Sovietmečiu nevertinome kolektyvinių laiškų. Puikiai žinojome, kaip jie organizuojami. Tik pabandyk nepritarti komunistų partijos pozicijai – nedelsiant būsi išbrauktas iš studentų sąrašo ar išmestas iš bent kiek padoresnės darbovietės. Atgimimo metais kolektyviniai laiškai įgavo pažangią prasmę. Kolektyvinių laiškų pagalba įrodinėjome Kremliui ir jo vietininkams, kodėl esame nepatenkinti sovietine santvarka, kodėl mums nepriimtina rusifikacija. Dabar, prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams, kolektyvinių laiškų vertė vėl smukusi. Jei Sąjūdžio laikais kolektyviniai laiškai bylojo daugumos poziciją, dabar – dažnusyk prieštaringai vertinamų, ne itin skaitlingų grupių nuomonę.
Tačiau Gruzijos inteligentų kolektyvinis laiškas "Gerbkite mūsų tradicijas" – maloni išimtis. Specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarbergui adresuotas kolektyvinis Gruzijos rašytojų, režisierių, poetų, kompozitorių, verslininkų, politikų laiškas – vertas visų mūsų, ne tik lietuvių, dėmesio (laiškas pirmiausiai buvo paskelbtas Gruzijos laikraštyje "Kviris palitra", paskui jį persispausdino Православие.Ru, po to jo vertimai į lietuvių kalbą atsidūrė lietuviškuosiuose internetiniuose portaluose).
Seniai beskaičiau tiek daug karčios tiesos Europos Sąjungai pažėrusių tekstų. Beje, pagrįstų priekaištų.
Gruzijos inteligentija išdrįso Europos biurokratams pasakyti tai, dėl ko priekaištauti privalo kiekvienos padoriai tarptautinėje arenoje elgtis siekiančios valstybės inteligentija. Įkyrūs, smulkmeniški, tiesmukiški ES biurokratų nurodinėjimai, kaip mes privalome gerbti, mylėti ir globoti homoseksualus, jau peržengia bet kokias padorumo ribas. Visuomet sakydavau ir sakysiu: negalima nieko skriausti, negalima iš nieko šaipytis, negalima nieko smerkti. Jie, kitokius meilės žaidimus žaidžiantys, savo namuose turi teisę elgtis taip, kaip liepia jų prigimtis. Bet dėl teisės kurti vienalytes santuokas, dėl galimybės įsivaikinti mažylius, dėl teisės rengti viešas eitynes, – verta ginčytis. Jei dviejų vyrų ar dviejų moterų sąjunga pripažįstama kaip šeima, tai kas tada yra vyro ir moters santuoka? Ar galima tarp šių darinių brėžti lygybės ženklą, jei vienos sąjungos metu gimsta vaikai, o kitos sąjungos metu – mažyliai tik įsivaikinami?
Jei ES nėra po demokratijos skraiste sumaniai slepiama diktatūra, Briuselio ir Strasbūro biurokratai privalo toleruoti tokias abejones. Jei ES vadovybė dar nepraradusi sveiko proto, ji negali nepripažinti, kad kūdikis gimsta be tautybės, įsitikinimų, požiūrių. Tautybę, įsitikinimus ir požiūrius formuoja tėvai, aplinka. Iš gimusio vaiko galima nulipdyti daug ką – musulmoną arba krikščionį, lietuvį arba vokietį, tinginį arba darbštuolį, nusikaltėlį arba teisybės ieškotoją.
Štai kodėl labai svarbia aplinkybe laikytina ir tėvų seksualinė orientacija. Jei vaikas turi mamą ir tėtį, užaugęs greičiausiai jis ir pats ieškos tokio pat pobūdžio santykių. O jei vaikas turės du tėvus arba dvi motinas, niekas negali atmesti tikimybės, jog užaugęs jis bandys elgtis būtent taip, kaip elgėsi jį užauginę žmonės. Šios versijos atmesti negalima, nes mokslininkai iki šiol neturi aiškaus, tvirto atsakymo į tokio pobūdžio klausimus. Žmogaus smegenys – per daug sudėtingas mechanizmas, kad galėtume drąsiai tvirtinti žiną, kaip jos dirba.
Taigi niekaip nesuprantu ES vadovybės, nurodinėjančios, kaip privalome mąstyti ir elgtis būtent intymiose srityse. Ypač nesuprantamos ES pastangos įrodinėti, esą tautinės ir seksualinės mažumos – vos ne to paties medžio vaisiai. Ar ES išminčiai nebijo susipainioti vertybiniuose orientyruose? Ar ES visažiniai nesuvokia, kaip pavojinga neigti gamtos dėsnius, per prievartą brukant direktyvas, ką privalome mylėti stipriai, o ko – neverta visai mylėti?
Gruzijos intelektualų laiške išdėstytos nuostatos – suprantamos. Įsiminė štai toks gruziniškas priekaištas. "Mes susipažinome su Jūsų pranešimu dėl žmogaus teisių situacijos Gruzijoje ir norime atsakyti į tą jo dalį, kurioje jūs kalbate apie mūsų nacionalines ir religines mažumas ir kažkodėl tame pat kontekste – apie teisę į seksualinio ištvirkavimo propagandą. Pirmiausia pastebėsime, kad mūsų visuomenė taip gerbia ir yra taip tolerantiška mūsų nacionalinių ir religinių mažumų atstovų atžvilgiu, juos laiko lygiais su kitais, kad niekam niekada nešovė į galvą juos prilyginti homoseksualams ir kitų seksualinio ištvirkimo formų propaguotojams. Šis naujausias ideologinis triukas mums visiškai nepriimtinas, kiek jūs jį bebandytumėte įdiegti Vakaruose. Mes įsitikinę, kad seksualinių perversijų praktikų tapatinimas su bet kurios šalies religinių ir etninių mažumų atstovais, kas pastaraisiais metais vyksta Vakarų Europoje, yra dirbtinė, tyčia primesta ideologija, nieko bendra neturinti su žmonių visuomenės daugybės amžių gyvenimo taisykle".
Rimčiau įsigilinus į gruzinų priekaištus labai paprasta ironizuoti: du tūkstančius metų gyvenome vadovaudamiesi vienomis taisyklėmis, dabar Briuselis su Strasbūru išrado, tik pamanyk, žymiai padoresnes, sąžiningesnes taisykles. Bet jei ES vadovybė tokia įžvalgi, kodėl Europą krečia gilios ekonominės krizės, o jos visuomenė – sensta ir nyksta? Ekonominės krizės ir senėjimas – ES perspektyvumo ar mirties ženklas? Kodėl Europa, priimdama savo Konstituciją, atsisakė skiriamojo bruožo – krikščionybės? Šis žinsnis – Europos stiprybė ar Europos gėda? Kodėl į ES draugiją susibūrusias belgų, norvegų, vokiečių ar prancūzų tautas pradeda stelbti iš Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos atvykę emigrantai? Norite pasakyti, jog tai – dar vienas ES gajumo įrodymas? O gal ES biurokratai sugebėjo užgesinti buvusios Jugolsavijos teritorijoje beįsiplieskiantį karą? Nieko panašaus. Be Amerikos karinės pagalbos – nė iš vietos. O gal Europa viena pati, be Amerikos pagalbos, būtų įveikusi Antrojo pasaulinio karo negandas?
Ne itin malonių klausimų sąrašas – ilgokas. Pavyzdžiui, gal bent šaltojo karo metais Europa sugebėjo garbingai grumtis su Sovietų Sąjungos žvalgyba – KGB ir GRU? Tereikia perskaityti britų žurnalisto, tyrinėtojo, politologo Edvardo Luko (Edward Lucas) neseniai į lietuvių kalbą išverstą veikalą "Apgaulė". Išsami E.Luko analizė apie "šnipus, melą ir kaip Rusija mausto Vakarus", – tai dar vienas akivaizdus silpnumo įrodymas.
Vardindamas ES bėdas jokiu būdu nesidžiaugiu. Jei bėda ištiko ES, blogai ir mūsų Lietuvai. Ir vis dėlto nuostabą kelia primygtinis noras pagal vieną kurpalių reguliuoti visas gyvenimo sritis. Be abejonės, tokių norų galima turėti. Žinoma, tokius norus galima laikyti pažangiais. Bet šie ketinimai – bevaisiai. Kuo daugiau sričių ES vadovai norės kontroliuoti, tuo daugiau nepasitenkinimo sulauks. Briuseliui ir Strasbūrui pravartu suvokti, jog ne viskas, kas priimtina belgui ar olandui, būtinai suprantama lietuviui ir gruzinui. Palikime teisę valstybėms turėti specifines sferas, kur kitataučiams kištis draudžiama. Tokiu būdu pašalintume aibes nesusipratimų. Gruzinas negali būti toks pat romus kaip belgas, o belgas negali būti toks karštas kaip gruzinas.
O jei reikalaujame, kad gruzinai, visuomet puoselėję vyriškumo ir moteriškumo skirtumus, vienodai palankiai žvelgtų į homoseksualų eitynes kaip belgai ar olandai, pirmiausiai atidžiai pasižiūrėkime į save pačius. Kad ir į Daniją. ES draudžia beprasmes gyvūnų žudynes. Bet Danijos Karalystei priklausančių Farerų salų gyventojai puoselėja barbarišką tradiciją – į vyrus įšventinami jaunuoliai kartą per metus paskerdžia tūkstančius į įlanką įviliotų delfinų. Patiklių gyvūnų skerdynės – beprasmės. Bet nei Danijos, nei ES vadovybė iki šiol nepajėgė šios tradicijos išgyvendinti. Farerų salų gyventojai įlankon įviliotus delfinus vis tiek skerdžia – slapta, vogčiomis. Farerų atstovai mano, kad tik tokiu būdu galima tapti tikru vyru.
Primityvus įsitikinimas. Jei jau Farerų salų vaikinai taip atkakliai nori pasijusti esą tikri vyrai, pasiųskime juos taikdariais į karinius konfliktus, siaubiančius Siriją, Afganistaną ar Iraką. Tegul ten įrodinėja savo kietumą.
Bet ES vadovybei ši problema – nė motais. Tad amoraliai elgiasi ne tik Danija, neuždrausdama žiloje senovėje susiformavusio įpročio, bet ir visa ES, nesiimdama griežtų politinių bei ekonominių sankcijų.
Žodžiu, tie, kurie sako, jog ES – principinga struktūra, mažumėlę blefuoja. ES kaip tik skęsta dvigubų standartų pelkėje. Išimtys iš bendrųjų taisyklių Briuselį su Starsbūru ir pražudys.
Dabartinė Europos vadovybė jau nebenori suvokti net elementariausių dalykų. Sakykim, nebesuvokia, kas yra propaganda. Vienu atveju – propaganda, kitu – žmogaus teisės… Propagandos ribas labai taikliai apibrėžė gruzinų intelektualai ES atstovui Gruzijoje T. Hammarbergui adresuotame laiške.
"Jūs rašote, kad „Tarptautinės dienos prieš homofobiją minėjimas reiškia teisių realizavimą, o ne propagandą“. Mes niekaip negalime su tuo sutikti. Bet koks viešas renginys yra propaganda to, kas jame minimas, ir tai neigti nelogiška. Norime jums priminti, kad 2012 metų gegužės 17 d. buvo bandyta surengti analogišką akciją prie Tbilisio vidurinės mokyklos Nr. 51, kur neva nekaltas „teisių realizavimas“ virto vaikų tvirkinimo propaganda. Jūs ginate teises, bet panašūs dalykai būtent ir yra tų vaikų ir tėvų, kuriems nepriimtinas begėdiškas amoralumo ekshibicionizmas, teisių pažeidimas.
Gruzijoje ištvirkavimo pasekėjų, kurie žino, kad daro nuodėmę, niekas nepersekioja, nes pagal mūsų pačių tradiciją kiekvienas žmogus pats turi rūpintis savo sąžine ir morale. Bet tai visiškai nereiškia, kad mūsų visuomenės daugiaamžės tradicijos suteikia teisę viešai propaguoti ištvirkimą ir betvarkę".
Ar galima šiuos gruziniškus priekaištus laikyti nepagrįstais?
O gal iš piršto laužti šie gruziniški priekaištai? "Jūsų darbdavys jus komandiravo dirbti tradicinėje visuomenėje. Diplomatijos normos reikalauja, kad jūs gerbtumėte tos šalies, kurioje esate, tradicijas. Vienu iš tragiškiausių mūsų šalies istorijos metu per keletą dienų 100 tūkstančių Tbilisio gyventojų žuvo nuo budelių, gindami krikščioniškąją moralę. Ir Tbilisio gyventojai tuos žmones laiko šventais. O jūs sau leidžiate šio miesto ir šios šalies gyventojams skaityti notacijas, nurodinėdamas, kas yra teisinga, o kas ne, ir dar sakote, kad, pasirodo, mums taip turi būti suteikta teisė reikšti savo nuomonę! Atkreipiame jūsų dėmesį, kad tai mes jums suteikiame teisę laisvai reikšti savo nuomonę mūsų šalyje ir pasiliekame teisę į ją atsakyti".
ES elgiasi keistai. Ji tarsi sąmoningai nesirūpina smukusiais gimstamumo rodikliais. Ji tarsi specialiai stiprina tai, kas ją silpnina. Propaguodama liberalizmą ji tarsi prarado saiko jausmą. ES jau nebepajėgia suvokti žodžių: "Jeigu jūs tikrai gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę, tuomet priimkite nesutampančias mūsų visuomenės tradicijas ir nebandykite jų pakeisti".
Slaptai.lt nuotraukoje: nacionalinė Gruzijos vėliava.
2013.11.20
