Jonas Jablonskis augo zanavykų žemėje


Print

Gėda prisipažinti: pirmą kartą Rygiškiuose, Jono Jablonskio tėviškėje, buvau tik šį rudenį. Tačiau ne aš vienas toks, ko paklausiu – nebuvau, nepasitaikė progos. O klausiu žmonių, kurie gerai žino, kas yra Jonas Jablonskis. Man tokia proga pasitaikė, kai į Zanavykų kraštą išsiruošė tarptautinės mokslinės konferencijos “Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis” dalyviai. Konferenciją spalio 7 – 8 dienomis surengė Lietuvių kalbos institutas ir Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedra. Pirmiausia ne į Rygiškius atvažiavome, bet aš pradėsiu nuo jų. Kultūros istorikas zanavykas Albinas Vaičiūnas piktinosi, kad rodyklėse vienur rašoma: Rygiškiai – Jono Jablonskio gimtinė, kitur teisingai – tėviškė. Ši klaida daroma ir kraštotyrinėje literatūroje. J.Jablonskis gimė ne Rygiškiuose, o Kubilėliuose (yra paminklinis akmuo).

Į Rygiškius Jablonskiai atsikėlė 1877 m., o Jonas Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d., taigi prieš 150 metų. Kalbininkas J.Jablonskis (Rygiškių Jonas) Rygiškiuose dažnai praleisdavo vasaras. 1976 m. senoji sodyba restauruota, name įrengtas visuomeninis memorialinis muziejus. Kieme auga ąžuolas, kurį griškabūdiečiai vadina Rygiškių Jono ąžuolu, rašoma 1989 m. išleistoje Juozo Bakšo knygelėje “Šakių rajonas”. Po tos restauracijos ant šiaudinio stogo jau spėjo užaugti didokas berželis, bet dar šiemet jis bus išrautas, o namas tvarkomas, restauruojamas jau lėšomis, gautomis iš Europos Sąjungos. Taip mums aiškino Šakių rajono kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė.

sakiai1

 Muziejaus viduje spėjau nufotografuoti ekskursijoje dalyvavusią  J.Jablonskio provaikaitę Eglę Lukėnaitę-Griciuvienę, knygos “Konstancijos ir Jono Jablonskio šeima” sudarytoją (nuotr. 5), J.Jablonskio biustą (J.Jablonskis Marijampolės gimnazijos abiturientas, 1881 m., nuotr. 3), jo motinos Agnieškos Jablonskienės-Šipailiūtės nuotrauką (2). Apie savo motiną J.Jablonskis viename laiške yra parašęs: “… savo motyną begalo branginu, tiesiog idealizuoju”. Jo motina ištekėjo už našlio Juozapo Jablonskio, jau auginančio tris vaikus. Sodybos kieme – klėtis, koplytstulpis “Mūsų kraštiečiui rašytojui kunigui Antanui Tatarei atminti” (6). Rygiškiai – jo gimtinė. 1839-1855 A.Tatarė kunigavo Lukšiuose, įsteigė mokyklą, kurioje mokėsi Jonas Basanavičius, vėliau – skulptorius Vladas Grybas.

Rygiškiai – šalia Griškabūdžio, įkurto XVII amžiaus pabaigoje. Labai skubame, todėl sustojame tik prie unikalios bažnyčios, pastatytos 1796 m. Bažnyčia aštuoniakampė, medinė, iš lauko apkalta lentomis. Puošnus interjeras, daug tapybos darbų (nuotr. 7,8,9). Tai vienintelis Lietuvoje daugiakampio plano medinis klasicistinių formų kulto pastatas. Pats Griškabūdis pripažintas urbanistikos paminklu: jo aikštės ir gatvių planas išlikęs būdingas XIX amžiui, skaitau minėtoje Juozo Bakšo knygelėje, kurią, parengtą gūdžiu sovietmečiu, teko išleisti “iš inercijos” 1989-aisiais, kai jau buvome “atgimę”, kai istorijos jau nefalsifikavome. Griškabūdžio bažnyčia restauruojama, bet mes vis dėlto patekome į jos vidų, labai įspūdingą, nepakartojamą. Šalia bažnyčios – mūrinė varpinė su Lurdo Dievo motinos statula.  Varpinę pastatydino kunigas J.Vaičaitis, poeto Prano Vaičaičio brolis.  Griškabūdžio kapinėse palaidotas Jono Jablonskio tėvas.

sakiai2

Važiuojame į Zyplius, esančius netoli Lukšių, šalia Kauno – Šakių plento. Čia verda darbas: Europos Sąjungos lėšomis restauruojamas buvusio dvaro ansamblis – Zyplių dvaro rūmai ir kiti pastatai (10,11). Dvaro sodybą XIX a.pradžioje įkūrė J.Bartkovskis, paskui valdė grafas T.Potockis. Vėl atsiverčiu pasenusią, tendencingą knygelę “Šakių rajonas”: “Zyplių parkas (16), visas skleidžiantis ramybę, viliojantis žmones, netvarkomas sensta, nyksta, kaip ir buvusio dvaro rūmai, kuriuose, kol buvo puošnūs, dirbo Lenino kolūkio administracija. Kai rūmai neprižiūrėti ėmė griūti, ji išsikėlė į centrinę gyvenvietę. Rūmai dabar vieniši, apleisti, kerpėja, nors ir juos, ir parką būtina išsaugoti ateities kartoms”. Ir tendencingose knygose kartais būdavo rašoma teisingai. Turėčiau naujausią knygą apie Šakius, remčiausi ja, bet neturiu, tik ekskursijos vadovei ji buvo įteikta.

Taigi, Zypliuose jau energingai dirbama, kai kas padaryta. Apie tai prie ilgo stalo (12) buvusiose arklidėse papasakojo Lukšių seniūnas skulptorius Vidas Cikana. Ant sienų – paveikslai, čia daug tautodailės dirbinių (13,14). Jau galima tikėti, kad Zypliai bus reikšmingas kultūros židinys gal ne tik zanavykų žemėje, pavadintoje nelietuviškai (kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas nepatenkintas. kodėl ne užnoviečiai, kodėl ne sūduviai, o suvalkiečiai?). Beje, kad kelionė buvo įdomi ir neprailgo, būtent A.Vaičiūnui (nuotr. 18) pirmiausia esame dėkingi. Jis visą kelią nepailsdamas pasakojo apie žmones, įvykius, istorijos, kultūros paminklus. Kalbėjome apie J.Jablonskį, Šakiuose muziejuje buvome susitikę su Šakių rajono meru Juozu Bertašiumi (17). Jis irgi kalbėjo apie šviesiausius šio krašto žmones, apie artimiausius planus kultūros srityje. Šakių meras miega ramiai (tuo metu Alytaus meras sėdėjo su antrankiais), nes gyvenimo prasmę mato ne turtuose. Visiems mums buvo įteiktas etnokultūros žurnalas “Suvalkija” (2010/Nr1), kuriame yra Lionės Lapinskienės straipsnis “Jonas Jablonskis – Antano Vaičiulaičio mokytojas ir romano “Valentina” personažas”, taip pat albumas “Zanavykų krašto mažoji architektūra”.

sakiai3

Apie šią kelionę pas Joną Jablonskį galėjau parašyti ir anksčiau, bet norėjau labiau priartėti prie jo jubiliejaus, 150-ųjų gimimo metinių. Štai kitą savaitę, lapkričio 19 d., “Neringos” kavinėje įvyks didelis renginys, skirtas lietuvių kalbos Tėvo Jono Jablonskio jubiliejui, kurį organizuoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninė kamisija.

Mano profesorius Juozas Balčikonis apie Joną Jablonskį yra taip parašęs: “Jis giliai ir plačiai ištyrė lietuvių kalbą, davė jos mokslo metodus, lietuvių kalbos dalykuose yra didžiausias autoritetas, paskutinė sprendimo instancija. Trumpai sakant, jis buvo tikras mokslo žmogus. Bet Jablonskis buvo daugiau negu paprastas mokslininkas. Dažnai mokslininkas ieško tiesos, nesirūpindamas, kiek ta tiesa kam reikalinga. O Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai”.

J.Jablonskiui mirus, “Lietuvos aidas” rašė: “Daug yra pas mus nusipelniusių vyrų tėvynei{…}. Visus juos mes turim gerbti ir sekti jų pavyzdį. Bet vis dėlto Kriaučiūnui-Rygiškių Jonui – Jablonskiui pridera ypatinga pagarba. Jis kovojo, jis statė mūsų kultūros, mūsų tautos kertinį akmenį – kalbą. Jis ne metus kitus, ne dešimts dvidešimts metų, bet visą savo gyvenimą paaukojo mūsų kalbai. Jis dirbo ne tarnybą eidamas, ne už pinigus, ne už ordinus ir ne dėl garbės”.

sakiai4

sakiai5

sakiai6

sakiai7

sakiai8

sakiai9

sakiai11

sakiai12

sakiai13

sakiai14

sakiai15

sakiai17

sakiai18

sakiai19

sakiai20

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2010.11.11


Prisijunkite prie diskusijos