąsiuvinukus turėjome parašyti visai savarankiškai ir įteikti semestro pabaigoje. Perskaitęs mūsų darbelius, dėstytojas surinko visus rašiusiuosius į auditoriją ir, pasikvietęs prie stalelio kiekvieną atskirai, paskelbė rezultatus.
Prisimenu, kad daugelis bendrakursių buvo išbarti už neišmanymą ir tegavo patenkinamus pažymius. Tokio pat vertinimo laukiau ir aš, kai iš tolo pamačiau savo sąsiuvinuką, išmargintą raudonu pieštuku. Taip ir nesupratau, ar ten buvo pabrauktos klaidos, ar įsidėmėtinos vietos (mat darbai mums nebuvo grąžinti), bet šykščiai, tarsi nenoromis šyptelėjęs dėstytojas teištarė: „Na, jei ir kiti būtų taip parašę…“ ir į studijų knygelę įrašė „labai gerai“. Savo žodžius ir tą vertinimą jis tikriausiai tuojau pat pamiršo, bet pirmakursei studenčiukei jie padarė neišdildomą įspūdį. O šiandien jau galiu tvirtai pasakyti, kad pirmasis „pasikrapštymas“ prie išrinktų iš paskirto teksto žodžių ir reikliojo docento Vinco Urbučio įvertinimas buvo lemtingas: nuo tada įvaĩrios žodžio kilmės, darybos ir reikšmės paslaptys tapo visų mano vėlesnių tyrimų objektu.
Atmintyje giliai įstrigęs mano, trečią kursą baigiančios lituanistės, pokalbis su mokslinio lietuvių kalbos būrelio vadovu Jonu Kazlausku apie man brangų rytų aukštaičių kraštą. Tąsyk atviro sunkvežimio kėbule būrelio nariai dardėjo žvyruotais Ignalinos apylinkių keliukais, užsukdami tai į vieną, tai į kitą etnografinį kaimą. Kai pasiekėme Šuminus, Strazdus, Vaišnoriškę, mano nuo vaikystės išvaikščioti keliai ir takeliai, žaviojo Baluošo pakrantės ir pamiškės kažkaip savaime prasiveržė padavimais, legendomis, kurias stengiausi perteikti žodinga vietine šnekta. Mano įkvėpimas neliko nepastebėtas: „Klausykit, Strazdaite, juk turite puikiausios lingvistinės medžiagos! Galite parašyti gerą mokslinį darbą“, – lyg nustebęs, lyg susižavėjęs vadovas kreipėsi į mane ir, prisėdęs šalia, karštai įrodinėjo didžiulę vietovardžių vertę kalbos mokslui. Tada, rodosi, tai tebuvo paprastas studentės ir dėstytojo pasikalbėjimas. Šiandien visiškai esu įsitikinusi, kad kaip tik jis davė rimtą postūmį mano daugelio metų moksliniams tyrimams. Iš per dvejus metus pėsčiomis išvaikščiotų vietų surinktõs medžiagos parašiau kursinį, vėliau diplominį darbą „Ignalinos krašto vietovardžiai“, o jau tada suvoktus žodžių darybos principus studijavau, tobulinau ir taikiau lietuvių kalbos faktams tirti daugiau nei dvidešimt metų.
Penktame kurse mūsų speckurso vadovas buvo Vytautas Mažiulis.Kai kurie kurso draugai be galo žavėjosi jo, jau tada žinomo indoeuropeisto, moksline erudicija, bet man atrodė, kad mokslo tiesų jis tiesiog nemokėjo reikiamai perteikti: patyliukais burbėjo sau po nosimi, studentai sunkiai girdėjo jo tariamus žodžius ir nedaug ką tesuprasdavo. Kai tarsi atsibudęs pats panorėdavo ką nors iš tų studentų išgauti, labai nustebdavo, kad retas kuris galėdavo atsakyti į paprasčiausius jo klausimus. Taigi jo, gilaus ir įžvalgaus mokslininko, talentas daugumos studentų nebuvo suprastas ir deramai įvertintas. Jį pripažino tik vienetai.
Apie literatūros krypties seminarus nedaug ką težinau. Trečiame kurse vieną semestrą esu lankiusi tik vieną docentės Vandos Zaborskaitės seminarą apie Maironį ir patyrusi daug tikrai malonių akimirkų: žavėjausi ne tik dėstytojos gebėjimu perteikti Maironio poezijos žavesį, bet ir jos didele inteligencija, pakantumu ne kažin ką išmanantiems studenčiokams. Na, o vėliau nebuvo laiko ir noro vargintis prastoku lietuvių autorių dėstymu, todėl apie vieną kitą nutikimą mūsų literatūros pasaulyje žinojau tik iš nuogirdų ar iš oficialios spaudos.
Bendruosius dabartinės lietuvių kalbos kursus dėstė profesorius Juozas Balčikonis, docentai Kazys Ulvydas ir Juozas Pikčilingis, o kalbos istoriją – docentai Zigmas Zinkevičius ir Jonas Palionis.
Profesoriaus Juozo Balčikonio kursą šiuolaikiniais dėstomų dalykų terminais būtų sunku apibūdinti: lyg ir morfologija, lyg ir leksikologija, lyg ir kirčiavimas, lyg ir stilistika… Profesorius turėjo savotišką dėstymo metodiką: semestro pradžioje visas kursas auditorijoje parašydavo rašinį kokia nors jo duota tema; per porą savaičių perskaitęs ir išsirinkęs reikalingus sakinius, kviesdavo studentus prie lentos, padiktuodavo po vieną dažniausiai netaisyklingą sakinį ir visais atžvilgiais jį analizuodavo; kartu aiškindavo sisteminius gramatikos dalykus, žodžių darybos ir vartosenos išgales, taisydavo kirčiavimą. Toli sklido legendos apie profesoriaus duodamas temas. Vos įstoję į Universitetą girdėjome, kad studentų rašiniai dažniausiai būdavo kaimo tematika, pvz.: „Arklys lietuvių gyvenime“, „Šuo – žmogaus draugas“ ir pan. Eidami rašyti pirmojo darbo, buvome šio bei to tokiomis temomis pasiskaitę. Ir pasijutome visiškai išmušti iš vėžių, kai profesorius paskelbė temą: „Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos šūkiai Spalio revoliucijos metinių proga.“ Sėdėjome ir žagsėjome: nežinojome, nei kaip pradėti, nei ką rašyti toliau. Vargu ar kas iš mūsų tuos šūkius buvo rimtai skaitęs, gal tik matęs laikraščių antraštes… O rašyti tai reikėjo… Neprisimenu, nei ką ten keverzojau, nei koks buvo to rašinio turinys ar stilius. Savo darbų neatgavome, bet profesorius apsčiai prisirinko netaisyklingos, medinės kalbos pavyzdžių viso semestro taisymams. Juk tema buvo grynai laikraštinė, aptariamų šūkių tonas pompastiškas ar kanceliariškas, ir niekas iš mūsų, juos komentuodami, nesugebėjo parodyti net menkiausio kalbos mokėjimo – nei būsimieji poetai, nei prozininkai, nei žurnalistai.
Neilgai trukus sužinojome, kodėl taip radikaliai pasikeitė mūsų senojo profesoriaus siūlomos temos. Mat jau kelintame Universiteto partiniame susirinkime ir net respublikinėje spaudoje jis buvo puolamas už neidėjišką dėstymą, buvo grasinama jį atleisti už visišką apolitiškumą. Taigi, ko gera, naujomis temomis jis gana dirbtinai norėjo parodyti nesąs abejingas tarybinės Lietuvos politikai. Gaila, bet tada tikrai taip ir buvo klibinama seno žmogaus ramybė ir griaunama jo pasaulėžiūra… Tačiau niekas negalėjo pakenkti šio mūsų gimtosios kalbos puoselėtojo autoritetui rimtoms studijoms nusiteikusių studentų akyse. Daugelis gražiõs kalbos mokėsi iš jo išverstų brolių Grimų, Hanso Anderseno ar Vilhelmo Haufo pasakų, tiesiog išsižioję klausydavo jo aiškinimų, rinko savo tarmių žodžius ir skubėjo prieš paskaitas įteikti prirašytus lapelius, skirtus didžiajai profesoriaus meilei – akademiniam „Lietuvių kalbos žodynui“. Jis be galo džiaugdavosi iš kaimų kilusiais studentais, skatindavo juos kaip galėdamas. Jutau jo didelį palankumą, nes Strazdaitė iš Strazdų kaimo dažnai atnešdavo po pluoštelį tarmiškų žodžių ir jų vartosenos pavyzdžių, o ir vidurinę mokyklą buvo baigusi ne taip seniai lenkų okupuotame Vilnijos krašte (tai, kad iš tokio sulenkinto krašto kažkas studijuoja lituanistiką, didžiai glostė profesoriaus širdį).
Per egzaminą iš dabartinės lietuvių kalbos gavau pažymį „labai gerai“, paklausta tik dviejų dalykų: kokios kirčiuotės daiktavardis strazdas ir kaip atsirado kaimo pavadinimas Daugėliškis? Mūsų kursas buvo paskutiniai profesoriaus Juozo Balčikonio lituanistikos studentai, netrukus jo ne per mandagiausiai paprašė išeiti į pensiją. Iki pat jo mirties (1969 m.) mylimiausi studentai, kai kurie jau ir kolegomis tapę, lankydavomės profesoriaus bute, nuoširdžiai pasišnekėdavome, buvome vaišinami jo paties prižiūrimų bičių medumi ir lietuvišku sūriu.
Lietuvių kalbos sintaksę dėstė docentas Kazys Ulvydas. Nesu kažko labai įsimintino įsidėmėjusi apie patį dalyko dėstymą: kažką girdėjome ir užsirašinėjome tai apie žodžių junginius, tai apie sakinio dalis. Prisimenu, merginoms darė įspūdį jo tvirtas žemo tembro balsas, itin patiko ištreniruotas mūsų dėstytojo kūnas, kurį jis vasaromis pasididžiuodamas demonstruodavo Palangos paplūdimyje (po vasaros tai buvo gana svarbi ten apsilankiusių merginų pokalbių tema). Jau tada buvo pradėję plisti studentiški anekdotai apie Kazio Ulvydo kalbos taisymus per radiją (jo vedamos kalbos valandėlės per radiją skambėjo nuo 1957 m.). Štai vienas iš jų: „Laba diena. Kalba Kazys Ulvydas. Radijo kalbos valandėlės klausytojai manęs klausia: kaip reikia taisyklingai sakyti – ar vėjas pučia į užpakalį, ar vėjas pučia iš užpakalio. Atsakau: jei pučia šaltas vėjas, reikia sakyti vėjas pučia į užpakalį, o jei pučia šiltas, – vėjas pučia iš užpakalio.“ Raštelius su panašiais (kartais ir gerokai nešvankesniais) anekdotais studentai vienas kitam persiuntinėdavo net per jo paties paskaitas. Merginos kartais ir balsu nusikvatodavo, vyrukai būdavo santūresni, gal tik į saują pakikendavo. Taigi sintakse, ko gera, niekas nesusižavėjo, kaip reikiant jos gal ir neišmoko. Tiesa, dalykas pasidarė įdomesnis, kai į pratybas atėjo jaunas dėstytojas, vėliau išgarsėjęs kaip talentingas pedagogas, bet tuo metu dar tik aspirantas Jonas Balkevičius. Tačiau tai tebuvo vieną semestrą ir naujojo dėstytojo talento bei pastangų mūsų kursas nespėjo įvertinti.
Negalėčiau pasakyti, kad labai pamėgome ir Juozo Pikčilingio dėstomą stilistiką. Dėstytojas buvo vos perkopęs savo trisdešimtmetį, studijavęs daugiau lietuvių literatūrą negu kalbą, ką tik apsigynęs filologijos kandidato disertaciją „Žodžių vartojimas perkeltine reikšme Petro Cvirkos kūryboje.“ Mano studijų laikais studentus (gal labiau studentes) daugiau domino jo asmeninis gyvenimas (jau ne jaunuolis, o nevedęs!), žinojome jį dalyvavus kare, patyrus nelengvų sužeidimų. Dažnokai pastebėdavome jo nervingumą: jei paklaustas studentas nesugebėdavo atsakyti į pateiktą klausimą, šiaip jau švelnus ir mandagus dėstytojas piktai suraukdavo kaktą, imdavo trepsėti viena koja, tarsi kalti ja į grindis arba kažkaip keistai pabalindavo akis. Nors dažniausiai jo akys atrodydavo labai liūdnos. Nesuprasdavome dėl ko, bet pasijusdavome nejaukiai, kartais net kažkoks neaiškus gailestis suspausdavo širdį.
Visų to meto studentų lituanistų numylėtinis buvo docentas Zigmas Zinkevičius, dėstęs dialektologiją ir istorinę gramatiką. Daugelį bendrakursių ypač gąsdino istorinė gramatika, buvome prisiklausę pasakojimų, kad šio sunkiai įkertamo dalyko egzaminą ankstesnių kursų studentai yra laikę net po keletą kartų (sklido mitai apie metais aukštesnio kurso aukštaūgį Vytautą Popierą, laikiusį jį net aštuonis kartus). Tačiau judrus, visada geros nuotaikos, jaunatviškos išvaizdos docentas taip suprantamai, be didesnių įmantrybių aiškino sudėtingas lietuvių kalbos raidos problemas, kad mūsų kursas net trijų semestrų egzaminą išlaikė, rodos, be kokių nors didesnių sunkumų ar legendomis virstančių istorijų.
Kitą kalbos istoriką docentą Joną Palionį nelabai temėgome: jo dėstoma rašomosios lietuvių kalbos istorija mums rodėsi sausoka ir neįdomi. Mokėmės daugybės datų, pavardžių, kalėme senųjų raštų faktus, stengėmės įkirsti gotišką jų šriftą tik todėl, kad reikėjo. O ir pats tuometinis fakulteto dekanas atrodė rūstokas, pasipūtęs ir didesnio pasitikėjimo nekėlė.
Be abejo, paminėtinas ir mūsų baltų kalbotyros įvado bei latvių kalbos dėstytojas Jonas Kabelka. Mūsų studijų metais jis tebuvo dėstytojas valandininkas (dirbo Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi), bet studentus traukė spalvinga jo asmenybė ir įvairūs nukrypimai nuo dėstomos temos paskaitų metu. Dažnai jis pasakodavo anekdotines istorijas iš Marijampolės gimnazijos ir Vytauto Didžiojo universiteto laikų, prisimindavo juokingus savo mokytojų Vokietijoje ir Latvijoje (ypač Janio Enzelyno) gyvenimo epizodus. O studentai, kažkur nugirdę paskalas apie savo dėstytojo atgailavimus dėl neaiškių ankstyvos jaunystės nuodėmių, neretai kartodavo rimuotą eilėraštuką:
Kabelkienės jungą velka
kalbininkas Jot Kabelka.
Tais laikais visi lituanistai trejus metus mokėsi lotynų kalbos. Mūsų kursas buvo padalintas į kelias grupes ir pateko į labai nevienodo reiklumo dėstytojų rankas. Vieną vaikinų grupę gerokai prikankino Dzeusu pravardžiuojamas docentas Leonas Valkūnas, kitai kiek lengviau sekėsi su docentu Ričardu Mironu. Dalis merginų sugebėjo nesunkiai vedžioti už nosies senuką profesorių Merkelį Račkauską (mat įsiklausiusios į ankstenių kolegių patarimus, atnešdavo į pratybas jo mėgstamų šokoladinių saldainių, pamerkdavo gėlyčių, į egzaminą iš namų jį atveždavo juodu taksi automobiliu ir pan.). Apie dešimt merginų sudarė ką tik Maskvos universiteto aspirantūrą baigusio Henriko Zabulio grupę, į kurią patekau ir aš. Išvaizdus, nuolat merginų žvilgsniais varstomas jaunas dėstytojas niekaip nepasidavė studenčių vilionėms ir privertė mus gerokai paplušėti. Išmokome ne tik linksniuoti ir asmenuoti lotyniškus žodžius, sudaryti taisyklingos sintaksės sakinius, bet jau ėmėme skaityti ir originalių antikos autorių kūrinių ištraukas. Buvau tikrai stropi studentė, iki išnaktų versdavau užduotus tekstus iš garsiųjų Cicerono kalbų ar Vergilijaus poemų. Nepasakyčiau, kad buvo tik sunku, nes, įveikusi užduotį, pasijusdavau beveik laiminga. Džiaugiausi, kad teko būti šio reiklaus lotynisto mokine ir esu jam vėliau apie tai užsiminusi. Buvau tiesiog apstulbusi, kad buvęs dėstytojas po daugelio metų prisiminė net mano mergautinę pavardę ir prisipažino žinojęs, kad visus namų darbams skirtus vertimus dariau kaip tik aš, o kitos grupės merginos (kai kurių iš jų net ir pavardes paminėjo) tiesiog nuo manęs nusirašydavo (na, taip gal buvo ir ne visada…). Matyt, pirmųjų studenčių grupė buvo gerai išlikusi Henriko Zabulio atmintyje.
Ir ko tik mums nedėstė to meto Universitete! Į visuotinės ar rusų literatūros paskaitas dažniausiai ėjome su noru. Įspūdingai apie anglų, vokiečių, ispanų ir prancūzų autorius pasakodavo docentės Elena Kuosaitė ir Galina Baužytė, romantiška meile rusų literatūros milžinams Antonui Čechovui, Levui Tolstojui, Fiodorui Dostojevskiui alsavo docentės Elenos Červinskienės paskaitos. Jose mus juokindavo ir kiek stebindavo tik tai, kad kai kuriuos rusiškų kūrinių veikėjų vardus ji stengdavosi pernelyg sulietuvinti (pvz., Ana Karenina – Ona Kareninienė). Studentai nebūtų studentais, jei nežinotų vienos kitos savo dėstytojų asmeninio gyvenimo detalės: visus jaudino kalbos apie Elenos Kuosaitės ištikimybę savo lageryje kalintam draugui, už kurio ji vėliau ištekėjo; matėme, kaip pamažu po skyrybų su kažkokiu maskviečiu atsitiesia ir vis patrauklesnė darosi gražuolė Galina Baužytė; žinojome, kad už geografo Eduardo Červinsko Elena Gaškienė ištekėjo ilgai gedėjusi po paslaptingos vyro mirties Sibire.
Be filologinių kursų, buvome apkrauti ir visokiais bendraisiais dalykais: logika, TSKP istorija, politinė ekonomija, ateizmas, marksizmo-leninizmo filosofija (dialektinis ir istorinis materializmas), filosofijos istorija ir kt. Be jų juk niekas tais laikais nebūtų galėjęs gauti universiteto diplomo! Per kai kuriuos iš jų pralindome pernelyg nesistengdami, per kai kuriuos – stenėdami kaip per tikrą mėsmalę. Visa laimė, kad logiką ir filosofiją dėstė tikrai išmintingi dėstytojai, leidę mums patiems ir galvoti, ir vertinti. Tikiuosi, visas kursas su meile ir pagarba prisimena tuometinius docentus Kristiną Rickevičiūtę ir Eugenijų Meškauską. Didžiausias autoritetas mums buvo vėliau profesoriumi tapęs Eugenijus Meškauskas. Žinojome, kad jam labai patiko dirbti su lituanistais, kad iš jų jis stengėsi atsirinkti būsimuosius filosofus savo vadovaujamai katedrai (ir iš mūsų kurso net trys studentai – Daiva Dobilaitė, Ipolitas Ledas, Romualdas Ozolas – vėliau studijavo filosofijos aspirantūroje ar dirbo profesoriaus katedroje, kuri to meto draudimų aplinkoje buvo laikoma gaivia minties oaze). Paskaitas jis skaitydavo be jokių konspektų, atsinešdavo tik menkutę užrašų knygutę su paskaitos planeliu. Kalbėdavo laisvai samprotaudamas, bet toli nenukrypdamas nuo užsibrėžtos temos. Nesu praleidusi nė vienos šio tikro filosofo paskaitos, jo mintis stengiausi stropiai užsirašyti. Eiti tinkamai nepasiruošus į filosofijos egzaminą buvo didžiulė gėda.
Bet pasiruošti – ne taip paprasta, nes mūsų dėstytojas norėjo išgirsti ne iškaltas vadovėlines tiesas (už tai tebuvo galima gauti tik menkutį trejetuką), o pajusti studento gebėjimą mąstyti, vertinti, daryti išvadas. Gerai prisimenu, kiek daug darbo ir kantrybės iš manęs pareikalavo rengimasis dialektinio materializmo egzaminui. Dėstytojas iš anksto buvo padiktavęs 33 klausimus, iš kurių atsakinėti išrinkdavo tik vieną. Nenorėjau pasirodyti nemąstančia neišmanėle, todėl susitempiau visą įmanomą literatūrą ir kiekvienu klausimu ant atskirų lapų pasirašiau po nedidelį referatuką. Ir rašydama, ir redaguodama tuos savo referatus, mokiausi atrinkti reikiamus faktus, juos grupuoti ir apibendrinti. Tai buvo savotiška minties gimnastika, todėl ir egzamino rezultatai nenuvylė. Savo parašytais darbeliais iš geros širdies pasidalinau su keliomis kurso draugėmis, kurias, atrodo, irgi lydėjo sėkmė (dabar nesiimu aiškinti, ar jos tais darbais naudojosi su protu, ar tiesiog nusirašė…). Profesoriaus Meškausko buvau egzaminuojama dar du kartus: ketvirtame kurse laikiau istorinio materializmo ir aspirantūroje kandidatinio minimumo filosofijos egzaminus. Į abu juos ėjau jausdama didžiulę atsakomybę ir pagarbią baimę.
Vertindama tuometinę akademinę aplinką, dabar galėčiau pavadinti ją ganėtinai sudėtinga ir prieštaringa. Bet svarbiausia buvo tai, kad dauguma mūsų kurso studentų sugebėjo joje teisingai susigaudyti, susirasti savo kelius ir nueiti jais palyginti garbingai.
DRAUGŲ BŪRYJE
Dėl palyginti didelio žmonių skaičiaus, skirtingų polinkių ir toli gražu nesutampančių pažiūrų mūsų kursas netapo nei vieningu, nei draugišku kolektyvu. Todėl net ir baigiantis studijoms su didžiąją kurso draugų dalimi taip ir likome artimiau nesusipažinę: kad jų tokių būta, puikiai prisimenu, bet rašyti apie juos nelabai turiu ką.
Kurse buvo susiformavusios atskiros grupelės, kurias jungė vienokie ar kitokie bendri polinkiai. Artimiausiai bendravo tie, kurie gyveno tame pačiame bendrabutyje. Per porą metų susidraugavo „Stuokynės“ bendrabutyje (tada jis buvo dabartinės universiteto buhalterijos patalpose, tuometinėje Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gatvėje) gyvenusios dvi Irenos (Bliuvaitė ir Paškevičiūtė) ir dvi Aldonos (Grigaitytė ir Vasiliauskaitė). Man trejus metus teko gyventi Čiurlionio gatvės „vienuolyne“. Jo siela buvo kurso draugė Gražina Šmulkštytė, griežta ir reikli šio bendrabučio tarybos pirmininkė. Mes, jauniklės, liežuvius iškorusios, klausydavomės jos pamokymų ir patarimų. Tikrai ne viena mergužėlė, patekusi į painią situaciją, sulaukė jos nuoširdžios paramos. Ši jautrios dzūkiškos prigimties, ne vieną gyvenimo universitetą Sibire išėjusi gerokai vyresnė kurso draugė tryško gyvenimo džiaugsmu ir neišsenkama energija. Apie Gražiną būrėsi mano sielai artimiausios merginos: Rūta Būdaitė, Teresė Buivytė, Toleina Daržinskaitė, Aldona Žilinskaitė. Su jomis kartu esame ir mokęsi, ir dainavę, ir patyrę vienokių ar kitokių nuotykių. Na, o su Gražina mane siejo dar ir meilė teatrui. Mat kartu vaidinome universiteto teatrinėje studijoje, lakstėme į repeticijas, važinėdavome su spektakliais po Lietuvą. Liū̃dna, bet gyvenimo verpetai anksti pakirto jos sveikatą: išvykusi mokytojauti į gimtuosius Šeštokus, mirė sulaukusi vos 42 metus.
Kurse turėjau dvi geriausias savo jaunystės drauges: Rūtą Būdaitę ir Rytę Liučvaitytę. Daug kas mus laikė tiesiog neatskiriamomis, vadindavo triumviratù, t. y. tvirta trijų asmenų sąjunga. Buvome gana skirtingų charakterių, kartais išsiskirdavo net ir mūsų norai: ne visada pritardavom vienos ar kitos sumanymams. Dvi iš mūsų, kur nors sugalvojusios nueiti, trečiõsios dėl vienokios ar kitokios priežasties nesulaukdavo (ta trečioji dažnai būdavau aš, kai mano draugės sumanydavo pabėgti iš man svarbių paskaitų). Tačiau mus jungė nesustabdomas jaunystės polėkis, nuolatinis domėjimasis tuo, kas daro gyvenimą gražų ir įdomų. Įdomu mums buvo išvaikščioti visas Vilniaus kapines, išbraidyti Vilnelės pakrantes, vos ne kiekvieną savaitę lankytis teatre, pažiūrėti gerą filmą, išmokti rašyti Brailio raštu… O kur dar šokių vakarai! Nebuvo nė vieno savaitgalio, kad būtume praleidusios studentiškus šokius. Tada jie vykdavo kone kiekviename fakultete ir pasitaikydavo, kad mes, kaip tikros nenuoramos, ieškodamos, kur smagiau, per vieną vakarą apsilankydavome net keliuose iš jų. Prisišokusios skaudamais padais grįždavome namo, o paskui visą savaitę dalindavomės įspūdžiais.
Rūta, Žemaičių krašto dukra, be galo mylima trijų vyresnių brolių sesutė, į Vilnių atvyko nuo Minijos krantų, mokyklą baigusi Gargžduose. Buvo tikra gražuolė, visų šokių vakarų karalienė, niekada nestovėdavo kampe, ją šokdindavo šauniausi vaikinai. Gražiai rengėsi, mat siuntinukus savo šeimai siųsdavo Amerikoje įsikūręs jos tėvelis (apie tai, manau, žinojau tik aš, kitiems tebuvo užsiminta apie ten gyvenantį dėdę). Kurse laikėsi labai santūriai, nesu mačiusi jos nei audringai džiūgaujančios, nei iš nevilties grąžančios rankas. Dažniau klausydavo negu kalbėdavo, niekada nesileisdavo į jokias apkalbas, kai kam gal atrodė net pernelyg šalta, sunkiai prieinama. Tačiau tai buvo, matyt, apsauginis kiautas (ar tai prigimtinis, ar tai išsiugdytas didelėje draugiškoje šeimoje, kuri po karo kažkaip sugebėjo išgyventi be į Vakarus pasitraukusio tėvo), po kuriuo slėpėsi jautrios ir labai draugiškos mergaitės siela.
Su ja ypač susidraugavome įstojusios į Universiteto teatrinę studiją (jai tais laikais vadovavo garsūs Vilniaus teatrų aktoriai Arnas Rosenas, Juozas Meškauskas, Artiomas Inozemcevas). Meilė dainai, šokiui, teatrui ir buvo svarbiausias mus jungęs dalykas. Kone visur vaikštinėdavome kartu, nuolat aptarinėdavome ir supančią aplinką, ir žmones, ir įvykius, vos ne metus esame bendrabutyje gulėjusios vienoje siauroje lovelėje… Taip atsirado bendrų mergaitiškų paslapčių, kurių niekam kitam nebūtume patikėjusios. Žinojome apie viena kitos svajones ir meiles, pakedendavome mus dominusių vaikinų išvaizdą ir elgesį, kartu išgyvendavom vienokias ar kitokias nesėkmes. Supratau Rūtos abejones, kai apie ją rimtai ėmė rėžti sparną mūsų vaidybos mokytojas Juozas Meškauskas. Net trylika metų vyresnis! Bohemos nevengęs aktorius! Dažnai pasvarstydavome, ar verta eiti su juo į pasimatymą, ar tikėti jo žodžiais, bet spręsdavo ji pati, nes aš nesijaučiau galinti jai patarinėti. Didžiausia patarėja jai buvo kurso ir teatrinės studijos draugė Gražina Šmulkštytė: kartais ji Rūtelę viliote viliodavo pasakojimais apie būsimą teatro šviesulio žmonos spindesį, o kartais visokiais neištikimybės pavyzdžiais vargšelę tiesiog įvarydavo į kampą. Juozas buvo atkaklus ir Rūta, baigusi ketvirtą kursą, už jo ištekėjo – ačiū Dievui, sėkmingai. Buvau jų vestuvių liudininkė, viešėjau nuostabioje Meškauskų sodyboje Kaliẽkių kaime Utenos rajone.Nebeliko Kaliekių sodybos, išmirė senieji Meškauskai, o Rūta ir Juozas, išauginę sūnų ir dukrą, sutartinai kartu tebegyvena jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Iš kurso draugų tik su ja vienintele iki šiol ir palaikau nuolatinį ryšį, nors, kai jų šeima išsikėlė gyventi į Vilniaus Šeškinę, susitinkame tik ypatingomis progomis.
Rytę (kurse ją visi vadino Rità) dažnas žmogus, pirmą kartą mus pamatęs, palaikydavo mano seserimi: buvome panašaus ūgio ir kūno sudėjimo, net ir rašysena bei kalbėjimo maniera nedaug kuo skyrėsi. Susipažinome su ja rektorato koridoriuje per medalininkų priėmimą į universitetą (ji buvo aukso medaliu baigusi Žeimelio vidurinę mokyklą) ir jau tada pajutome kažkokį sielų artumą. Draugavome ilgai – kol išaugo vienmečiai mūsų vaikai: mano Rytis (daug kas klausdavo, ar ne draugės garbei pavadinau savo pirmagimį) ir jos Giedrius. Tačiau dabar jau gerai žinau, kad ne visi mūsų santykiai buvo iki galo nuoširdūs ir lygiaverčiai.
Pirmą kartą apie keistą savo draugės paslaptingumą (gal tai būtų galima palaikyti nenuoširdumu, o gal net veidmainiškumu?) sužinojau antro kurso viduryje. Pasirodo, Rita po pirmo kurso savo gimtajame Žeimelyje ištekėjo už lietuvių kalbos mokytojo Jono Pilypaičio, bet, grįžusi į Vilnių, ne tik kad niekam apie tai nepasakė, bet ir elgėsi taip, tarsi niekas jos gyvenime nebūtų pasikeitę: kartu su visomis merginomis lakstė po šokius, neatsispirdavo bernelių vilionėms kur nors pabūti dviese ar jų glamonėms ant parko suoliuko. Buvau stačiai apstulbusi, kai kažkas iš jos kraštiečių paklausė manęs, kaip aš vertinu jos, ištekėjusios moters, elgesį. Abi su Rūta rimtai prirėmėme Ritą prie sienos: kodėl gi ji apie savo gyvenimo permainas neužsiminė net savo geriausioms draugėms? Neprisimenu, kad ji būtų pernelyg susigėdusi nei dėl savo tylėjimo, nei dėl tuo metu vis dar ne itin padoriu laikomo ištekėjusios moters polinkio turėti daug garbintojų. Ir toliau visur (į teatrus, kinus, ekspedicijas, turistinius žygius ir šokių vakarus) vaikščiojome ar važinėjome kartu.
Pamažu Rita vis labiau atsiverdavo, pasipasakojo apie ankstyvą meilę savo mokytojui, apie sudėtingus santykius su savo mama, kuri, pasirodo, buvo įsimylėjusi tą patį jauną mokytoją, tapusį jos žentu (kuo ne meksikietiško serialo siužetas apie motinos ir dukros meilę tam pačiam vyrui?). Dar nė netapęs Ritos sutuoktiniu, Jonas buvo pradėjęs stipriai gerti ir nebuvo jai ištikimas, su viena žeimeliške sugyveno sūnelį… „Gal dėl to jai norėjosi keršyti? Gal ji liovėsi jį mylėjusi?“ – spėliojome abi su Rūta. Tačiau po kiek laiko įsitikinau, kad visą Ritos elgseną, visus jos paklydimus lėmė pernelyg minkštas būdas, mano protu nesuvokiamas patiklumas: kartais ir juokas, ir pyktis mane suimdavo, kai po kokio nors pasimatymo net su mažai pažįstamu, pirmąsyk šokiuose sutiktu vaikinu ji imdavo nuoširdžiai tikėdama pasakoti, kaip jausmingai tas vaikinas jai suokęs meilės žodžius… Taigi ji buvo tarsi smilga – linko ten, kur vėjas pučia. Stengiausi ją suprasti, nepasmerkti, padėjau išsilaikyti bendrabutyje, kai studentų profsąjungos vadams atrodė, kad vietos bendrabutyje ji neverta. Mokėsi mano draugė tik vidutiniškai, nors vidurinę mokyklą buvo baigusi aukso medaliu. Matyt, labiau jai rūpėjo kiti dalykai… Gal temperamentas, gal per didelis seksualumas čia kaltas? Jau baigusi studijas, su Jonu Rita išsiskyrė, ištekėjo už buvusio kurso draugo Rimo Saulyčio, išsiskyrė ir su juo… Jų abiejų sūnus Giedrius išaugo gražus ir protingas vyras, tapo žinomu religinės bendruomenės „Tikėjimo žodis“ vadovu, bandė padėti mamai išsilaikyti, kai ši pradėjo skęsti alkoholio liūne (ir vėl dėl to prakeikto nuolaidumo ir patiklumo!). Sužinojusi apie vis ryškėjantį pragaištingą jos polinkį, bandžiau ją šnekinti, kviesdavau į teatrus, visokius renginius, bet ji ėmė manęs demonstratyviai vengti. Sunkiai išgyvenau Ritos nuopuolį, jaučiausi be kaltės kalta… Buvo be galo skaudu, kad Giedrius net apie jos mirtį nepranešė… Manau, kad ji vis dėlto turėjo laikyti mane savo drauge.
Dauguma mūsų vaikinų gyveno „Tauro“ bendrabutyje. Jie turėjo savų interesų ir ne paskaitų metu su jais retai susitikdavome. Draugiškiausi su merginomis buvo Aleksas Girdenis, Norbertas Vėlius, Kęstutis Nastopka.
Aleksas, tikras žemaitis iš Tirkšlių, vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu, ir Universitete nuo pat pirmo kurso buvo mokslo pirmūnas, mokslinių pranešimų kalbos būrelyje autorius ir oponentas, visų diskusijų variklis. Be jokios abejonės, jis labai troško būti nenugalimu kurso lyderiu. Lyderis jis tikrai buvo daug kur: auditorijoje, mokslinėse konferencijose, komjaunimo susirinkimuose. Visus stebino jo tikrai neeiliniai gebėjimai pakalbėti įvairiomis temomis (literatūros, politikos, teatro, filosofijos) ir visada pasakyti ką nors prasminga. Bendruose susibūrimuose dažnai jis linksmindavo publiką savo žemaitiškais eilėraščiais, garsiai, kiek prikimusiu balsu užvesdavo dainą. Pritarti jo firminei „Kònimani tònimani rasasã, o dùmkai ky, o dùmkai ka…“ mokėjo visas kursas. Buvo aktyvus Universiteto teatrinės studijos artistas, jos scenoje sukūrė keletą įsimintinų vaidmenų (Puskepalio „Dobilėlyje penkialapyje“, daktaro Bubliko „Platone Krečete“). Tačiau sekėsi Aleksui ne visur. Daugiausia nesėkmių jis patyrė ieškodamas sau palankios merginos. Pats yra sakęs, kad buvo įsimylėjęs daugelį kurso draugių, bandė joms asistuoti, bet vis nesėkmingai. Vienoms nepatiko jo kaimiškos manieros, negrabūs judesiai, kitàs vargino pernelyg dažnas spoksojimas spiginančiu žvilgsniu, trečiàs skaudino pašaĩpios ar šiurkščios jo pastabos. Įsitikinęs, kad su viena mergina jam nesiseka, puldavo prie kitos… Ir vėl nepavykdavo… Išoriškai atrodė, kad į visa tai jis stengėsi žiūrėti su humoru (visiems gerai žinomame, dažnai skaitomame žemaičių tarme parašytame eilėraštyje, pasišaipydamas pats iš savęs, skundėsi: „Turiu daržą, turiu trobą, tik padėkit rast man bobą“), tačiau giliai širdyje, manau, tikriausiai juto nepelnytą nuoskaudą. Todėl dažnokai įsižeisdavo, net užsiplieksdavo, o kartais vaikščiodavo tylus ir rūstus kaip juodas debesis. Su jo nuotaikų kaita ne kartą esame susidūrę – ir gana skaudžiai. Įpykęs jis galėdavo draugus iškeikti, merginas išvadinti karvėmis ar vištomis, paskui dėl to baisiausiai gailėdavosi ir atsiprašinėdavo. Juodą nevilties valandą niekas nedrįsdavo prie jo nė prisiartinti.
Mano santykiai su Aleksu buvo savotiški. Visus pirmuosius studijų metus jis net nepastebėjo, kad esu tame pačiame kurse. Jo dėmesį patraukiau tik po be galo sunkios pirmo kurso pavasario egzaminų sesijos, kurią tik jam, Kęstučiui Nastopkai ir man pavyko išlaikyti labai gerais pažymiais. Buvo nustebęs, kad kažkas iš merginų grupės „išdrįso pasireikšti taip pat gerai, kaip ir jis“ (artimiau jį pažinusi, pagalvojau, kad jam tai gal buvo net nemalonu). Paskui yra pasakojęs, kad kartais pastebėdavęs auditorijoje mažą smulkutę mergaičiukę su kaselėmis, bet mãnęs, kad kokia nors mokinukė ateinanti įdomesnių paskaitų pasiklausyti… Antrame kurse manęs nepastebėti jau ir jam darėsi sunku, nes tapau grupės seniūne, mudu susitikdavome ir Universiteto teatrinėje studijoje. Kai buvome trečiokai, Aleksas ėmė man rodyti didelį palankumą, po kiek laiko prisipažino, kad buvo beįsimylįs. Tačiau ir tą kartą – beviltiškai. Bendrauti su juo buvo nelengva, man nepatiko jo pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, bandymai visada uzurpuoti iniciatyvą ir net valdžią. Jis visada norėjo būti giriamas ar net aukštinamas. Jokio mano pataikavimo jis niekada nesulaukė ir dėl to manęs privengė, o gal ir nemėgo.
Alekso galvoje nuolat kildavo genialių idėjų, kuriomis sugebėdavo uždegti net ir nelabai jį mėgstančius draugus. Jis buvo puikus pradinis renginių organizatorius, nors iki galo juos turėdavo užbaigti kiti. Gerbiau Aleksą už jau tada ryškėjantį mokslininko talentą, mėgau už jo smagius pašmaikštavimus, užjausdavau jį nereto liūdesio valandą. Tačiau obuoliauti su juo niekada nebūčiau ėjusi, nes sulaukti iš jo galėjai bet ko…
Nuoširdžiausi kurse buvo Kęstutis Nastopka ir Norbertas Vėlius. Biržuose inteligentų šeimoje užaugęs, mokyklą baigęs aukso medaliu Kęstutis visais atžvilgiais buvo tikras geruolis. Žinojome, kad Vilniuje jis turi įtakingų giminaičių (jo mamos sesuo buvo rašytoja Halina Korsakienė), bet niekada nebūtume galėję pavadinti jo nei pasipūtėliu, nei garbėtroška. Universitete jis mokėsi puikiai, bet tuo nesididžiavo, visada ir su visais buvo draugiškas, atidus. Kai neturėdavome partnerių, o labai norėdavome nueiti į tuo metu vis labiau populiarėjančias kavines (eiti vienom merginoms tada dar buvo lyg ir gėda), kreipdavomės į Kęstutį. Tikrai ne vieną ir ne du kartus jis yra lydėjęs mane su Ryte į „Neringą“ ar į „Taurą“. Susimesdavome po kelis rublius, užsisakydavome vyno butelį ir pasiplepėdami, pasišokdami linksmai praleisdavome laiką. Būdavome jam labai dėkingos, kad mūsų prašymų neatmesdavo, kad niekada neįsižeisdavo, kai neatsisakydavome šokti su kitais mus kvietusiais vaikinais. Kęstutis skaudžiai, beviltiškai mylėjo Ireną Žvigaitytę, auditorijoje nenuleisadvo nuo jos akių. Matėme, kad Irena tiesiog vedžiojo jį už nosies: nevengdavo prieš jį pasimaivyti, pakedenti jo garbanėlių, o paskui lėkdavo į kito glėbį… Už tai ant jos pykdavome, o Kęstutį labai užjautėme. Niekas nežino, kas dėjosi Kęstučio širdyje… Juk negalėjo jis nesuprasti Irenos elgesio motyvų (kodėl gi savo naudai neišnaudoti kurso numylėtinio palankumo?), bet meilė – ne seilė, panorėjęs neišspjausi…
Guvus šnekutis Norbertas labiausiai jį dominusią sritį surado ne iš karto: pirmame kurse lankė ne tik privalomuosius lituanistikos kursus, bet ir sanskritą, ir senąją graikų kalbą, stengėsi suprasti kalbos, literatūros ir tautosakos būrelių veiklos tikslus, smalsiai žvalgėsi ir bandė tol, kol pagaliau ir ilgam sustojo ties lietuvių tautosaka. Tada jau ir vienas, ir su bendraminčiais tiesiog lakstyte lakstė po kaimus, kalbino, jo paties žodžiais tariant, „Dievo dovaną turinčius“ senolius, užrašinėjo dainas ir pasakas, skubėjo gelbėti nuo užmaršties mūsų liaudies kūrybos turtus. Ko gera, jau tada suprato ar bent nujautė, kad tikrasis jo gyvenimo kelias bus mūsų tautos šaknų studijos. Bendrauti su Norbertu buvo nesunku, visus traukė jo jautrumas ir nesuvaidinta atjauta, daugelį žavėjo nepaprastas darbštumas ir paprastumas. Vos ne į kiekvieną užduotą klausimą jis atsakydavo rimtai, atsakingai, susikaupęs. Tas jo rimtumas mums, pasiutusioms kvatoklėms, kartais net pasirodydavo juokingas. Tačiau tos, kurioms kildavo noras kurso rimtuolį pašiepti, patraukti per dantį, netrukdavo pasijusti labai nejaukiai: į jų pašaipas Norbertas niekada piktai neatsikirsdavo, atrodo, net nesupykdavo, tačiau nežymus, lyg ir geraširdiškas šyptelėjimas išduodavo, kaip giliai jas imdavo į širdį. Dėl visokiausių nesėkmių jis yra guodęs ir raminęs daugelį kurso draugių, man atrodo, kad ne viena yra ant jo peties išsiverkusi. Tačiau artimesnės draugės iš savojo kurso taip ir neišsirinko. Jaunutę, gal keliolika metų jaunesnę žmoną surado jau baigęs Universitetą – ja tapo Vilniuje gerai žinomos lietuvių kalbos mokytojos ir vidurinės mokyklos direktorės Onos Pigagienės dukra Ramunė, vėliau išgarsėjusi kaip talentinga dailininkė grafikė.
Norbertas visą laiką kažkur skubėdavo, eiti iš lėto jis negalėjo – vis bėgte, vis pašuokomis. Mokėjo labai įdėmiai išklausyti kitus, bet pats, ką nors įrodinėdamas, kalbėjo skubriai, net springdamas. Dėl tokio šuoliavimo, skubrumo, kartais sušlubuodavo jo dikcija: vienus garsus jis nurydavo, o kitus pridurdavo kur nereikia. Ipolitas Ledas, geraširdiškai pasišaipydamas, mėgdavo pasakoti, kaip per pirmąsias lotynų kalbos pratybas docentas Leonas Valkūnas, paklausęs studento pavardės, išgirdo: „Vėliusa.“ – „Kaip kaip? Vėliusa?“– perklausęs. „Ne Vėliusa, o Vėliusa, Vėliusa“, – net pyktelėjęs kartojo Norbertas. Rimtas, atsakingas požiūris į viską, ko imdavosi, Norbertui, matyt, buvo duotas iš prigimties, ir šį savo bruožą jis ne tik išlaikė, bet visą gyvenimą ugdė ir puoselėjo. Nuolatinis ieškojimas, sugebėjimas skverbtis į gilumas, darbas be atvangos leido jam tapti vienu žymiausių Lietuvos mokslo vyrų, aiškinusių savo tautai, kokius dvasios lobius ji yra paveldėjusi.
Dar vienas šaunus kurso vaikinas buvo šaukėniškis Albertas Rosinas. Vidutinio ūgio, labai dailių, taisyklingų veido bruožų žemaitukas traukė ne tik merginų, bet ir fotografų akis. Vieno žurnalo fotokorespondentas tol neatstojo nuo Alberto ir Rūtos Būdaitės (beje, kažkuo jie abu buvo panašūs, kai kas juos net broliu ir seserimi palaikydavo), kol šie pagaliau sutiko jam papozuoti. Jaunõs, lyg ir įsimylėjusios porelės vasaros nuotaikas atspindinčios nuotraukos išėjo tikrai meniškos ir buvo publikuotos kažkokiame leidinyje. Ne viena kurso draugė svaidė viltingus žvilgsnius į šį šviesiaplaukį vyruką, bet greitai išsigąsdavo jo šmaikštaus liežuvio: jis pernelyg nesivaržė taikliais eilėraštukais ar epigramomis pasišaipyti ir iš draugų, ir iš dėstytojų, ir iš įkyresnių panelių (aš, rodos, ant jo liežuvio nebuvau patekusi). Daugiausia su juo susidurdavau kalbos seminaruose ir vokiečių kalbos pratybose. Jau nuo pat antro kurso jis įniko į kalbos istorijos ir baltistikos studijas. Matyt, todėl baigęs lituanistikos studijas, ilgai nedvejodamas išvyko į Rygos universiteto aspirantūrą, o po kurio laiko tapo žinomu baltų kalbų istorijos (ypač istorinės morfologijos) tyrinėtoju. Galimas dalykas, jį labai įkvėpė dėstytojo Jono Kazlausko idėjos ir asmeninis pavyzdys.
Studijų laikų Albertą galėčiau pavadinti tikru rimtuoliu moksliuku, nes buvo aišku, kad darbštus vaikinas į universitetą atvyko mokytis. Po šokius ir vakarėlius jis nelakstė, lankydavosi tik jaunųjų poetų ir mokslinio kalbos būrelio susirinkimuose. Tiesa, kai buvome trečiame kurse, maloni vaikino išvaizda patraukė teatrinės studijos vadovo Juozo Meškausko, pradėjusio režisuoti vieną Viktoro Rozovo pjesę, dėmesį ir jis pakvietė Albertą suvaidinti tokio labai jau teigiamo rusų jaunuolio vaidmenį. Tas jo vaidmuo Universiteto scenoje tebuvo vienintelis. Visą save Albertas atidavė rimtoms studijoms.
Norbertas ir Albertas buvo gana skirtingų charakterių žemaičių krašto vaikai, bet panašius juos darė keli prigimtiniai bruožai: darbštumas, pareigingumas ir geraširdiškumas. Jie buvo tie vaikinai, kuriais visada galėjau pasitikėti. Tikriausiai todėl su jais vieninteliais iš kurso artimai bendravau iki pat jiems iškeliaujant iš šio pasaulio.
Labai įdomi mūsų kurso asmenybė – Ipolitas Ledas. Nors mes jį vadinome tik Ipolitu, bet jis niekada neužmiršdavo pasigirti esąs dar ir Ričardas, ir Pranciškus. Kelerius metus pareigingai (sakyčiau, net skrupulingai) tvarkė vaikinų grupės akademinius reikalus. Visokius sąrašus ar ataskaitas rengdavo be galo kruopščiai, kaligrafiškai kelis kartus jas perrašydavo. Ipolitas buvo tikras rimtuolis, kažin ar kas yra girdėjęs jį juokiantis iš širdies. Dažniausiai (net ir kokiame nors linksmame vakarėlyje) sėdėdavo nutaisęs itin mąslią filosofo miną, kreivai šypsodamasis nužiūrinėdavo merginas, krenkšėdamas išraitydavo kokią kritišką pastabą. Smailokai jis žvilgčiojo į Janiną Lapackaitę, kuriai, atrodo, jo suvalkietiškas lėtumas ir neveiklumas greitai pakyrėjo. Nei kurse, nei vėliau jis taip ir neišsirinko gyvenimo draugės (tai kvailà, tai negražiom kojom, tai be perspekytyvos – sakydavo) ir vienintelis iš kurso vyrų liko nevedęs.
Ipolito polinkį viską filosofiškai apmąstyti pastebėjo docentas Eugenijus Meškauskas ir vos baigusį studijas pakvietė dirbti į savo vadovaujamą katedrą. Daugybę metų Ipolitas ne tik įvairiuose fakultetuose dėstė kelis filosofijos kursus, bet buvo ir kruopštus filosofijos žurnalo „Problemos“ redaktorius. Gal dėl pernelyg didelio dėmesio įvairioms smulkmenoms, o gal ir dėl per didelio reiklumo sau jis taip ir neparašė jokio didesnio veikalo, neapsigynė disertacijos. Tikrai gaila, nes ir proto, ir mokėjimo dėstyti mintis jam visada pakako.
Didžiausią įspūdį man yra padarę Ipolito sukurti vaidmenys teatrinės studijos scenoje. Jis yra puikiai suvaidinęs keletą labai sudėtingų personažų, bet vaidmenis kurdavo visai kitaip negu mes, jaunikliai. Režisieriai mokė mus įsijausti į vaidmenį, atsiduoti jam visa širdimi. Mes taip ir stengėmės daryti, o Ipolitas vaidino protu, viską logiškai apmąstydamas. Taip dirbdamas jis pasiekdavo stebėtinų rezultatų: scenoje atrodydavo ir tikrai mylintis, ir tikrai piktas, ir tikrai klastingas. Taigi net ir sudėtingas emocijas jam pavykdavo perteikti šaltu protu. Jau daug vėliau išgirdau, kad panašaus protinio darbo iš savo aktorių reikalaudavo ir išgarsėjęs režisierius Rimas Tuminas.
Mūsų kurse buvo ir savotiškų atsiskyrėlių. Daugiausia tai buvo miestų vaikai. Gal jiems dauguma iš kaimų atvykusių bendrakursių paprasčiausiai buvo neįdomūs, gal save jie laikė pranašesniais. Atokiai nuo kurso laikėsi Algis Bučys, Romualdas Ozolas, Algimantas Patašius, Irena Žvigaitytė, Jolanta Eidrigevičiūtė, Danguolė Spėčiūtė ir dar vienas kitas. Romualdas ir Algimantas domėjosi daile, jų akys dažniau krypdavo į Dailės instituto, Konservatorijos studentes (vėliau buvome net šokiruoti, kad Romas vedė tylią ir baugščią bendrakursę Ireną Paškevičiūtę, visų meiliai pravardžiuojamą Gegužiuku). Abu vaikinai grojo universiteto dainų ir šokių ansamblyje, dažnai koncertuodavo Lietuvoje ir užsienyje. Todėl, matyt, ir laiko bendriems kurso reikalams neturėjo. Šiaulietė Irena Žvigaitytė, prieš tapdama universiteto studente, bandė stoti į Lietuvos konservatorijos Teatro fakultetą, buvo gimnastikos sporto meistrė, tad kurso kaimietukai į draugus jai, tada gerokai „pasikėlusiai“, paprasčiausiai netiko.
Esu pastebėjusi, kad gal kiek daugiau ji pabendraudavo su Terese Ramanauskaite, Maryte Bieliauskiene. Vilnietis Algis Bučys garsėjo išmintimi, erudicija, bet visada buvo labai pretenzingas, pasišiaušęs kaip ešerys. Gal ir neatsitiktinai pasipūtėlius (kaip mums tada atrodė) Ireną ir Algį likimas suvedė į krūvą: jau nuo ketvirto kurso jie vaikščiojo susikibę už rankelių ir netrukus susituokė. Baigusi mokslus Maskvos teatro meno institute (GITIS’e) Irena pastatė keletą gerų spektaklių Vilniaus ir Kauno teatruose. Algis garsėjo kaip poetas ir prozininkas, tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Tačiau tada jų keliai bei interesai išsiskyrė: dviem talentingiems, emocingiems ir labai ambicingiems žmonėms, matyt, pasidarė ankšta po vienu stogu. Tiesą sakant, nė su vienu iš jų nesu net dorai pasikalbėjusi: stebėdavau juos kaip kažkur netoliese esančius ir manęs pernelyg nedominusius žmones. Tokių buvo ir daugiau…
O kokią tuose studentiškų įvykių verpetuose aš matau save pačią? Į Universitetą atvažaivau labai jauna (vėlyvą pirmo kurso lapkritį man sukako 17 metų), bet Lietuvos provincijos aplinka ir namai jau buvo suformavę svarbiausius charakterio bruožus. Valstietiškas atsargumas man buvo įskiepytas iš mažens, todėl ir studijų metais nebuvau įsivėlusi į jokius konfliktus, o daugelį skandalingesnių įvykių stebėdavau iš šalies. Tais laikais pasitaikydavo viešų politinių svarstymų (pvz., po vieno tokio svarstymo už nelegalių atsišaukimų platinimą dar mokyklos laikais iš Universiteto buvo pašalintas pirmo kurso žurnalistas Leonas Teiberis), audringai buvo nagrinėjami merginų skundai dėl vaikinų brutalumo (štai mūsų neregį Vytautą Stanaitį seksualiniu prievartavimu kaltino kurso draugė Nijolė Masteikaitė). Nebuvau linkusi nieko pasmerkti nei už komjaunimo įstatų nesilaikymą, nei už moralines pražangas. Nesakau, kad manęs visai nejaudino į vienokią ar kitokią nemalonę patekusių studentų likimai, bet juos apmąstydavau ir įvertindavau dažniausiai viena. Paklausta nevengdavau pasakyti savo nuomonės, bet nesu piršusi jos niekam ir niekada.
Į universitetą atvažiavau mokytis ir tikrai šio tikslo nesu išdavusi. Tiesa, mokykloje man buvo gerokai įkyrėję būti visų matoma pirmūne, todėl buvau nutarusi Vilniuje domėtis ne vien mokslais (bet juk ir mokykloje buvau ne vien jais gyva!) ir mokytis taip, kad bent gaučiau stipendiją. Iš tiesų nenorėjau laikyti ir nelaikiau savęs moksliuke, rasdavau laiko ir šokti, ir vaidinti, ir meninės gimnastikos treniruotes lankyti. Lankydavausi teatruose, muziejuose, važinėjau į iškylas ir ekspedicijas, laksčiau į pasilinksminimus ir šokius. Tačiau pirmūnės statuso man taip ir nepavyko išvengti: visus penkerių metų egzaminus išlaikiau tik labai gerai ir universitetą baigiau su vadinamuoju raudonu diplomu. Labai norėčiau tikėti, kad kurso draugai nelaikė manęs prisiekusia kalike (kaip tada buvo sakoma, zubryla), kovojančia tik dėl pažymio. Tiesa, esu girdėjusi apmaudžių vieno kurso lyderio žodžių esą aš gerus pažymius gaunu tik nusirašinėdama. Nusirašinėti man būtų neleidusi sąžinė, todėl „to meno“ tikrai nebuvau išmokusi, bet negi imsi jam aiškinti, kad nesi kupranugaris…
Kurso merginos, atrodo, mane mėgo ir tikėjo mano gabumais, nuoširdumu ir draugiškumu (na, nežymių pavydo žybtelėjimų esu pastebėjusi, bet į didesnę liepsną jie niekada neįsiplieskė). O vyrukams, matyt, buvau tiesiog neįdomi. Kad tai buvo tikra tiesa, patvirtino ir pokalbis, išgirstas per vieną kurso susitikimą, kai jau buvau disertaciją apsigynusi dviejų vaikų mama ir visi mes smagiai siautėme Norberto Vėliaus sodyboje prie Žaliųjų ežerų. Netyčia nugirdau besikalbančius Algį Bučį ir Norbertą: „Kaip mes anksčiau nematėme šitos šaunios mergaitės?“ – stebėjosi Algis. „Tai kad ji buvo pernelyg didelė rimtuolė,“ – aiškino Norbertas. Ką tas pokalbis man parodė? Ogi tai, kad kurso vaikinai matė (o gal tiek ir tenorėjo matyti) tik dalelę mano charakterio. Manau, kad kitokiomis aplinkybėmis turėjau progų atskleisti ir ne itin rimtuoliškus savo būdo bruožus: būdavau ir linksma, ir valiūkiška, ir net nemenka pamaiva… Kaip ir dauguma to meto jaunų, sveikų ir energingų žmonių.
Pradžioje tokį gausų lituanistų kursą baigėme tik 38. Daugiau kaip dvi dešimtis pakeliui išbarstėme. Keletas žmonių dėl įvairių priežasčių perėjo į neakivaizdinį skyrių, o kai kas ir visai pakeitė specialybę.Baigę studijas, išsiskirstėme kas kur. Tais laikais buvo būtina bent metus atidirbti pagal paskyrimą, ir daugiausia – provincijos mokyklose. Paklusdami nurodymams, daugelis taip ir padarė, bet netrukus sugrįžo į Vilnių ir kiekvienas čia susirado savo vietą. Mokytojais dirbti liko tik keletas, o didžioji buvusio mūsų kurso dalis savo darbo kelius prasiskynė knygų ir enciklopedijų leidyklose, žiniasklaidos redakcijose.
2012-aisiais suėjo jau penkiasdešimt metų, kai baigėme Universitetą. Gaila ir liūdna, bet mūsų būrys gerokai išretėjęs. Iš kartu baigusių lituanistikos studijas su šios žemės džiaugsmais ir vargais jau atsisveikino net šešios merginos ir aštuoni vyrai. Ir nieko čia jau nepakeisi… Tačiau galime džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų kurse buvo daug talentingų ir darbščių žmonių, palikusių nemenką pėdsaką Lietuvos mokslo, meno ir visos mūsų tautos kultūros istorijoje: juk dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. Jau vien ko vertas profesorių Alekso Girdenio ir Alberto Rosino indėlis į lietuvių kalbotyrą! Stebina ir Norberto Vėliaus etnologijos ir mitologijos darbų apimtis ir svoris. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai?! Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras Romualdas Ozolas, nacionalinės kultūros premijos laureatas Kęstutis Nastopka mokėsi kartu su mumis! Gal ir ne veltui mūsų kursas dažnai buvo gretinamas su žymiuoju Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Jono Kazlausko kursu, o profesoriaus Juozo Pikčilingio buvo pavadintas net „šimtmečio kursu“.
