Ką norėjo pasakyti europarlamentaras Leonidas Donskis?


Print

Internetiniame portale delfi.lt prieš keletą dienų pasirodė buvusio laidos “Be pykčio” vedėjo, dabar – europarlamentaro Leonido Donskio straipsnis “Kodėl rusų disidentai taip nemėgsta ES”?

Ponas L.Donskis pastebi, jog Lietuvos spaudoje pastaruoju metu pagausėjo nuorodų į buvusių didžiųjų sovietinių disidentų mintis apie nūdienos Vakarų pasaulį, o dar dažniau – apie Europos Sąjungą bei Europos politikos bei sąmonės lygį.

Europarlamentaras L.Donskis omenyje pirmiausiai turėjo žymaus disidento Vladimiro Bukovskio publikaciją “Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?”, kuri, jo manymu, nėra vienareikšmė. Ponas L.Donskis pergyvena, kad susidomėjimas rusų disidentų ir žmogaus teisių gynėjų mintimis apie ES kai kada gali sukelti … neteisingas mintis. Ir čia pat paaiškina, kodėl kai kurios V.Bukovskio ir jo kolegų mintys gali būti neteisingai suvoktos arba klaidingai traktuojamos.

L.Donskio manymu, buvusių rusų disidentų publikacijas savo reikmėms panaudoja “mūsų euroskeptikai ir radikalūs nacionalistai”. Esą euroskeptikai ir nacionalistai mielai remiasi V.Bukovskio kritinėmis pastabomis apie Vakarus. Mat iš tų minčių galima patogiai išrankioti fragmentus, kurie sustiprina išankstinę poziciją arba gali būti saugiai perkelti į visiškai kitokios, nors išoriškai ir panašiai skambančios minties kontekstą. Vaizdžiai tariant, europarlamentaras L.Donskis baiminasi, kad V.Bukovskio ir kai kurių kitų buvusių rusų disidentų pastebėjimai, įžvalgos ir komentarai apie susilpnėjusią Vakarų Europos moralę stiprina … tas jėgas, kurių negalima toleruoti ir remti?

Europarlamentarui L.Donskiui labiausiai užkliūna V.Bukovskio posakiai: esą politinis korektiškumas yra blogesnis už leninizmą, esą itin pavojingas vadinamasis minštasis totalitarizmas, esą ES sukurta pagal Sovietų Sąjungos principą.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo vienas iš tų leidinių, kurie mielai, nedvejodami persispausdino keletą legendinio disidento V.Bukovskio, 1976-aisiais iškeisto į Čilės komunistų partijos lyderį Luisą Korvolaną, straipsnių. Jie mums pasirodė ne vien sensacingi. Portalo Slaptai.lt manymu, V.Bukovskis savo rašiniuose visiems suprantama kalba (tai – labai svarbu) paaiškino šiandieninio Vakarų pasaulio išsigimimo priežastis, dydžius bei pasekmes. Todėl mes negalėjome nepastebėti ir europarlamentaro L.Donskio “kitos nuomonės”.

Beje, būtent paskutinysis buvusio laidos “Be pykčio” vedėjo rašinys pasirodė ganėtinai išlaikytas – tolerantiškas, demokratiškas, pagarbus. Tikrai – be pykčio. Be tiesmukiškų pamokslų, kas kaip privalo elgtis. Ir be pretenzijų į visažinystę. Polemizuodamas su V.Bukovskiu, taip pat ir kitais rusų disidentais, žmogaus teisių gynėjais, sakykim, Sergėjumi Kovaliovu, Stanislavu Dmitrijevskiu, su rusų žurnaliste Julija Latynina, L.Donskis šį kartą jau – santūrus. Bent jau nepretenduoja į absoliučią tiesą, netvirtina viską absoliučiai išmanąs. Žodžiu, ši L.Donskio polemika – verta dėmesio.

L.Donskis pripažįsta, kad V.Bukovskis turi teisę kritikuoti vadinamąjį minkštąjį totalitarizmą, ypatingai paplitusį Vakaruose, nes disidentui teko susidurti su tikruoju, baisiuoju sovietiniu totalitarizmu, pasireiškusiu ir kalėjimais, ir psichiatrinėmis ligoninėmis, ir žiauriais baiginimais. L.Donskis pripažįsta V.Bukovskio teisę susierzinti, kai Vakaruose ir Amerikoje jis regi subtiliai paslėptos, tačiau realios cenzūros apraiškas.

Vakaruose – išties daug negerovių. Štai viena JAV leidykla atsisakė publikuoti V.Bukovskio knygą, kol jis, matot, neperrašys jos iš kairiojo liberalizmo pozicijų. Štai Vakaruose jau nebeatskirsi, kur kairė, o kur – dešinė. Šios dvi priešingos, tarsi nesuderinamos politinės srovės nūnai taip susipainiojo, persipynė, kad tapo susiliejusios į vieną bendrą kamuolį.

Štai Vakarai tapo absoliučiai dviveide struktūra, nes jie …  triukšmingai giria kaiptalizmą, kai pavyksta užsidirbti milijoną, ir čia pat pradeda liaupsinti socialinį solidarumą, kai į duris pasibeldžia bankrotas. Štai nesąžiningas vertelga įkuria korporaciją, kuri sukaupia milijarus dolerių nuskurdindama milijonus žmonių – priversdama juos gyventi už du dolerius per dieną. Vėliau šis magnatas įkuria labdaros fondą ir fondo pagalba šelpia tuos, kuriuos prieš tai nuskurdino. Nepaisant šių aplinkybių, jis visų vadinamas labai garbingu, jautriu, sąžiningu verslininku.

Štai Vakarų žmogaus teisių gynėjai gina tik tuos, kurie buvo nuskriausti padoriose, keršyti nepajėgiančiose valstybėse.Tačiau ten, kur veikia Talibanas, Al Qaeda ar panašaus plauko religiniai fanatikai, – Vakarų žmogaus teisių gynėjai nedįsta kišti ir nosies.

Vakarų žmogaus teisių gynėjai dažniausiai apie žmogaus teises kalba patogiuose, prabangiuose ofisuose, gurkšnodami brangų prancūzišką vyną. O norint suvokti tikrąją padėtį Rusijoje ar į Rusiją panašiose valstybėse būtina savo kailiu pajusti “degtinės, sniego ir kraujo mišinio skonį”. Taigi apie žmonių kančias Vakaruose dažnai kalbama “negyva, besiele ir medine biurokratų kalba”. Tokia vakariečių laikysena vadinama ideologiniu selektyvumu. Beje, ne mažiau pavojingu demokratijai nei autokratinis valdovas.

Štai Vakarai labai principingai slopina bet kokį fašizmą savo teritorijoje, o rusiškojo fašizmo – nepastebi. Apsimeta, kad nepastebi. Nes tokia laikysena labai patogi. Prisiminkime Rusijos žmogaus teisių gynėjo Stanislavo Dmitrijevskio posakį: “Vakarai žino, kad Rusija meluoja, o rusai žino, jog Vakarai supranta, kad jie meluoja”. Bet visi elgiasi taip, tarsi sėdėtų prie bendro vaišių stalo, kur nemandagu ištarti: “ponai, jūs akiplėšiškai meluojate”.

Įsimintinas buvusio disidento Sergėjaus Kovaliovo pastebėjimas, iš kur ateina europiečių naivumas Rusijos atžvilgiu. Ogi tai patogi širma, kuri vakariečių demokratus ir humanistus išvaduoja nuo bet kokios atsakomybės priešintis rusiškoms neteisybėms

Taigi L.Donskis toje savo publikacijoje sutinka, kad Vakarai buvo per daug idealizuoti. Jis supranta, kad kitaip ir būti negalėjo. Juk sėdint kalėjimo vienutėje disidentui V.Bukovskiui Vakarų Europa galėjo atrodyti tik kaip sunkiai pasiekiamas rojus. Išėjus į laisvę tas rojus jau nebeatrodo toks gražus ir tvarkingas, koks atrodė žvelgiant pro kalėjimo grotas. Panaši ir Lietuvos laikysena. Kol lietuviai kentėjo Sovietų Sąjungos imperijoje, Vakarai atrodė kaip rožinėmis spalvomis piešta pasaka. Kai lietuviai tapo tos pasakos dalimi, paaiškėjo, jog pasaka – nebe trūkumų.

L.Donskio publikacijoje esama net pastebėjimo, jog “tikėjimą absoliučiu moraliniu demokratijos pranašumu prieš antidemokratinius režimus Vakarai šiandien prarado”.

Taigi europarlamentarui L.Donskiui, polemizuojančiam su buvusiu disidentu V.Bukovskiu, – jokių priekaištų. Čia keista tik buvusio laidos “Be pykčio” vedėjo baimė, jog V.Bukovskis atiduoda lengvus ir pigius kozyrius į Rytų Europos nacionalistų ir kraštutinių dešiniųjų (arba kraštutinių kairiųjų) rankas, o jie, suprask,  daugiau rėkauja negu mąsto. Kaip atiduoda? Kokius kozyrius atiduoda? Kas tie nacionalistai, kas tie kraštutiniai dešinieji? Štai ši L.Donskio sąvoka – sunkiai iššifruojama.

Taip, alternatyvų Europos Sąjungai mes neturime. Taip, lygybos ženklo nedera dėti tarp Europos Sąjungos ir buvusios Sovietų Sąjungos. Taip, Vakarų liberaliosios demokratijos modelis – pranašesnis už kinietiškąjį kapitalizmą, egzistuojantį be jokių politinių laisvių. Bet akivaizdu ir tai, kad ES pradeda veikti kaip buvusi SSRS – didžiosios valstybės savo valią vis dažniau primeta mažosioms tik todėl, kad jos … didelės. Paskutinysis atvejis: politinis Lenkijos spaudimas Lietuvai. Akivaizdu ir tai, kad išlepinti vakariečiai jau nebesugeba darbo rinkoje darbšumu ir produktyvumu konkuruoti nei su kiniečiais, nei su indais.

Taigi geriau būtų, jei europarlamentaras L.Donskis, užuot tuščiai filosofavęs, ką disidentas V.Bukovskis ne visiškai tiksliai pasakė, kas kaip gali traktuoti V.Bukovskio rašinius, verčiau siūlytų konkrečius receptus, kaip Lietuvai nepaskęsti audringoje interesų jūroje. Kad žurnalistai dažnai pilsto iš tuščio į kiaurą – nieko nuostabaus. Tuo tarpu iš europarlamentaro norėtųsi išgirsti konkrečių pasiūlymų. 

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: europarlamentaras Leonidas Donskis.

2010.10.11


Prisijunkite prie diskusijos