Kiekvieną mėnesį stengiuosi nusipirkti bent po vieną rimtą knygą ir ją atidžiai perskaityti. Knygos pobūdis – ne tiek svarbu. Gali būti ir politines, ir istorines, ir kultūrines, ir ekonomines temas gvildenantys veikalai. Svarbiausia, kad knyga būtų ne pramoginio pobūdžio. Tokios taisyklės laikytis mane kadaise ragino puikių istorinių romanų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra” ir “Anciliaus ežeras” autorius Petras Dirgėla. Jo teigimu, tik šitaip elgdamasis žurnalistas nerizikuoja išsisemti. Priešingu atveju dažnai ir daug rašantis plunksnos brolis pasmerkas tapti banaliu, paviršutinišku svetimų minčių ir idėjų mėgdžiotoju.
Prisipažinsiu, rašytojo rekomenduotos nuostatos laikytis nėra lengva. Juk dažnas žurnalistas per savaitę privalo pateikti net ne po vieną straipsnį. Tad laiko dažniausiai nebelieka niekam – nei poilsiui, nei asmeniniam gyvenimui, nei, tuo labiau, – knygų skaitymui. Ir vis dėlto rašytojo P.Dirgėlos pasiūlytos taisyklės stengiuosi nelaužyti. Šį mėnesį įsigijau Danutės Gailienės monografiją “Ką jie mums padarė”, kurią perskaičiau vienu ypu, susidomėjęs.
Beje, kad šį mėnesį žvilgsnis pakrypo būtent į Vilniaus universiteto profesorės, Klinikinės ir organinės psichologijos katedros vedėjos D.Gailienės, tiriančios psichologinių traumų ir savižudybių problemas, veikalą, – “kaltas” tas pats rašytojas P.Dirgėla. Dar pačioje Atgimimo pradžioje jis kalbėjo apie galimus pavojus atkūrus nepriklausomybę. Iki Kovo 11-osios buvo likę keletas mėnesių, o rašytojas P.Dirgėla užtektinai pesimistiškai įsivaizdavo Lietuvos ateitį. Jis baiminosi, kad mes, lietuviai, greičiausiai jau nebežinosime, kaip elgtis su atgauta laisve. O jei ir žinosime, kur eiti, kaip eiti, tai būsime išvarginti praėjusių amžių nepriteklių ir tiesiog nebeturėsime jėgų šiandien grumtis už vietą po saule. Tiksliau tariant, mus išstums agresyvesnės, gyvybingesnės, skaitlingesnės tautos.
Rašytojo argumentai tuomet šokiravo. Suprask, Lietuva nelaisvėje be trumpų išimčių išbuvo beveik du šimtus metų, tad dešimtys lietuvių kartų buvo priverstos gyventi pažemintos, užguitos, germanizuojamos, rusinamos, lenkinamos, niekinamos, tremiamos į Sibirą, politiškai persekiojamos… O tai reiškia, kad mūsų tautoje galbūt jau stipriai įsigalėjęs vadinamasis vergo sindromas. Jei mes ir atkursime nepriklausomybę, tai būsime labai panašūs į tą šunytį, kuris išlaisvintas nuo grandinės nebežino, kur bėgti, ką veikti, kuo džiaugtis. Tad netrukus pats nuolankiai grįžta prie būdos ir prašosi pririšamas.
Dabar man jau sunku žodis į žodį pakartoti kadaise išgirstus rašytojo pastebėjimus. Tačiau jo pergyvenimas, esą nepilnavertiškumo kompleksas galbūt persiduoda iš kartos į kartą, esą ankstesniųjų kartų patirtos neteisybės ir baisumai greičiausiai niekur nedingsta, ir, norim ar nenorim, persiduoda mums, šiandien gyvenantiems, – šokiravo. Šokiravo jau vien dėl to, kad tuomet buvau pirmo ar antro kurso Vilniaus universiteto žurnalistikos katedros studentas, ir man atrodė, kad nėra sunkumų, kurių mes, jaunieji, nepajėgtume nugalėti.
Štai kodėl nusipirkau D.Gailienės monografiją “Ką jie mums padarė” (leidykla “Tyto Alba”, Vilnius, 2008-ieji, monografiją apsvarstė ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto taryba). Rūpėjo dar sykį prisiminti, ką Atgimimo pradžioje susirūpinęs teigė rašytojas P.Dirgėla, galbūt palyginti jo pastebėjimus su mokslininkės teiginiais. Tokia tema – intriguojanti. Nejaugi neįdomu sužinoti, kiek vergiškumo mūsų sąmonėje paliko praėjusių šimtmečių okupacijos?
D.Gailienės monografija pateikia užtektinai išsamų ir įtikinamą atsakymą. Monografijos autorės išvados nėra džiugios. Pripažįstama, jog išsamūs tyrimai psichologijos srityje sudėtingi, subtilūs, jog išsamesnių eksperimentų atlikta per mažai, kad būtų galima daryti platesnius apibendrinimus. Ir vis dėlto tendencijos – aiškios. Senelių, tėvų patirtos skriaudos, ypač didelės ir ilgai trukusios, atsiliepia ir mums, buvusių tremtinių, politinių kalinių, miško brolių vaikams, anūkams, vaikaičiams. Kai kada poveikis – beveik nepastebimas, minimalus, kai kada – žlugdantis, neleidžiantis žengti į priekį.
Knygoje “Ką jie mums padarė” pastebima, jog palūžta ne tik jautresni, dvasiškai silpnesni žmonės. Mirties, nepriteklių, kankinimų akivaizdoje žlunga ir patys stipriausi, tvirčiausi. Štai tyrinėtojos Judith Herman pastebėjimai dėl Pirmojo pasaulinio karo baisumų poveikio karių psichinei savijautai. “Pirmajame pasauliniame kare nepaliaujamai pasmerkti apkasų baisybėms vyrai palūžo – nesuskaičiuojama daugybė vyrų. Fiziškai apriboti ir paversti bejėgiais, pasmerkti nuolatinei sunaikinimo grėsmei, priversti liudyti savo draugų luošinimą ir mirtį, be jokios vilties atokvėpio, dauguma karių pradėjo elgtis kaip isteriškos moterys. Jie nenumaldomai klykdavo ir raudodavo”.
D.Gailienės monografijoje pažymima, jog ilgokai manyta, esą neurozės gali paveikti tik silpnus, bailius, dezertyruoti linkusius kareivius. Tokio požiūrio šalininkai niekaip nenorėjo sutikti, kad isterijos priepuoliai gali ištikti ir normalų kareivį, kuris yra narsus bei sugeba valdyti savo jausmus. Dažnai buvo tvirtinama, jog neurozė apima tik “menkos konstitucijos individus”. Kai kurie ano meto medikai palūžusius karius vadindavo net “moraliniais invalidais, kurie neverti ligonio statuso”. O to meto karo vadai net buvo įsitikinę, kad “ištižėlius turi teisti karo lauko teismas arba juos, kaip negarbingus, būtina demobilizuoti”. Pavyzdžiui, to meto britų armijoje vyravo nuostata, esą vadinamosios karo neurozės neįmanoma atskirti nuo simuliacijos, todėl visus tokius kareivius būtina sodinti į karo kalėjimą arba net sušaudyti už bandymą simuliuoti ligą.
Tik 20-ojo amžiaus babaigoje psichologijos mokslas ėmė vis drąsiau ir konkrečiau teigti, jog nuo “karo neurozės nepsaugotas nė vienas, net ir drąsiausias, moraliausias, karys”. Pastebėtas net paradoksluus tendencingumas: “Trauminę karo neurozę itin dažnai patiria būtent aukštesnės moralės kariai”. Taip pat šių dienų mokslo aiškiai nustatyta, jog “kai kurių kančių žmonės niekada negali visiškai pamiršti, ir tai paveikia visą likusį jų gyvenimą”.
Štai dar vienas įsiminęs pavyzdys. Pasirodo, svarbiausia Černobylio katastrofos padaryta žala žmonėms yra ne medicininė, o psichologinė. Sveikatos sutrikimų ir mirčių dėl tiesioginio radiacijos poveikio nustatyta daug mažiau nei tikėtasi. “Černobylio avarijos padarinių poveikis visuomenės psichikos sveikatai yra pati didžiausia sveikatos problema, kurią sukėlė ši katastrofa. Avarijos sukeltas psichologinis stresas padarė didžiulį poveikį individų ir bendruomenės elgesiui”, – rašoma Jungtinių Tautų užsakymu parengtoje 600 puslapių ataskaitoje “Černobylio palikimas: avarijos poveikis sveikatai, aplinkai ir socialiniams ir ekonominiams veiksniams”.
“Didžiulėje teritorijoje milijonai gyventojų buvo labai neigiamai psichologiškai paveikti, ir tai sukėlė “paralyžiuojančio fatalizmo” efektą. Vienais atvejais nusivylimas ir ankstyvos mirties perspektyva sukėlė girtavimą ir kitokį save naikinantį elgesį”, – rašoma monografijoje “Ką jie su mumis padarė”.
Ypač įdomus monografijos “Ką jie mums padarė” skyrius “Viktimizavimo ir stigmatizavimo problema”, kuriame, be kita ko, aiškinamasi, ar senelių ir tėvų patirtos kančios turi įtakos jų atžalų gyvenimui – nuotaikoms, darbingumui, gebėjimui įveikti sunkumus. Knygos autorė D.Gailienė pastebi, kad praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Kanadoje, JAV, Izraelyje ir kai kuriose kitose Europos šalyse pasirodė didelį susidomėjimą sukėlę moksliniai darbai, analizuojantys vadinamosios antrosios Holokaustą išgyvenusiųjų kartos gyvenimą. Taigi tuose darbuose analizuojama ne Holokaustą patyrusiųjų, bet jų atžalų, gimusių jau po karo, elgsena.
Psichologai ir psichiatrai paskelbė, kad Holokaustą išgyvenusiųjų vaikams būdingi specifiniai simptomai, neabejotinai susiję su neigiama gimdytojų patirtimi. Niekad nepatyrusiems konclagerių siaubo vaikams buvo būdingi tokie pat bruožai kaip ir lagerių baisumus patyrusiems jų tėvams: depresiją jie laikė natūralia reakcija į gyvenimo sunkumus, nemokėjo tinkamai išreikšti agresijos, emociškai buvo itin priklausomi nuo tėvų. “Kai kurie iš jų tvirtino, kad Holokaustas buvo svarbiausias įvykis, paveikęs jų gyvenimą, nors Holokaustas buvo dar jiems negimus”, – pastebi knygos “Ką jie mums padarė” autorė.
Tad ilgainiui moksliniuose veikaluose atsirado ir vadinamosios “antrosios kartos sindromo” sąvoka. D.Gailienės knygoje tvirtinama, jog esama klinikinių įrodymų, kad Holokausto patirtis veikia net trečiąją kartą. Taip pat šiandien jau pasigirdo tvirtinimų, kad “ji turės įtakos net nežinia kokiam skaičiui būsimų kartų”. Tiesa, skuboti tvirtinimai, kad visai vaikų kartai būdingi psichopatologiniai sutrikimai, pirmiausia labai žeidė pačius Holokaustą išgyvenusiųjų tėvų vaikus. 1979-aisiais metais Niujorke vyko pirmoji tarptautinė Holokausto aukų vaikų konferencija, kurioje dauguma dalyvių, antrosios kartos atstovų, piktinosi, kad psichikos sveikatos specialistai jiems klijuoja etiketes apie psichologinius nukrypimus bei neurozes.
Žiaurių okupacijų metais įgyta senelių ir tėvų patirtis ne visuomet atneša tik neigiamų rezultatų. Sakykim, tremtis, lagerius, pažeminimus ištvėrusiųjų vaikai būna pareigingi, darbštūs, atkaklūs. Jiems nėra svetimas ir jautrumas, ir tiesos troškimas, ir padorumas. Tačiau tokiais atvejais dažnai pastebimas ir neigiamas poveikis. Jei seneliai ir tėvai nepajėgia užmiršti patirtų baisumų, gimdytojų nuolat išgyvenama kančia netiesiogiai persiduoda ir vaikams. Persiduoda net tuo atveju, jei tėvai savo atžaloms vengdavo pasakoti apie lagerių baisumus. Tad esama pavyzdžių, kai buvusių represuotųjų atžalos pradeda girtuokliauti, vartoti narkotikus, beprasmiškai rizikuoti savo gyvybe, sakykim, greitai važinėdami motociklais ar automobiliais. Spėjama, kad ryšio tarp tėvų patirtų traumų ir jų vaikų atsainaus požiūrio į savo gyvybę taip pat esama.
Žinoma, tokiais atvejais pateikti vieno recepto – neįmanoma. Psichologija – per daug sudėtingas ir painus reiškinys, kad būtų įmanoma sulaukti vienareikšmių paaiškinimų. Ir vis dėlto kai kuriems žmonėms traumos tikrai sukelia skaudžių ilgalaikių pakitimų, kurių jie neatsikrato iki gyvenimo pabaigos. Bet moksliniai tyrimai taip pat rodo, jog ir tarp patyrusiųjų ilgalaikį traumavimą esama asmenų, neturinčių jokių psichologinių sutrikimų. Monografijoje pastebima, kad “ir labai sunkius įvykius išgyvenę žmonės geba susitvarkyti su savo gyvenimu, sukuria šeimas, pasiekia puikių profesinių laimėjimų.”
Knygoje “Ką jie su mumis padarė” analizuojami patys įvairiausi atvejai: ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių karų įtaka žmonių psichinei sveikatai, taip pat gilinamasi į skaudžią Vietnamo, Afganistano karo dalyvių patirtį, svarstoma, ką sunkiausia buvo ištverti mūsų partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams, atsidūrusiems kalėjimuose, kankinimo kamerose, Sibire. Akivaizdu, kad tokias traumas patyrusių žmonių skausmą dažnusyk didino aplinkybė, kad jie savo kančias buvo priversti slėpti ilgus dešimtmečius ne tik nuo svetimų, bet ir nuo saviškių. Vienu atveju Vietnamo ar Afganistano karo dalyviai bijodavo būti apšaukti “psichais”, kitu atveju mūsų tremtiniai bijodavo, kad savo pasakojimais nepakentų vaikams – nepaskatintų jų triukšmauti prieš sovietų valdžią gūdžiais Sovietų Sąjungos laikais. Būta ir trečios aplinkybės: kai kada visuomenė įtariai žiūrėdavo į psichologines traumas patyrusiųjų pasakojimus, kadangi manydavo, jog šie simuliuoja ligą, siekdami iš biudžeto išlupti kuo didesnes kompensacijas. Nenorėjimas arba negalėjimas viešai pasidalinti savo skausmu tik pablogindavo psichologinę buvusių kareivių, politinių kalinių, partizanų būseną.
O aršių diskusijų, kur prasideda simuliacija, o kur – liga, būta daug. Ypač Vokietijoje, kadangi Vokietija tuo pačiu buvo ir agresorė, ir – auka. Kai kurie vokiečių istorikai po visko, ką blogo Vokietija padarė kitoms tautoms, drovėjosi pradėti analizuoti, kiek blogo buvo padaryta pačiai Vokietijai.
Žinoma, knygoje “Ką jie mums padarė” pasakojama ir apie vadinamąjį Stokholmo sindromą. Toji istorija – labai įdomi. Tiesiog įkaitais paimti žmonės po išlaisvinimo elgėsi labai keistai. Užuot dėkoję juos išlaisvinusiems specialiųjų pajėgų kariškiams, buvę įkaitai pradėjo gailėtis savo skriaudėjų, o išlaisvintojus – keikti. Toji įkaitų drama nutiko Švedijoje, todėl ir buvo pavadinta Švedijos sostinės vardu. Stokholmo sindromas dažniausiai pasireiškia tuomet, kai žmogus aukos vaidmenyje išbūna ilgoką laiko tarpą, kai toji būsena jį ypatingai sukrečia, įsirėžia atmintin. Patirtojo būsena vėliau trukdo žmogui matyti neiškreiptą pasaulio vaizdą.
Man regis, Stokholmo sindromo padariniai mums turėtų rūpėti labiausiai, kadangi mes mažiausiai du šimtmečius be nedidelių išimčių nematėme laisvės. Ir galbūt dabar kaip tas šuniukas, išlaisvintas nuo grandinės, nebeišmanome, kuo džiaugtis, ką aploti, kur bėgti.
Gintaro Visocko nuotr.
2009.11.19
