Kadangi visi sukamės tame pačiame kultūriniame kontekste, skaitantieji supranta, jog turiu galvoje žodžius apie homoseksualius žmones ir jų vietą (Dievo?) šeimoje, kurie (žodžiai, ne žmonės) buvo įkomponuoti į popiežiaus kalbą liūdnai pragarsėjusiame filme.
Sakė ar nesakė? Jei sakė – ar tikrai tuos žodžius? O gal kitus? O gal netikslus vertimas? O jei ir vertimas geras, ir žodžiai „tie”, tai dar nežinia, o ką, juos sakydamas, turėjo galvoje pats popiežius…
Žodžiu, kalbų mums – dar ne vienai savaitei ar net ne vienam mėnesiui. Aš jau irgi ne vieną kartą pasisakiau ta tema savo feisbuko paskyroje, atmesdama bet kokį popiežiaus žodžių komentarą, kuriuo būtų įteisinama prievolė besąlygiškai priimti viską, ką sako popiežius, kai jo žodžiai skiriasi nuo Biblijos Žodžio.
Bet neatmetu galimybės, jog popiežius kalbėjo būtent taip, kaip jo žodžius suprato homoseksualų bendruomenė. Kodėl? Todėl, kad jo pašnekovas buvo gėjus. O jei kitą kartą jo pašnekovas bus žmogus ar žmonės, ištikimai besilaikantys Biblijos Žodžio ir Biblijoje pateiktos homoseksualių santykių traktuotės, popiežius, labai galimas daiktas, nedviprasmiškai paneigs galimybę pripažinti gėjų/lesbiečių poras Bažnyčios laiminama šeima.
Kodėl taip manau?
Prisiminkime, ką kalbėjo popiežius Pranciškus, atvykęs į Lietuvą ir vėliau, kai lankėsi kitose Baltijos šalyse. Jis kalbėjo būtent apie tai, tarė tuos žodžius, kokių iš jo laukė ir tikėjosi išgirsti susitikti su juo atvykę žmonės. Ir kadangi, greičiausiai, tarp jų gėjų nebuvo ar buvo taip mažai, kad jų troškimų „bangos” popiežiaus nepasiekė per kitokių troškimų sieną, tai ir popiežius sakė tai, kas buvo svarbu „tuo metu ir toje vietoje“ susirinkusiems tikintiesiems. Liberalai, beje, tarp jų irgi nebuvo pastebėti…
Nusišneku? Neskubėkite…
Maždaug prieš 21-22 metus, kaip dar gyvenau Sankt Peterburge ir dirbau Rusijos Mokslų Akademijos Lingvistinių tyrimų institute, savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktorė Aldona Žemaitytė paprašė paimti interviu iš akademiko Aleksandro Pančenkos, filologo, rusų literatūros ir kultūros tyrinėtojo, 1996 metų Rusijos Valstybinės premijos laureato.
Buvome pažįstami su juo dar nuo tų laikų, kai jis, ką tik aspirantūrą baigęs Saša Pančenko, kaimyninio Rusų literatūros instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atbėgdavo į mūsų institutą, į mūsų kambarį. Mat čia, kartu su dar devyniais kolegomis (ir manimi), kalbos mokslus į priekį stūmė pora jo bičiulių, kurie, neišsitekdami siauruose kalbotyros rėmuose, dar pasižvalgydavo ir po literatūrą, ir po dailę bei kitas kultūros sritis. Tad kalbų jie turėdavo įvairių įvairiausių – nemenkam mūsų, kitų, mažiau rusų kultūros baruose išprususių įvairių tautybių „mokslo žiurkių“ pasitenkinimui.
Metai bėgo, ir kažkaip nepastebimai Saša iš išstypusio, pasišiaušusio jaunuolio virto solidžiu, augalotu, barzdotu akademiku, garsėjančiu visame Leningrade – Sankt Peterburge ir už jo ribų savo temperamentingomis ir originaliomis įžvalgomis ne tik apie rusų literatūrą ir kultūrą, bet ir apie Rusiją – valstybę, ieškančią savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Matyt, dėl to ir „Dienovidis“ panoro savo skaitytojus supažindinti su šia ryškia asmenybe.
Bet tai jau buvo metai, kada akademikas vis rečiau beužeidavo į mūsų institutą. Ir kai aš jo bičiulės, savo kolegės ėmiau teirautis, kaip man susitikus Sašą – Aleksandrą Michailovičių, Lora (ta pati Lora, kurios vardą galima sutikti Josifo Brodskio biografijoje ir prisiminimuose…) ėmė mane atkalbinėti nuo sumanymo imti interviu. Sakė, kad jis – „nebe tas“, kad jo asmenybę griauna daugelį iškiliausių rusų pražudęs potraukis svaigalams…
Kol aš svarsčiau, ką daryti, akademikas ėmė ir užėjo į mūsų institutą. Mes ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad su juo išties kažkas negerai. Jis buvo lyg užgesęs, bendravo labai maloniai, bet lyg iš už rūko uždangos. Sužinojęs, jog juo susidomėjo Lietuvos skaitytojai, jis pagyvėjo, ėmė teirautis apie Lietuvą, apie ką mes kalbėtumėmės, ėmė dalintis kai kuriomis mintimis.
Ir čia mane ištiko panika: akademikas tarsi atspėdavo mano mintis, ir mano žodžius pratęsdavo taip ar atsakydavo taip, kaip būtų patikę, kaip būtų priimtina man. Kaip aš pati būčiau pasakiusi. Jis net šiek tiek pasilenkdavo, gaudydamas mano žvilgsnį – labai jau didelis buvo mūsų ūgių skirtumas, – tarsi norėdamas pro mano akis giliau įsiskverbti į mano mintis. Bet jo paties minčių lyg ir nebeliko, ir pasijutau kalbanti tarsi su savimi…
Šiaip taip išsivyniojau iš nejaukios padėties, susitarusi, kad paskambinsiu dėl kito susitikimo. Ir nepaskambinau, nes, kaip man tuomet atrodė, nebebuvo prasmės jo kalbinti, kad paskui Lietuvos skaitytojui pateikčiau savo mintis neva kaip akademiko įžvalgas, kurių nebuvo.
O po trejų ar ketverių metų A.Pančenka mirė, nesulaukęs nė 65-erių…
Nei jam gyvam esant, nei po mirties nieko negirdėjau apie kokius nors ekstrasensorinius akademiko gebėjimus, todėl niekaip negaliu paaiškinti to keisto, „minčių skaitymo“ fenomeno, kokio man nei iki tol, nei po to daugiau neteko patirti. Nes jau nebėra ir Loros, ir niekas nieko man nebegali paaiškinti.
Gal ir pats akademikas nesuvokė, neįtarė turintis kokių nors paranormalių savybių, gal toks keistas bendravimo stilius – gaudyti pašnekovo mintis ir pateikti jas kaip savo – buvo tik laikina svaigalų išvarginto buvusio galingo intelekto savotiška „poilsio“ forma ar būdas? Juk ne veltui Lora perspėjo mane nesitikėti ko nors gero iš to mūsų interviu: matyt, artimi draugai jau buvo pastebėję pokyčius akademiko asmenybėje, kuriuos paprastai atsargiai vadiname „keistumais“…
Žmogus vis dar tebėra paslaptis sau ir kitiems, kad ir kiek mokslas besididžiuotų savo laimėjimais. Ir kuo didingesnė, kuo ryškesnė asmenybė, tuo sunkiau ji telpa į standartinius „normalaus žmogaus“ rėmus. O popiežius Pranciškus – tikrai ne eilinė asmenybė, ir ne koks nors per stebuklą išlikęs Homoerectus.
Nors ką gali žinoti, ar kartais neatgyja kuriame nors Homosapiens‘e ta ypatinga intuicija, antgamtišku laikomas gebėjimas „pajusti“ pašnekovą, kitą žmogų, kuo, sakoma, pasižymėję mūsų seniausieji protėviai, dar nepažinę rašto, neįvaldę moderniųjų technologijų?…
Tai ką pasakė popiežius? Gali būti, tai, ko iš jo laukė, ką norėjo išgirsti pašnekovas…
2020.10.28; 11:33
Man atrodo, Jūrate, kad šįsyk Jūs gana nekorektiškai šaunate pro šalį. Kad ir ką Jūs galvotumėte, be galo neskaniai atrodo tas apgirtusio (ar vos prasiblaiviusio) Pančenkos lyginimas su žmogumi, kuris ne tik neša atsakomybę už vadovavimą vienai iš didžiausių pasaulio religinių organizacijų, bet kartu yra ir visuotinai pripažintas moralinis autoritetas pasaulyje. Pirma, sudaromas įspūdis, kad Popiežius Pranciškus, nei įgydamas, nei puoselėdamas šiuos statusus, pats neįgijo jokių pažiūrų taip pat, kaip ir tas varganas lingvistas. Antra, norima įtikinti, kad abiem atvejais nėra jokių asmenybių, nes abiem atvejais jų elgesį lemia tas pats vergiškas konformizmas (prisitaikėliškumas). Trečia, Jūrate, Jūs net nepastebite, kad šiuo savo „atradimu” be jokių skrupulų pasakėte galutinę „tiesą” ir užėmete paties didžiausio šių laikų žynio vietą. Tik iš kur ta gluminanti arogancija?
Man atrodo, Jūrate, kad šįsyk Jūs gana nekorektiškai šaunate pro šalį. Kad ir ką Jūs galvotumėte, be galo neskaniai atrodo tas apgirtusio (ar vos prasiblaiviusio) Pančenkos lyginimas su žmogumi, kuris ne tik neša atsakomybę už vadovavimą vienai iš didžiausių pasaulio religinių organizacijų, bet kartu yra ir visuotinai pripažintas moralinis autoritetas pasaulyje. Pirma, sudaromas įspūdis, kad Popiežius Pranciškus, nei įgydamas, nei puoselėdamas šiuos statusus, pats neįgijo jokių pažiūrų taip pat, kaip ir tas varganas lingvistas. Antra, norima įtikinti, kad abiem atvejais nėra jokių asmenybių, nes abiem atvejais jų elgesį lemia tas pats vergiškas konformizmas (prisitaikėliškumas). Trečia, Jūrate, Jūs net nepastebite, kad šiuo savo „atradimu“ be jokių skrupulų pasakėte galutinę „tiesą“ ir užėmete paties didžiausio šių laikų žynio vietą. Tik iš kur ta gluminanti arogancija?