Nėra asmenybių, todėl nėra ir idėjų. Tai, ko gero, didžiausia šiandieninės Lietuvos bėda, iš kurios išplaukia visos kitos. Ir ji labiausiai matoma viešojoje erdvėje.
Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui piliečiai turėjo progą dalytis savo idėjomis Lietuvai. Nežinau ar kas skaičiavo, kiek jų iš viso pasiūlyta, tačiau su apgailestavimu tenka pripažinti, kad tokių, kurias įgyvendinus kardinaliai pasikeistų šalies veidas, šalis įgautų tarsi naują kvėpavimą, – vargu ar buvo. Net ir žinomi ir žymūs žmonės nardė smulkmėje, o neretai ir banalybių mariose: kas siūlė į provincijos miestelį pritraukti naujų investicijų, kas – idėją naujai žemės ūkio reformai, arba įteisinti tos pačios lyties santuokas ir pan.
Ar tai – idėjos? O juk viskas jau pasakyta iki mūsų, tik, deja, pamiršta.
Lygiai prieš šimtą metų garsusis Hermanas Hesse savo esė Apie sielą („Atsitokėjimai”) rašė: Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien “be minčių“ žvelgiu į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus.
Viso pasaulio mokslininkai sutinka, kad miškai – viena svarbiausių gamtos buveinių, mūsų plaučiai, ir būtina stengtis išlaikyti kuo didesnius miškų plotus. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje kasmet iškertami vis didesni vertingų miškų plotai. Dažnai jų vietoje lieka tik neįžengiami brūzgynai, nors reikia atsodinti, bet retas kuris kirtėjas to paiso.
Teigiama, kad Lietuvos miškingumas (lyginant su tarpukariu) padidėjo iki 35 proc. Tuo tarpu kitos Baltijos šalys miškų turi daugiau. Latvijoje miškai užima 52 proc. šalies teritorijos, o Estijoje – 49 proc. Nuo Baltijos šalių kiek atsilieka kaimynė Lenkija, kurios miškingumas yra apie 28 proc. Tačiau miškų specialistai pripažįsta, jog džiaugtis mums labai nereikėtų: šiuo metu Lietuvos miškingumas vertinamas netiksliai, tiksliau, pusiau melagingai, nes į miško teritoriją įtraukiamos ir kirtavietės, jaunuolynai, kurie dar ilgai yra tarsi pilkoji zona. Tai nėra brandus miškas, ir vargu ar kada bus, jis netinka ir kaip gyvūnų buveinė.
Prieš mėnesį, pliaupiant įkyriam nepaliaujamam lietui, verslininkas (…) iš kaimo gūdumos, bet turintis galingą vakarietišką miško techniką, pjovė nusipirktą mišką. Buvęs kolchozo partsekretorius pardavė, nes jau paseno, grožio jam nebereikia, reikia pinigų. Taigi pasakyti , kad jaunasis verslininkas mišką pjovė, reiškia pameluoti: vieni seni medžiai išrauti su šaknimis , kitų palikti dvimetriniai kelmai, pusės metro gylio traktorių provėžos miško paklotėje; viskas, kas pasitaikė nebeesančiame miško kelyje, išlaužyta ir įmurkdyta į purvą.
Ką dabar pasakytų atsikėlęs Antanas Baranauskas?
O kelias, bendro naudojimo visų kelias, – lyg būtų okupanto tankai pravažiavę.
Kas pjauna, veža mišką per lietus, juk seniau žmogus laukdavo, kol žemę sukaustys gruodas? Tas, kas nemato miško. Ir, dingojas, jokia urėdijų reforma čia nieko nepakeis.
Kai senolis, atskirtas kaimo vienkiemyje nuo pasaulio bekele, mandagiai paprašė verslininko pataisyti kelią, šis, išlipęs iš prabangaus visureigio, su ironiška šypsena naujojo barbaro akyse atšovė: valstybei sumokėta penki procentai, ji ir turi sutvarkyti.
O dabar užduokime sau klausimą: kas formuoja dabartinio žmogaus gyvenimo filosofiją? Ir atsakymas bus labai paprastas ir banalus – gobšumas.
Mes stebimės ir piktinamės, kad naujasis barbaras be atodairos niokoja mišką; kad neišprusęs, pusalkanis, pusgalvojantis kaimietis neria prie liauno medelio kilpą ar merkia tinklą ežeran?
O gal jis, vis dėlto, net labai galvojantis, kuomet mato, kaip tūlas Seimo narys net ir kone pusę metų sirgdamas (?) ligi paskutinio cento ištratina kanceliarines lėšas? Kai nuolatos televizoriaus ekranuose mato oriai postringaujantį garsųjį psichologą, irgi buvusį Seimo narį, tik jau buvusį anoj kadencijoj, kuris irgi tą patį pasimėgaudamas darė? Arba buvusį kurortinio miesto merą, senokai nuteistą už ežerų pakrančių bei gražių gojelių parceliavimą, tačiau nebesėdintį, o dažnai besimeldžiantį Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.
Gal atgailauja?
Įstrigo jaunojo kūrėjo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tekste „kontracepcija“ ištarti žodžiai:
„Gerai įsižiūrėjus į visų mūsų veidus, pastebimas klausimas: „Ką aš čia veikiu?“ Ir visi mes turime atsakymą. Kuris pats baigiasi klaustuku…“.
Gal toks klausimas ir yra raktas į idėją Lietuvai, sustojusiai kažkur pusiaukelėje tarp hedonistinio alkio ir vis vėluojančių atsitokėjimų.
2018.01.26; 03:00
