Kas tinka Šveicarijai, nebūtinai priimtina Lietuvai


Print

Pastarąsias dienas stengiausi atidžiai sekti lietuviškoje viešojoje erdvėje kilusią diskusiją, ar mums reikalingi referendumai. Tema – aktuali. Ypač aktuali rimtais pasiekimais pasigirti negalinčiai Lietuvai.

Juk tobulas, lietuviškąjai specifikai protingai priderintas referendumo įstatymas galėtų tapti rimtu postūmiu šalinant apatiją, korupciją ar emigracijos skaudulius.

Tačiau nereikia pamiršti, jog kvailai sukaltas, lietuviškąją specifiką ignoruojantis referendumo įstatymas atneštų dar daugiau chaoso ir nesusipratimų. Tad ginčas, ar verta užsieniečiams suteikti galimybę įsigyti lietuviškos žemės, – ne vien ekonominis. Greičiau politinis, visuomeninis, egzistencinis.

Ginčas dėl lietuviškos žemės pardavimo – nepardavimo nebepraeis be pasekmių. Pradėję parašų rinkimo vajų referendumo iniciatoriai Džino atgal į Aladino lempą nebesukiš. Nūnai galimi tik keli variantai. Nesurinkus reikiamo parašų skaičiaus Lietuvoje tik dar labiau padaugės apolitiškumo apraiškų. Pavykus peršokti numatytą barjerą bei referendumo metu surinkus reikiamą daugumą iniciatorių pergalė vis tiek nebus pripažinta, nes tokios visuotinės Europos Sąjungos, į kurią įstojome, žaidimo taisyklės. Ir nieko čia nebepakeisi: kokia netobula bebūtų ES, narystė šioje organizacijoje – geriau nei atsiskyrimas.

Arba galimas trečias, beje, pats liūdniausias, tragiškiausias scenarijus: iniciatoriams vis tik pavyksta įteisinti taisyklę, esą referendumui surengti užtenka kelis kartus mažiau parašų, nei iki šiol. Turėtume džiūgauti? Vargu. Esama pavojaus, jog Lietuva įsivels į pražūtingą referendumų maratoną. Mažai ką apie politiką, ekonomiką, kultūrą nutuokiančių, tačiau ambicingų, svarbiomis temomis patriukšmauti mėgstančių lietuvių saujelė galėtų mosuoti referendumų vėzdu į kairę ir dešinę. Atšauktų nepopuliarius, bet gyvybiškai svarbius įstatymus. Priverstų priimti populiarius, tačiau valstybei žalingus potvarkius. Ką tada darysime? Apsimesime nežinoję, jog tai, kas tinka referendumus dėl kiekvienos smulkmenos rengiančiai Šveicarijai, nebūtinai tinka Lietuvai?     

Iš visos tekstų referendumo tema gausos išskirčiau Kęstučio Girniaus publikaciją "Referendumų svarba", pasirodžiusią portale alfa.lt, ir Laisvūno Špokausko rašinį "Referendumo tikslai pagal "visuomeninį transliuotoją", paskelbtą portale propatria.lt bei tiesos.lt. Abu autoriai išvardina, regis, visus tiek pritariančiųjų, tiek priešininkų argumentus.

Keisčiausia, kad teisios abi pusės – ir šalininkai, ir priešininkai. Ir vieni, ir kiti randa sunkiai atremiamų argumentų. Pavyzdžiui, kas galėtų prieštarauti tokiam politologo K.Girniaus argumentui: "Jei būtų galima lengviau rengti referendumus, politikai būtų verčiami svarstyti klausimus, kuriuos dabar apeina, ir vien tai sustiprintų demokratiją".

Svarbus ir toks politologo argumentas: pavojinga, kai valdžia nekreipia dėmesio, nereaguoja į tautos prašymus, rekomendacijas, nes tada didėja valdžios ir visuomenės atotrūkis; referendumai tokį atotrūkį sumažintų; atvirai rinkėjams reiškiama panieka – dar pavojingiau, nes gausina politinių avantiūristų, populistų gretas.

Tačiau ES gretose esama valstybių, kurios referendumų nelaiko patikimais vaistais šalinant visuomenę užpuolusias ligas. Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius keliolika metų surengti vos du referendumai. Maždaug per tokį pat laikotarpį Švedijoje sušaukti tik šeši referendumai. Be kita ko, švediški referendumai paženklinti patariamiesiems būdinga žyma. O štai Olandijoje referendumai – visai nepageidaujami. Referendumus rengti šioje šalyje uždrausta. Tačiau Olandija vis tiek priskirtina prie sėkmingųjų ES valstybių…

Negaliu nesutikti ir su L.Špokausko teiginiu: "Kaip rašėme, žlungant valdžios planui numarinti referendumo iniciatyvą informacine blokada, turėtume laukti propagandinės kampanijos, kuria bus siekiama apjuodinti, išpurvinti ir apšmeižti referendumo iniciatorius bei referendumui teikiamą įstatymo projektą".  

Savo publikacijoje L.Špokauskas pabrėžia, kad referendumo iniciatoriai kelia viešumon ir bando išnarplioti rimtas problemas, kurios jiems nuoširdžiai rūpi. Taip, būtų per daug primityvu referendumo iniciatorius kaltinti vien egoizmu – noru patekti į Seimą ar talkinant spekuliantų lietuviškąja žeme interesams. Bet juk taip pat primityvu įrodinėti, girdi, tarp referendumo iniciatorių nėra nė vieno, kuris nesvajoja apie solidų Seimo nario atlyginimą.

Taigi iš pritariančiųjų ir smerkiančiųjų argumentų galima sustumti didžiausią kalną. Ir vis dėlto įspūdis, jog visi "už" ir "prieš" jau įvardinti, – apgaulingas. Atidžiai skaitydamas referendumo šalininkų bei priešininkų tekstus pasigendu, man regis, svarbiausio rodiklio – kokia turėtų būti referendume dalyvausiančių balsuotojų kompetencija? Taip, balsavimo teisė suteikiama visiems piliečiams. Tokios demokratijos taisyklės. Savo nuomonę rinkimuose ir referendumuose turi teisę pareikšti visi valstybės atstovai. Nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, lyties, turtų. Taip pat – ir nuo išsilavinimo.

Šios taisyklės neginčiju, neneigiu. Ši demokratijos taisyklė – pats optimaliausias variantas iš visų įmanomų. Tiesiog primenu, kad optimaliausias variantas turi ir silpąją vietą. Nuostata, kai referendumuose vienoda įtaka mėgaujasi tiek profesorius, tiek vargais – negalais vidurinę mokyklą baigęs aštuoniolikmetis, – greičiau minusas nei privalumas. Kai referendume dėl naujos atominės statybos reikalingumo ar nereikalingumo dalyvauja aukštąjį išsilavinimą turintis fizikas, chemikas ar ekonomistas, – džiugu. Bet kai tokiuose sudėtinguose, specifinių žinių reikalaujančiuose balsavimuose valstybės likimą į vieną ar kitą šoną suka elementariausio suvokimo apie politiką, ekonomiką ir kultūrą neturintis žmogus, – neramu.

Žodžiu, referendumas gali tapti tiek sveikintina, tiek abejotinos vertės politine priemone. Valstybės stabilumui referendumai pavojingi ne vien dėl to, kad jų iniciatoriai kai kada turi siaurų, egoistinių tikslų. Referendumai pavojingi dar ir dėl to, kad juose teisę balsuoti turi ir mažai raštingi asmenys. Ir, deja, mažai raštingų žmonių visuomet daugiau nei tokių, kurie penketą ar septynetą metų krimto mokslus universitetuose bei aukštosiose mokyklose. Žinoma, aukštojo mokslo ragavęs žmogus taip pat nėra visažinis. Bet toks bent jau suvokia, kad ne viską išmano…

Kodėl būtent šios silpnosios referendumų pusės linkę nematyti referendumų šalininkai, – jų valia.

Tačiau čia labai praverstų neseniai "Lietuvos ryto" internetinėje svetainėje pasirodęs interviu su rašytoju Romualdu Granausku. Gilų įspūdį palikusių knygų "Jaučio aukojimas" ir "Gyvenimas po klevu" autorius teigia, kad "mes gyvename visuotinio neraštingumo laikais", kad "daugelis žmonių ir skaityti nemoka – jie visiškai nesupranta, ką skaito". 

Kaip bebūtų liūdna, skaudu, R.Granauskas – greičiau teisus nei apsirinka.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.11.19


Prisijunkite prie diskusijos