Ką reikia daryti, kad po to, kai Putino Rusija atskleidė tikrąjį savo veidą, išliktumėm kaip valstybė, kaip tauta? Į šį klausimą žūt būt reikia atsakyti, bent bandyti atsakyti. Kam turėtų būti adresuojamas šis klausimas? Valdančiajai daugumai? Krašto apsaugos ministerijai? Vyriausybei? Prezidentei?
Turime būti dėkingi JAV (ir tik JAV), kad Amerika iškart Rusijai pasakė: „Ginsim!“ Bent jau artimiausiu metu galime jaustis sąlyginai saugiai. Reikia džiaugtis, kad Likimas mums galbūt davė laiko: arba įrodysite, kad esate verti valstybės, arba vėl vergausite.
Bus labai sunku įrodyti. Ir sunkiausia net ne apsiginkluoti už tuos du procentus, nors mums tie pinigai labai dideli. Daug sunkiau išsirinkti Seimą, Prezidentą, sudaryti vyriausybę – politikus, vertus tautos pasitikėjimo.
Daug sunkiau išugdyti jaunąją kartą, kuri norėtų gyventi savo Tėvynėje, nevadintų jos „prakeiktąja“, „raupsuotąja“ (skaitykite Jaroslavo Melniko straipsnį „Alternatyvioji Lietuva, arba apie propagandos naudą“). Daug sunkiau kosmopolitų valdomoje Europos Sąjungoje atsakyti į rašytojo Romualdo Granausko klausimą: „Kodėl mums nereikia patriotinio ugdymo? Kas dabar – neduok Dieve – gintų mūsų žemę? Atskristų du bombonešiai iš už vandenyno ir numestų dvi bombas? Vieną – ant Didžiasalio, kitą – į Šauklių ganyklas? Tauta, kuri nebenori pati ginti savo laisvės, jau ir nebe tauta. Ji – tik kilimėlis prie durų atejūnų kojoms nusišluostyti. Iškeitusi laisvę į gerovę, ji bėra verta kitų tautų pajuokos ir paniekos“.
Kodėl mums jau beveik nebereikia lietuvių kalbos? Ir į šį klausimą atsako Granauskas: „Sakiau ir sakysiu: kalboje gyvena tautos dvasia. Ne vienas aš taip sakau, daug kas taip sakė, ir būtų užvis liūdniau, jeigu šitą ištarčiau paskutinis. Bet gal ne. Gal tikrai dar ne.“
Daug kas taip sakė ir dabar sako, bet jau ne visi.
– Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?“ – „Nesuprantu, kas tie „mes“ ir kas puola, kad reikėtų gintis?.. Jei lietuvis sukurs užsienio kalba kūrinį, kuris bus įvertintas toje kitoje kalbinėje aplinkoje – tai tik sveikintinas dalykas…“ (iš Kristinos Sabaliauskaitės atsakymų į „Metų“ anketos klausimus).
Rusija – didelė, mirtina grėsmė Lietuvai. Bet kodėl dvidešimt metų tą grėsmę suvokusieji buvo pravardžiuojami rusofobais, visaip niekinami? Ir pravardžiavo mus tie, kurie šiandien valdžioje. Tai kas jie – trumparegiai, neišmanėliai ar daug blogiau? Galima būtų išleisti įspūdingą rinkinį citatų, kuriose politikai, politologai, žurnalistai Rusiją vadina „pastipusiu arkliuku“, o rusofobus kala prie gėdos stulpo. Ir šiandien iš jų negirdime jokios atgailos, atvirkščiai, šiandien jie rūpinasi mūsų saugumu, siekia prezidento posto. Ar nuoširdžiai rūpinasi?
Klaidos, klaidos, klaidos… Pavojai, pavojai, pavojai…Atominės nestatom, skalūninių dujų neieškom, žemės užsieniečiams neparduodam, referendumų kartelę bandom nuleisti žemiau bambos, per valstybines šventes šūkaujam „Lietuva – lietuviams!”
Po to , kas įvyko Ukrainoje, Kryme, man regis, viskas, ką darėme vakar, turi būti iš naujo įvertinta, įvardinta. Turbūt nerealu, bet, jeigu būtų mano valia, į didžiausią Lietuvoje salę (ne į mitingą) sukviesčiau visas partijas, visus įtakingiausius judėjimus, išmintingiausius intelektualus iš visų Lietuvos vietų ir iš užsienio ir paklausčiau: ką dabar privalome daryti? Ką iki šiol, per visą dvidešimtmetį, darėme negerai arba nepakankamai gerai?
Nuolatos kalbame apie susiskaldymą, vienybės stoką, bet vienybės kaip nėra, taip nėra. Susivienykime bent jau mirtino pavojaus akivaizdoje, kaip prieš dvidešimt penkerius, dvidešimt šešerius metus, kai pradėjome nuo nulio. Labai nepopuliarios, nepatikimos parlamentinės partijos vienos, be visuomenės paramos, nesugebės neutralizuoti iškilusių pavojų.
Po tokio susirinkimo per kelias savaites šviesiausių, išmintingiausių žmonių pastangomis turėtų būti parengtas konkretus atsakymas į klausimą: ką dabar privalome daryti. Nė kiek neabejoju, kad tame būtiniausių darbų sąraše ginklai, kariniai dalykai, nors nepaprastai svarbūs, nebūtų pirmoje vietoje.
Ar tikrai nerealu susikalbėti, suivienyti? Vilties nedaug, bet viltis miršta paskutinė.
Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas (Slaptai.lt).
2014.03.21; 04:45
