Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!
Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.
Jie sau pasirašė politinės mirties nuosprendį. Sakoma: Klonio gatvė Lietuvą perskyrė į dvi dalis. Vieni remia Venckienę, kiti – pedofilus. Taip, į dvi, bet nelygias dalis. Pedofilų pusėje valdžiažmogiai (ir tai ne visi), gyvenantys iš valdžios (t.y. mokesčių mokėtojų) malonės. Jie kitaip negali, jie priversti būti akli (nematyti, kaip žmonėms sukinėjamos rankos, kaip jie už rankų ir kojų valkiojami, brukami į automobilius), jie priversti būti kurti (negirdėti mergaitės klyksmo).
Gaila, labai gaila policininko, kuriam Venckienė du kartus tvojo per galvą (jeigu tvojo). Gaila visų policijos pareigūnų, ypač įtakingiausių, kurie griebiasi už tokio šiaudo. Nepadės, neišsigelbėsite, sutepėte savo mundurus, pažeminote pareigūno garbę ir orumą. Šitoj vietoj (premjero Kubiliaus priežodis), derėtų sušukti “gėda “, bet man šitas žodis labai nepatinka, tai darželinukų žodis, nuvalkiotas, todėl bejėgis.
Mūsų pačių išsirinkta valdžia (kokia gėda!) įgijusi imunitetą, gėdos jausmas jai svetimas, nereikšmingas. Šitoj vietoj, dar kartą kartoju (irgi iš skurdaus premjero žodyno), reikia nepalyginamai stipresnio žodžio. Būtų, žinoma, geriau, jeigu be žodžių mes juos išmestumėm į XXI amžiaus Lietuvos istorijos šiukšlyną, kaip praėjusio amžiaus pabaigoje išmetėme kuolelius ir jarmalavičius. Juk rudenį tokią progą turėsime.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Įvykdytas gėdingas, brutalus prievartos aktas, įkalta vinis į pasitikėjimo valdžia karstą, tas tiesa. Bet, tuo pačiu, potencialios teisingos valdžios ir teisingumo Lietuvoje atsirado daugiau. Tik reikia nepamiršti, kad, deja, teisingumas ateina tik iš gatvės, iš mitingų ir streikų (taip juk jau buvo, dar gerai prisimename, taip yra visame pasaulyje). Geruoju negausime nieko, – mokė mus Julius Janonis, ir buvo teisus.
Kitaip jų neatpratinsime nuo selektyvaus, pasirinktinio teisingumo, teismo nuosprendžių vykdymo. Nepamirškime, kad neteisėti Preilos namai tebestovi, neteisėti lenkiški gatvių pavadinimai nenukabinti. Iš europarlamentaro Vytauto Landsbergio girdėjau, kad turime tūkstančius neįvykdytų teismo nuosprendžių.
Ir man antstoliai niekaip “neišmuša” beveik dešimties tūkstančių litų. Jau dvylikti metai. Reikės kreiptis į antstolę Vaicekauskienę Ji, pasitelkusi pustrečio šimto policininkų, sugebėtų įvykdyti tikrai teisėtą teismo nuosprendį.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2012.05.20
