Pavojinga lietuviška logika – nemėgti amerikiečių


Print

Lietuvoje ir vėl klostosi pavojinga situacija. Dviprasmiškos situacijos pavadinimas – stiprėjančios antivakarietiškos nuotaikos. Viską, kas susiję su amerikiečiais, mes vis dar linkę atmesti kaip neginčijamą blogį. Prieš du dešimtmečius taip atkakliai keikėme amerikiečių kompaniją "Williams", kad privertėme ją trauktis iš Lietuvos.

Tiesa, tuomet dėl akivaizdžiai ryškių antiamerikietiškų nusiteikimų turėjome galimybę teisintis – ką tik išsivadavome iš Blogio imperijo, todėl esame naivūs, žiopli, neatsparūs apgaulėms ir dezinformacijoms.

Tačiau  po dviejų dešimtmečių su ne mažesniu įkarščiu pasikartojanti neapykanta skalūnų dujas žvalgyti sumaniusiai amerikiečių kompanijai "Chevron" – tai jau rimtas nesusipratimas. Turint omenyje, jog įtariai žvelgiame ir į japonų firmą "Hitachi", kuri ketina padėt pasistatyti naują atominę jėgainę, šį lietuvišką reiškinį jau būtina traktuoti žymiai aštriau – chroniška liga.

Vakaruose turime draugų, kurie norėtų mums padėt išsivaduoti iš "Gazpromo" nelaisvės. Mūsų oficiali politika taip pat byloja, jog daugiau nebenorime vergauti  rusiškai įmonei vardu "Gazprom". Kiekvienas iš mūsų pagrįstai keikiame milžiniškas šildymo sąskaitas, puikiai suvokdami, kad rusiškos dujos mums kaštuoja labai brangiai tik todėl, kad nesutinkame tapti Rusijos priedėliu. Bet jei reikia ką nors išbarti, tai barame ne "Gazprom", o vakarietiškas įmones. Tad posakis "Rusijos protu neįmanoma suvokti" – klaidingas. Rusijos veiksmus kaip tik ir galima suvokti. Rusija žino, ko siekia. Rusija nenori mūsų paleisti. Tai Lietuvos neįmanoma suprasti, nes būtent mes blaškomės, kurdami nepatikimo, sunkiai prognozuojamo partnerio įvaizdį.

Peržvelgus kai kuriuos Žygaičių bendruomenės gynėjų pareiškimus apima nuoširdus pavydas. Kokie jie laimingi – jie viską žino! Jiems viskas paprasta, akivaizdu! Jų nekamuoja nė menkiausios abejonės! Jiems nė į galvą nešauna mintis, kad jie galbūt klaidinami, kad jiems galbūt pateikiami neteisingi skaičiai, neva atsitiktinai atsiradę visų prieinamose internetinėse erdvėse! Jiems nė motais, kad mokslininkai ir ekspertai, tvirtinantys puikiai žiną, kokia situacija dėl skalūnų dujų susiklostys Lietuvoje ir pasaulyje po dvidešimties metų, – tiesiog įtartini. Nes tokie mokslininkai tvirtina žiną dalykus, kuriuos žinoti tegali greičiausiai tik ponas Dievas.

Vilniaus Universiteto dėstytojai šių eilučių autoriui, penkerius metus studijavusiam žurnalistiką, nuolat primindavo: kuo žmogus išmintingesnis, tuo jis dažniau abejoja.

Šia gyvenimiška taisykle stengiuose vadovautis kuo dažniau. Taip pat ir diskusijose, reikia ar nereikia mums skalūnų dujų žvalgytuvių. Todėl sakiau, sakau ir sakysiu: nežinau, kas Lietuvai būtų naudingesnis – "Chevron" atėjimas ar išėjimas. Tuo pačiu privalau prisipažinti, jog neturiu nei laiko, nei jėgų atidžiai tikrinti, kas apie šią amerikietišką kompaniją rašoma viešojoje erdvėje. Juk siekiant susipažinti su firmą "Chevron" neigiamai ir teigiamai traktuojančiais šaltiniais pirmiausiai tektų bandyt išsiaiškinti tų šaltinių patikimumo lygį. Sutikite, be šaltinių patikimumo analizės – nė iš vietos. Pirmiausia reikia žinoti, ką skaitai – rimtus mokslinius traktatus ar propagandinius – dezinformacinius pranešimus. Bet informacinių šaltinių patikimumo lygio vertinimas irgi reikalauja laiko bei pastangų. Tad susidaro užburtas ratas, neleidžiantis turėti kategoriškos nuomonės.

Tačiau nepajėgdamas iki galo išsiaiškinti, kas Lietuvai naudingiau, "Chevron" atėjimas ar pasitraukimas, puikiai suprantu, jog mano valstybė pražus, jei nieko negamins ir nieko nestatys. Taip pat akivaizdu, jog kiekviena statyba ir kiekviena gamyba susijusi su didesniu ar mažesniu poviekiu gamtai, įskaitant ir žmogaus sveikatą. Tokie pavojai – neišvengiami. Bet pavojai, omenyje turint technologines pažangas ir išradimus, kai kada akivaizdžiai perdėti, nei bando parodyti žalieji ar jiems prijaučiantys.

XXX

Sovietmečiu niekas iš lietuvių nenorėjo gyventi šalia benzino kolonėlių. Dabar benzino kolonėlės – švaros ir ekologijos etalonas. Jokios smarvės, jokios taršos. Niekam nė mintis nešauna į galvą kaltinti benzino kolonėlių savininkų, esą šie teršia aplinką. Ar bent lašas benzino patenka iš kolonėlių į dirvožemį ir gruntinius vandenis?

Maždaug prieš dešimt metų teko domėtis, kodėl Lietuvos žalieji prieštarauja mūsų kariškių prašymams praplėsti vieną karinį poligoną. Žalieji tuomet atkakliai ir agresyviai skambino pavojaus varpais, girdi, dėl tokių kariškų užgaidų ženkliai nukentės aplinkiniai miškai. Kariškiai gi tvirtino, jog nepraplėtus poligono teritorijos negalės surengti modernių treniruočių. Kurie teisūs?

Atlikus specialius tyrimus paaiškėjo, jog žaliųjų priekabės – nepagrįstos. Kariniame poligone tiek žvėrys, tiek augmenija geriau jautėsi nei privačiuose ir valstybiniuose miškuose. Žvėrys buvo pamėgę būtent karinio poligono teritoriją. Jie ten jautėsi saugesni, nes kariniai manevrai Lietuvoje rengiami gana retai, o teritorijos statusas atbaidydavo brakonierius, grybautojus, uogautojus. Dėl panašių priežasčių poligono teritorijoje augo ir daugiau retų, nykstančių augmenijos rūšių. Nepaisant aplinkybės, jog karts nuo karto ten važinėja šarvuočiai ir sproginėja bombos.

Prieš kelerius metus buvau įpareigotas domėtis, ar Vilniaus pakraštyje planuotos statyti atliekų deginimo įmonės nepakenks Lazdynų, Pilaitės, Viršuliškių gyventojų sveikatai. Būtent tada įsiminė šių statybų organizatorių argumentai: jei statysime greta Vilniaus, piktinsis vilniečiai, jei statybas organizuosime prie Kauno –  piktinsis kauniečiai. Bet juk šiukšlių naikinimo įrenginius statyti būtina – atliekų nuolat daugėja. Jei jų neįrengsime, visa Lietuva gyvens šiukšlynuose. Taip pat – ir aktyvistai, besirūpinantys Lazdynų, Pilaitės ir Viršuliškių rajonų švara.

O štai – paskutinysis pavyzdys. Niekas iš mūsų nenori gyventi šalia sąvartynų. Sąvartynas – tarsi keiksmažodis. Tokios kaimynystės nenorėtume nė vienas iš mūsų. Tačiau be sąvartynų išsiversti irgi neįmanoma. Juos kažkur būtina įrengti. Ir vis dėlto ar šiuolaikiniai sąvartynai – tai pragaras? Praėjusią žiemą teko užlipti ant pačio aukščiausio Panevėžio regiono sąvartyno kalno. Kvapo – beveik jokio. Sunku buvo patikėti, jog stoviu ant vieno iš didžiausių Lietuvos savartynų kalno ir nejaučiu smarvės.

XXX

Amerikietiškos kompanijos priešininkai reikalauja, esą šį projektą laiminę mūsų politikai atsakytų galva, jei vis tik projektas būtų įgyvendintas, o Žemaitijos gabalas aplink Žygaičius taptų negyvenama dykra. Toks reikalavimas – teisingas. Asmeninė atsakomybė – būtina. Žinojimas, jog anksčiau ar vėliau teks atsakyti už klaidas, – puiki drausminanti priemonė. Tačiau atsakomybę jausti turėtų abi pusės. Todėl norėtųsi pateikti bent retorinį klausimą – kaip bausime Žygaičių bendruomenę ir jų gynėjus, jei vis tik po kelerių ar keliolikos metų paaiškės, jog Lietuva padarė milžinišką klaidą, neįsileisdama "Chevron"?  

Štai čia ir matome didžiausią paradoksą: tiems, kurių pastangomis iš Lietuvos išstumtas "Chevron", atsakomybės sąskaitų pateikti neįmanoma. Jie už nieką neatsako. Jiems nė plaukas nuo galvos nenukris, jei ilganiui išsaiškinsime, jog praradome puikiais investicines galimybes. Todėl skubu pritarti "Verslo žinių" apžvalgininkui Rytui Staseliui, tvirtinančiam: "Aš, kaip Lietuvos mokesčių mokėtojas, nematau jokios prasmės savo mokesčiais šelpti tų, kurie, užuot naudojęsi kiekviena palankia galimybe rastis darbo vietų, siekia išsaugoti savo regionų geologinės sandoros paslaptis" ("Alytaus naujienos", straipsnis – "Premjeras, išvijęs "Chevron").

Puiki rekomendacija. Žygaičiams nereikalingos amerikietiškos investicijos? Jų valia. Bet tegul tuomet neprašo iš Vyriausybės dotacijų. Savo biudžetus formuokite iš investijų, kurios absoliučiai švarios, saugios ir nekenksmingos. Arba gyvenkite iš sukauptų asmeninių lėšų.

Nuotraukoje: komentaro autorius Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.10.17


Prisijunkite prie diskusijos