Ilja Laursas, prieš dvejus metus Europos verslo laikraščių asociacijos pripažintas geriausiu Europos metų vadovu, yra taikliai pasakęs, jog didžiausia Lietuvos bėda ta, kad čia nesilaikoma bendrų visiems taisyklių. Anot I.Laurso, tokiu atveju jau geriau laukinis kapitalizmas, nes ten visi žino, jog visiems nėra jokių taisyklių. Lietuvos atveju tie, kurie laikosi taisyklių, iškart pralaimi tiems, kurie jų nesilaiko ar kuriems jos netaikomos.
Andriaus Kubiliaus vyriausybei nusprendus ignoruoti Aukščiausiojo Teismo nutartį griauti neteisėtus Preilos botelius, o Algirdo Butkevičiaus vyriausybei tai pradėjus įgyvendinti, gauname tiesiog chrestomatinį iš visų pusių neigiamą dvigubų taisyklių pavyzdį. Iš vienos pusės, po tokio sprendimo akivaizdu, kad Preilos botelio statytojai, nesilaikydami Kuršių nerijos generalinio plano, jau laimėjo prieš tuos, kurie jo laikėsi ir nepasistatė ten, kur planas neleido.
Išvada – turi daug pinigų, „stogą“ valdžioje – nekreipk dėmesio į bendras taisykles, važiuok buldozeriu per įstatymus, statykis kur nori, „stogas“, o šiuo atveju net pati Vyriausybė, vėliau vis tiek ras būdų tai įteisinti.
Iš antros pusės – aiškinama, kad Preilos boteliai negriaunami todėl, kad jų statyba, nors ir neteisėta, bet neva legali – buvo gauti visi suderinimai ir leidimai, tai kuo čia žmonės kalti? Bet, mielieji, ir čia nelygios visiems taisyklės, nes Neringos savivaldybė, kaip pagrindinis visų šių statybų legalumo organizatorius, taip pat ir kitos derinančios institucijos, toli gražu ne visiems norintiems leido pažeisti Kuršių nerijos generalinį planą.
Vieniems jį taikė, kitų atvejais labai griežtai laikėsi, net pavėsinės neleisdavo pasistatyti, nurodydami, kad čia labai labai griežti reikalavimai – UNESCO saugoma teritorija. Pagaliau ta nelygybė išlenda net tarp tų 7 ar 8 neteisėtų statybų Kuršių nerijoje, kurių pastatus teismai nurodė griauti – vienoms, kaip „blogosioms“, Vyriausybė sutinka vykdyti teismų sprendimą, o štai Preilos boteliui kažkodėl pritaikoma išimtis. Kodėl?
Kodėl tie patys žmonės iš Aplinkos ministerijos – kancleris, Saugomų teritorijų tarnyba, Statybų priežiūros inspekcija šešerius metus (!) vykstant teismų procesams nepaisydavo teisėjų siūlymų ir atsisakydavo Preilos botelių atveju sudaryti bet kokias taikos sutartis ir eiti į bet kokias derybas su pažeidėjais, o teismams pasibaigus staiga pradėjo ruošti taikos sutartis? Gal kai kas iš Saugomų teritorijų tarnybos išsigando, kad nugriovus teks finansiškai atsakyti už savo parašą? O gal kitos priežastys?
Kodėl konservatoriaus A.Kubiliaus vyriausybė kažkodėl abiejose rezonansinėse bylose – Preilos botelio ir Garliavos smurto – taip pasidavė socialdemokrato advokato Gintaro Černiausko įtakai, vienąkart neadekvačiai naudodama jėgą vykdant teismo sprendimą, o kitąkart neadekvačiai jo nevykdydama? Aukščiausiasis Teismas nurodė nugriauti Preilos botelius per pusę metų, o štai praėjo jau dveji ir stoiška ramybė Statybų inspekcijoje – čia juk ne kokia nors pirtelė, kurios griovimui skiriama tiek politinio triukšmo.
Beje, kai griaunamos pirtelės, niekas negąsdina, kad valstybei teks sumokėti, o štai kai tokie statiniai – staiga pradedama virkauti, kad valstybė už juos turės mokėti net rinkos kaina. Kokiu teisės aktu ar teismo sprendimu remiatės taip teigdami, ponai?
Aplinkos ministerijos darbuotojai, klausiami, kodėl vieni teismo sprendimai dėl griovimo vykdomi, o kiti – ne, atsako, kad vieni mažiau nusižengė, o kiti – daugiau. Tokį vertinimą suprantu kaip nepasitikėjimą teismais, kaip jų nesugebėjimą teisingai viską įvertinti, nes Aukščiausiasis Teismas savo tokį išskirtinį sprendimą griauti botelius pagrindė taip: „pažeistas viešasis interesas tinkamai bus apgintas pritaikius nurodytą kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę“.
Dar įdomiau yra tai, kad į prokuratūrą dėl Preilos botelio griovimo kreipėsi ne kas nors kitas, o ta pati Aplinkos ministerija. Tiesa, Aplinkos ministerija praregėjo tik tuomet, kai dėl masinių neteisėtų statybų Kuršių nerijoje triukšmą pradėjo kelti piliečiai (Kuršių nerijos mylėtojų bendruomenė) ir UNESCO vadovybė.
Tokį Vyriausybės požiūrį į teisingumą suprantu kaip tolesnį žaidimo su dvigubom taisyklėm išsaugojimą – vyriausybės keičiasi, bet tie, kurie prižiūri ar yra atsakingi už dvigubų taisyklių išsaugojimą – ne. Šiuo atveju turiu omenyje ir Saugojamų teritorijų tarnybą, ir Statybų priežiūros inspekciją, ir ypač Neringos savivaldybę, nes būtent jos architektas išdavė projektavimo sąlygas, vadovavo statybų komisijai, kilus triukšmui porai metų pasitraukė iš savo pareigų, o dabar vėl išsijuosęs dirba Neringos architektu. Ir visos mūsų STT, prokuratūros nei bum bum. Tokia štai kova su korupcija.
O Neringos savivaldybės valdžia, kuriai dvigubi standartai ir dviguba teisė buvo pastovus gyvenimo būdas, šiandien už biudžeto pinigus samdo advokatus po 350 litų už valandą, taip toliau gindama savo senas neteisėtas statybas, o naujomis ir toliau konkuruodama su UNESCO saugomos Kuršių nerijos grožiu.
Naujasis Neringos meras, kaip ir jo pirmtakai, ir toliau giriasi kovojantis su gamtos sergėtojais, nors iš tiesų Neringos valdžia šešerius metus milžiniškus biudžeto pinigus švaisto kovai su tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais, taip tarptautiniu lygiu teršdama Lietuvos vardą. Jau visi pamiršo, kad prieš keletą metų UNESCO asamblėja savo dokumentu pareiškė atidžiai stebėsianti, kaip vyksta neteisėtų statybų teisminiai procesai Lietuvoje ir iš to susidarysianti tarptautinį vaizdą apie lietuvišką teisėsaugą ir įstatymų laikymąsi.
UNESCO ekspertai labai aiškiai pasakė, kad įtraukiant Kuršių neriją į Pasaulio paveldo sąrašą buvo pateiktas generalinis planas, užtikrinantis šios teritorijos vientisumo išsaugojimą ir tinkamą priežiūrą, todėl bet kokie generalinio plano pakeitimai turėtų būti derinami su UNESCO būstine Paryžiuje. O su kuo naujus planus ir neteisėtų statybų įteisinimą derina mūsų vyriausybės – su advokatu G.Černiausku ar už jo stovinčiais asmenimis, kuriems bendros taisyklės vis dar nepradėjo galioti?
Post Scriptum. Neseniai manęs vienas rinkėjas paklausė, kaip toliau kovosiu dėl neteisėtų Preilos botelių nugriovimo. Atsakiau, kad daugiau nekovosiu. Nes kaip pilietė ir Seimo narė išbandžiau visus įstatymų leidžiamus variantus, nors tai nėra mano asmeninis interesas, kaip bandė politiniuose užkulisiuose pateikti premjeras A.Kubilius ir jo komanda.
Šia proga norėčiau priminti tą sudėtingą kovą: 2005 m. tapusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore (o ja tapau tik todėl, kad sustabdyčiau tą visišką Lietuvos įsipareigojimų UNESCO ignoravimą) bandžiau nesėkmingai stabdyti jau gerokai įpusėjusias Preilos botelio, kitas neteisėtas Juodkrantės ar Preilos statybas – vėliau teismai atsižvelgė į tai, kad savininkai buvo įspėti atliekantys neteisėtus veiksmus.
Bandžiau aiškintis, kaip žymus Klaipėdos verslininkas Antanas Bosas sugebėjo privatizuoti prieškariu statytą Nidos uosto molą, nepritariau sklypų formavimui marių vandenyje, daugybei kitų su savivaldybės palaiminimais atneštų neteisėtų projektų.
Nenorintys gyventi pagal vienodas taisykles mane bandė pašalinti nuo pirmos darbo dienos. Pirmais mano darbo metais, atostogų išvakarėse, buvo padegtas Smiltynės miškas – tris dienas po kopas siautėjo vadinamasis amžiaus gaisras. Teisėsaugininkai rado padegimo požymių, bet motyvų – ne.
Užtat tuometis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas A.Bosas su savo partiečiais ir socialdemokratais dar neužgesinus gaisro rado kaltus – mane, parko direktorę. Reikalavo atstatydinti, motyvuodami, neva parko direktorė per mažai rūpinasi parku ir per daug kišasi į statybas. Reikalavimą atleisti tarp 60 Seimo narių pasirašė ir Rasa Juknevičienė bei keletas kitų mano tuometinių bendrapartiečių. Po to parašus atsiėmė – paaiškino, kad rašėsi neskaitydami (kas gali garantuoti, kad rankas dėl Preilos botelio įteisinimo, kitų teisės aktų kėlė jau paskaitę?).
Vėliau dėl kaltinimų vagystėmis atsistatydinęs Klaipėdos „Sodros“ vadovas prie liudininkų grasino sušaudyti „kalašnikovais“, jei nepasirašysim statybų projekto Juodkrantėje, sklype, kuris buvo išnuomotas be aukciono ir konkurso.
Vienas neringiškis prisipažino, jog jį samdė padegti mano namus su šeima. Vieną rytą po langais radom degančias žvakutes ir kabančius juodus kaspinus. Vos ne kasdien per žiniasklaidą šmeižė mane ir mano šeimą, kaltino net tuo, kad gyvenu ne valdiškame parko name prie marių, o privačiose buitinėse patalpose garažų rajone.
Tuometė Vaiko teisių kontrolierė siuntė komisijas aiškintis, ar nemarinu savo daugiavaikės šeimos. Mano darbui vertinti iš Aplinkos ministerijos ir Seimo siuntė komisiją po komisijos. O iš kitos pusės nesislėpdami siūlė milžiniškus kyšius, rašė raštelius – jums butą su langais į marias ar į jūrą, kiek ir kur ir pan.?
Nei STT, nei prokuratūra, nei policija netyrė nei korupcinių siūlymų (neva ranka rašyti rašteliai – ne įrodymas, turi viską nufilmuoti), nei grasinimų (sakė, kad kol peilis ne po kaklu – tai ne grasinimas, žvakeles degiot ar karstus nešiot – lietuviška tradicija, o mano minėto neringiškio net neapklausė).
Kai konservatorių spaudžiamas tuometis aplinkos ministras Arūnas Kundrotas atsistatydino, siūlydamas stebėti, kuo baigsis neteisėtų statybų Kuršių nerijoje ir Šventojoje bylos, supratau, kad būdama parko direktore daugiau nieko nebepadarysiu, todėl pasiryžau kandidatuoti į Seimą.
Dar prieš 2008 m. rinkimus pavyko pasiekti, kad TS-LKD programoje atsirastų sakinys: iki 2010 metų nugriausim visas neteisėtas statybas – programą patvirtino Tėvynės sąjungos suvažiavimas, pats A.Kubilius pasirašinėjo po reikalavimais socialdemokratų vyriausybei laikytis įstatymų neteisėtų statybų Kuršių nerijoje atžvilgiu.
Bet A.Kubiliui patapus premjeru tuo viskas ir baigėsi – vienodas teisingumas visiems, aplinkosauginės programinės nuostatos liko tik pamiršti popieriniai pažadai rinkėjams. Dar daugiau – A.Kubilius kandidatu į aplinkos ministrus teikė neteisėtas statybas laiminusios Neringos tarybos narį Arūną Burkšą (prezidentui V.Adamkui nepritarus, paskyrė jį Klaipėdos apskrities viršininku), dešiniųjų Seimas priėmė Zonų ir ribų planą, leidžiantį įteisinti neteisėtus Preilos statinius, A.Kubiliaus vyriausybė patvirtino naująjį Kuršių nerijos tvarkymo planą ir taip sudarė prielaidas įteisinti teismų neteisėtomis pripažintas Preilos botelių statybas.
Buvau ne kartą įspėjusi TS-LKD frakcijos seniūną Seime Jurgį Razmą ir partijos pirmininką A.Kubilių, kad išeisiu iš partijos, jei jos vadovybė ignoruos teisingumą, savo pačių rinkimų programą ir pažadus, duotus tiek rinkėjams, tiek man. Garliavos smurto fone tas dviveidiškumas buvo ypač ryškus, tad taip ir padariau…
Mano prašymų atšaukti A.Kubiliaus Vyriausybės nutarimą, kaip prieštaraujantį Aukščiausiojo Teismo sprendimui, nenagrinėjo nei Vilniaus Administracinis, nei Vyriausiasis administracinis teismai, o galiausiai – jau šiemet – ir Konstitucinis Teismas, ignoravęs penktadalio Seimo narių konstitucinę teisę kelti Vyriausybės priimtų sprendimų teisėtumo klausimą.
Konstitucinis Teismas teisėjo Dainiaus Žalimo pastangomis pareikalavo, kad Seimo nariai dar iki teismo proceso įrodytų esą teisūs, kad yra apskritai verti teismo proceso. Nors Seimo nariai tenorėjo apginti Aukščiausiojo Teismo nutartį ir paties Konstitucinio Teismo 2006-03-14 paskelbtą nuostatą apie pažeidimus saugomose teritorijose: „Pabrėžtina ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais.“
Todėl mano išvada Preilos botelių istorijoje tokia: jei aukščiausių teismų sprendimų vykdymas visiškai nesvarbus nei vyriausybėms, nei patiems teismams, jei šio Aukščiausiojo Teismo sprendimo vykdymo negina net pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (ne taip, kaip Garliavos atveju kalbėdamas apie teisinius ir politinius pūlinius), tai aišku tik viena – reikia iš esmės keisti visą šią dvigubų standartų sistemą.
Deja, dabartinis Seimas tam nesubrendęs. Ar subręs kada tokiam suvokimui didžioji Lietuvos piliečių dalis?
Nuotraukoje: Seimo narė Aurelija Stancikienė, šio teksto autorė.
2013.05.09
