(Atsakas į istoriko Algimanto Kasparavičiaus 2023-05- 03 straipsnį „Respublikoje”: “Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą“)
Rusijai visu frontu užpuolus Ukrainą ir taip bandant sugrąžinti imperines galias, kaip atsakas Ukrainoje ir kitose buvusiose Sovietų sąjungos okupuotose valstybėse pradėta valytis nuo likusių Rusijos imperijos ženklų: sovietinių paminklų, gatvių pavadinimų ir kitų okupaciją šlovinusių simbolių. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Moldovoje iškeliami dar likę okupantų galią žymintys paminklai, trinami gatvių pavadinimai, dažniausiai iki šiol išlikę dėl buvusio Rusijos politinio spaudimo ir net grasinimų. Net ir kare nusilpusi Rusija pernai rugpjūtį dar grasino Estijai, kai ši savo rusiškiausiame, po karo okupantų labiausiai apgyvendintame Narvos rajone nuo pjedestalo nukėlė okupantų paliktą sovietinį tanką.
Iš neseniai paviešintų slaptųjų Rusijos strateginių dokumentų, skirtų palaikyti savo įtaką ir galią buvusiuose okupuotose valstybėse, matome, kad Kremliui ypač svarbu ten išsaugoti rusų sukurtą istorinę legendą apie „tautų išlaisvinimą” ir „didžiojo brolio“ pagalbą, sustabdyti sovietinių paminklų griovimą ir imperinių pavadinimų naikinimą. Kremliui tai svarbu pirmiausia dėl pačių rusų, per 200 metų masiškai apgyvendintų carinės Rusijos, o vėliau – Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose, nes išlaikomi imperiniai ženklai skatina tolesnį pačių rusų imperinį mąstymą.
Yra sena rusų patarlė:„blogas pavyzdys užkrečiamas“. Ją galima papildyti visiems gerai žinoma patirtimi – neįvardintas, nenubaustas blogis skatinamas toliau plisti ir daugintis. Todėl reikėtų tik sveikinti Lietuvos parlamentą, kuris bandančios atgyti Rusijos imperijos akivaizdoje, taip pat kaip ir kitos buvusios imperijos aukos, bando valytis nuo imperinio, okupacinio užkrato, taip padėdamas gydytis ir čia gyvenančių rusų sąmonei: priėmė įstatymą išvalyti viešas erdves nuo okupantų paliktų ženklų ir ruošiasi priimti įstatymo projektą, įvardijantį komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją.
Deja, toks politinis ir moralinis išsivalymas susilaukė ne tik buvusio komunisto ir KGB pulkininko V. Putino valdomos Rusijos, bet ir kai kurių mūsų piliečių pasipiktinimo. Štai Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius tokį apsivalymą net pavadino „lietuvių tautos mirties kilpa”. „Šis įstatymas – grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos”, „bandymas kurti kontroliuojamą demokratiją”, „noras valyti ir valdyti istoriją”, „dedamos pastangos istoriją paversti politikos tarnaite”, „tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus” – tai tik keletas iš daugelio šio istoriko neadekvačių vertinimų, iš tos minčių ir prieštaravimų raizgalynės (Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą”, Respublika, 2023-05-03).
Vertindamas bandymus apvalyti Lietuvos viešąsias erdves ir žmonių sąmones nuo 50 metų trukusios sovietų okupacijos istorikas A. Kasparavičius kažkodėl įpainioja ir Jėzų Kristų (klaidingai teigdamas, kad „Kristus į istoriją įžengia sulaukęs 33 metų” – iš tiesų, Jėzus savo istorinę misiją pradeda būdamas 30 metų, o 33-jų savo žmogiškąją istoriją kaip tik baigia), šiandieninį globalizmą, Trakų pilį, Smetoną, Pilsudskį, Čerčilį ir sovietmečio pasiekimus. Jis kažkodėl neprataria nei žodžio apie baisiuosius okupacijos metu padarytus komunistų partijos, sovietinės okupacijos metu nusikaltimus, net neužsimena, kaip Lietuva gyventų šiandien, jei ne beveik 200 metų trukusi carinės ir sovietinės Rusijos okupacija.
Nenorėdamas veltis su istoriku A. Kaparavičiumi į tokią painią diskusiją apie viską ir visus, kur autorius neretai ginčijasi pats su savimi, savo išgalvotais baubais („ar desovietizuosime sovietinius mikrorajonus”?) ir pats sau prieštaraudamas („Manau, šiandien gerokai pervertinta tų [KGB] žmonių įtaka. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai anūkai. Taigi tas ratas sukasi”), noriu atsakyti į du esminius istoriko iškeltus dalykus:
1.Kokia prasmė po 33 metų priimti įstatymus, išvalančius viešąją erdvę nuo okupaciją garbinančių ženklų;
2.Komunistų partiją įvardinti nusikalstamą organizaciją ir kodėl istorijos negalima palikti vertinti tik istorikams.
Į pirmąjį klausimą – kodėl dabar imtasi atlikti tai, kas nepadaryta nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Iš esmės jau atsakiau straipsnio pradžioje: Rusijai užpuolus Ukrainą akivaizdu, kad šis pavėluotas darbas turi būti pabaigtas dabar. Pasikartosiu: tai būtina padaryti ne tik išsivalant mums patiems nuo okupantų primestų „vertybių”, nuo okupaciją šlovinančių ženklų, bet ir nuo imperinių ambicijų išvalant mūsų tautiečių – rusų sąmonę. Kam patinka, savo namuose gali ant sienų, albumuose laikyti sovietinių žudikų ir prievartautojų nuotraukas, bet „komunistinį paveldą” demonstruoti viešose erdvėse būtų tolygu vykdyti slaptas Kremliaus užduotis. Tokiu atveju būsime tarp visų buvusių okupuotų valstybių, kurios Ukrainos okupacijos metu baigia atlikti nebaigtus išsivalymo darbus. Labai keistai skamba bandymai, jog jau per vėlu vertinti komunistų partiją kaip nusikaltimų organizatorę, tačiau nevėlu kaltinti komunistų sukurtą prievartos vykdytoją – KGB. Tai primena rusams būdingą mąstymą: caras nekaltas, kalti tik jo pavaldiniai.
Tarptautinė teisė ir galiojantys Lietuvos teisės aktai akivaizdžiai tvirtina, jog karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kodėl A. Kasparavičius nesako, kad kalbos apie Holokaustą ir nacių nusikaltimų vertinimas jau paseno, kad tai daryti yra nekrikščioniška, neatlaidu? Kodėl menamas krikščioniškas atlaidumas nurodomas tik komunistų atžvilgiu, nors jų aukų gerokai daugiau ir komunistų režimas baigėsi 50 metų vėliau nei nacių? Nusikaltimus žmoniškumui ir juos įvykdžiusius nusikaltėlius niekada nevėlu įvardinti rodo tai, kad tik prieš pusmetį, praėjusių metų pabaigoje, Europos parlamentas ryžosi 1932 -1933 m. įvykdytą ukrainiečių naikinimą (Holodomorą) įvardinti genocidu, tuo pažymėdamas ir jo vykdytojus – komunistus. Anksčiau atlikti šitą svarbų istorinį-politinį vertinimą Europos parlamentui neužteko valios dėl Rusijos spaudimo. Nuo 1993 iki 2018 m., praėjus nuo įvykių 60 ir daugiau metų, Holodomorą genocidu pripažino net 16 valstybių parlamentų, tarp jų demokratijos lopšiu laikoma JAV, taip pat Kanada, Australija, Vatikanas ir t.t. Armėnai taip pat iki šiol kovoja už tai, kad pasaulis, kitų valstybių parlamentai pripažintų 1915 metais Turkijoje (Osmanų imperijoje) vykdytą armėnų genocidą ir šios jų pastangos nėra bevaisės. Tad kodėl Lietuva po 33 metų turėtų jaustis pavėlavusi pripažinti, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, vykdžiusi okupantų vietininkės vaidmenį naikinant lietuvių tautą, kultūrą ir valstybę?
Istoriko A. Kasparavičiaus straipsnio aptarimo reikalaujantis teiginys, kurį noriu pakomentuoti, yra šis: „Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Nepateisinama, kada istorinius faktus bandoma reguliuoti Seimų nutarimais. Kai taip nutinka, istorija miršta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti tik profesionalūs istorikai”.
Pateiksiu vieną pavyzdį, kaip nutinka, kai istorija paliekama tik „profesionaliems istorikams”. Kai prieš 4 metus, 2019 metais, visuomenė pasipiktino politiku, buvusiu Vilniaus meru R. Šimašiumi, panaikinus Kazio Škirpos gatvę ir nukabinus Jono Noreikos pagerbimo lentą, profesionalus istorikas A. Kasparavičius teisino tokius politiko Šimašiaus veiksmus: „Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją”, – mano A. Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).
A,Kasparavičius ypač buvo kritiškas vienų iš 2023 m. kovo 13 d. organizavusių konferenciją LRS dėl komunistinės idealogijos įvertinimo ir pasmerkimo: „Du įsikarščiavę jaunuoliai gali paskelbti ką tik nori, gali rodyti iniciatyvas, – apie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno iniciatyvą kalbėjo istorikas. – Bet jūs tik pagalvokite, kokioje situacijoje atsidurs 1990 m.Kovo 11 dienos aktas. Nes Lietuvos demokratinė darbo partija susikūrė gerokai vėliau – 1992 m. Tai apie ką mes kalbame ir ką mes darome. Kaip gali atsirasti žmonių su tokiomis neapgalvotomis iniciatyvomis. 30 proc. žmonių balsavusių už nepriklausomybės atkūrimą taps nusikaltusiais asmenimis“.
Čia įžymusis istorikas visai susipainiojo savo raizgalinėse, padarė net „mirties kilpą“ pagal savo straipsnio pavadinimą, net trigubą salto, galvodamas, kad gausiai susirinkę konferencijoje, partizanų, politinių kalinių, tremtinių ainiai, patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai neprisimena apie sovietinės nomenklatūros žūtbūtinį siekį atsikratyti komunistinio paveldo – per trumpą laiką persikūnijimą – iš LKP į LDDP, o vėliau dar daugiau „išsigrinimo“ tapo socialdemokratais – atsikratė nusikalstamos komunistinių nusikaltimų kupros. Nejaugi įžymusis istorikas to neprisimena. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad konferencijos metu buvo priimtas kreipimasis ir vienbalsiai nubalsuota, kad LKP įstatymu būtų pripažinta kaip nusikalstama, represinė organizacija. Po savaitės įvyko Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (pirmininkas P. Ulozas) suvažiavimas, kuriame vienbalsiai pritarta konferencijos sprendimui. Taigi LKP kaip nusikalstamą paskelbė ne „du įsikarščiavę jaunuoliai“, o šimtai asmenų, konkrečiai susiję su komunistiniu teroru ir tautos genocidu.
Atkreipkime dėmesį, kad A. Kasparavičius pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, 1919 m. iškėlusį Lietuvos trispalvę virš Gedimino kalno, 1941 m. išsilaisvinimo sukilimo organizatorių Kazį Škirpą vadina „holokausto mašinerijos sraigteliu”, nors K. Škirpa už savo veiksmus buvo vokiečių uždarytas į namų areštą ir net neįleistas į Lietuvą, niekada nėra buvęs nacių partijos nariu ir niekaip nėra susijęs nei su Holokaustu, nei su nacių režimu. Dar daugiau – mūsų žiniasklaidoje yra pasirodęs Lietuvos žydų bendruomenės nario, žurnalisto Vitalijaus Korakorskio istorinis tyrimas, kad Kazys Škirpa, būdamas Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, 1939 m. lemtingai prisidėjo prie žymaus žydų rabino Džosefo Šnejersono ir jo pasekėjų išgelbėjimo. Ar prieš kaltindamas K. Škirpą ir girdamas politiką R. Šimašių profesionalus istorikas A. Kasparavičius pasidomėjo rabino Dž. Šnejersono išgelbėjimo istorija? Neteko girdėti.
Smerktinu „holokausto mašinerijos sraigteliu”, taigi, nusikaltimų žmoniškumui dalyviu A. Kasparavičius vadina ir Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metu dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, sukūrė ir vadovavo antinacinei organizacijai Šiauliuose, pagal žydų gelbėtojų Domo Jasaičio ir kun. Jono Borevičiaus liudijimus prisidėjo prie žydų gelbėjimo, kuris už pasipriešinimą naciams buvo kankinamas ir kalinamas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą komunistams buvo jų kankinamas ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Jonas Noreiką, o Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, niekada nebuvo apkaltintas dalyvavęs Holokauste, tačiau tai netrukdo A. Kasparavičiui šiems iškiliems mūsų laisvės kovotojams mesti jo paties sugalvotus istorinius kaltinimus.
Tačiau kažkodėl jau kito okupacinio režimo – komunistinio – atžvilgiu A. Kasparavičius yra visiškai kitoks, iš griežto prokuroro virsta saldžiabalsiu advokatu, besišaukiančiu krikščioniško atlaidumo, teisinančiu ne tariamus, o tikrus kolaborantus: „nereikėtų visko totaliai griauti. P. Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetę, o kaip ganėtinai ryškią XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždę. P. Cvirka, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).
Kiek šiuose profesionalaus istoriko vertinimuose yra tiesos, „teisingos istorijos“, o kiek prokremliškos, politinės propagandos? Ar mes galime sutikti su tokiais, neva profesionaliais vertinimais? Ar ne šie A. Kasparavičiaus istoriniai žongliravimai patvirtina, kad kuo greičiau turime apsivalyti nuo primestų okupacinių propagandos ženklų, iškreiptų istorinių vertinimų ir priimti valstybinį sprendimą, jog būtent komunistų partija ir buvo pagrindinė organizacija, vadovavusi Lietuvos ir jos piliečių naikinimui.
Norėčiau priminti tik vieną 75 metų sukakties (1948m. gegužės 22- 27 d) tremtį kodiniu pavadinimu „Vesna“. SSRS Ministrų taryba su Stalinu priešakyje nutarė: „priimti Lietuvos SSR ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlymą iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos specialiai tremčiai 12 tūkstančių šeimų (40 tūkstančių šeimos narių – vaikų ,senelių, moterų) nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis. Gavę šį Maskvos pritarimą Lietuvos komunistų valdžia 1948-05-18 d. priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Nutarimą pasirašė Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Trėmimo operaciją vykdė ne tik 30000 vidaus reikalų ir KGB darbuotojų, karininkų, milicininkų ir stribų, bet ir apie 11500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Norėčiau priminti dar vieną LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m sausio 21 d. įsaką, kuriuo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių, politinių partijų vadovams, nacionalinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Tas pats įsakas galiojo ir tremtiniams. Tuo pačiu įsaku nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į Lietuvą teismo nuosprendžiu, turi būti įkalinami lageryje iki 5 metų. Tokio įsako nepriėmė ne viena kita sovietinė respublika. Todėl mūsų „nusikaltėliai“ atlikę bausmę, galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne savo gimtinėje. Tokių trėmimų, nuo 1941 iki 1953 m. buvo 35, iš jų 4 dideli – siekiantys iki 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jeigu priskaičiuotume gimusius tremtyje, pabėgusiais nuo trėmimo, gautume apie 170000 nukentėjusių nuo sovietinio teroro. Jų tarpe buvo 40000 vaikų, 50000 moterų. Tremtyje mirė 28000 žmonių, tame skaičiuje 5000 vaikų. 1970 metų duomenimis į Lietuvą grįžo 60000 žmonių. Iki 1990 m. dar negalėjo grįžti į Lietuvą 50000 mūsų tautiečių.
1941 – 1953 m. buvo suimta ir į sovietinius lagerius uždaryta 150 tūkstančių politinių kalinių. Sovietiniuose lageriuose, sukilimuose žuvo apie 40000 politinių kalinių. Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo 19000 kalinių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą 40000 politinių kalinių. Per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę, tiek pat žuvo paimti kaip rekrutai, frontuose, antrame pasauliniame kare.
Tremtinių ir politinių kalinių grįžimas į Lietuvą dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, komunistinė nomenklatūra prisiminė „socialinį teisingumą“, nes atsilikimas nuo politinių procesų grasino komunistinei nomenklatūrai atsidurti istorijos šiukšlyne ir prarasti valdžią. Todėl 1988 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR AT prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas dėl draudimo daliai politinių kalinių ir tremtinių grįžti į Lietuvą. Po mėnesio tie, kurie trėmė ir nuteisė Lietuvos patriotus įvairiomis politinėmis bausmėmis, 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos SSR įsaku „Dėl 1941 – 1952 m. tremtinių iš Lietuvos „reabilitacijos“, kurio formuluotė buvo ciniška: likviduoti pažeisto socialinio teisingumo pasekmes ir vadovaujantis socialistinio teisingumo principais, 1941- 1952 m. tremtis iš Lietuvos laikyti neteisėtomis ir visus tremtinius reabilituoti.
Komunistinės partijos okupuotuose šalyse buvo nusikalstamos, nes vadovavosi komunistine doktrina – diktatūrine darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Kritikai su istoriku A. Kasparavičiumi ir D. Žalimu priešakyje turėtų siūlyti konkrečius nusikaltimų apibrėžimus, kas pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje. LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, visuose padaliniuose savo struktūras, programinius dokumentus. 1989 m. įvykę atsiskyrimai, skilimai, pavadinimų keitimai ir kitokie procesai nereiškia, kad padaryti nusikaltimai praeityje išnyko, kad išgaravo tų organizacijų nusikalstama praeitis.
Šiandien mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas.
Mūsų tauta padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje, neatlikusi atgailos, pralobusi komunistų partijos nomenklatūra ir jos ainiai, buvusių žemės ūkio organizacijų vadovai, jų pasekėjai, kolaborantai, o kitoje pusėje kaip ir sovietiniais laikais komunizmo aukos nuskriaustieji. Buvę komunistų partijos vadovai, jų ainiai, pagal istoriką A. Kasparavičių, padarę keletą mirties kilpų, persikūniję komunistai į socialdemokratus ir prie jų prišlieję su naujais partijų pavadinimais asmenys mano, kad juos liečianti praeitis bus užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai neberūpės. Toks perdėtas optimizmas yra nepagrįstas. Sovietiniai nusikaltimai grimsta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Todėl atėjo laikas spręsti kaip sugyvensime su savo praeitimi ir gyvensime dabartyje. O tautos sugyvenimas eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. A. Brazauskas Izraelyje atsiprašė už Holokaustą, nors lietuvių tauta dėl to nekalta, bet neatsiprašė už komunistinį terorą Lietuvoje.
Tikiuosi, kad šį pavasarį Lietuva susivienys ir LR ĮSTATYMU pripažins LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJĄ nusikalstama, represine, neteisine organizacija.
LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMU NEĮVARDINTAS KOMUNISTINIS TERORAS, JO TEISINIMAS BE ATSAKOMYBĖS, NELEISTINAI STUMIA SOVIETINIO GENOCIDO NUSIKALTIMUS Į ISTORINĘ UŽMARŠTĮ
TEPADEDA MUMS DIEVAS!
JONAS BUROKAS – Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis
2023.05.12; 15:00
Geŕas straipsnis