2011 rugsėjo 28 d. Konstitucinis teismas pareiškė, jog santuokinės ir nesantuokinės šeimos – lygios.
Lygybė – gražu, tad pažiūrėkime, kas gi slypi už tokių išvadų.
Pirma – pagal šią logiką reiktų kuo skubiau sulyginti registruotas ir neregistruotas partijas.
Neregistruotoms nereiktų nei tūkstančio narių su asmens kodais, nei atitinkamų mokesčių, nei kitų šiandieniniais įstatymais nustatytų prievolių, tačiau jos turėtų lygias teises dalyvauti rinkimuose, lygias galimybes gauti valstybės paramą, lygias galimybes rinkiminei agitacijai ir kitoms viešosioms gėrybėms.
Antra vertus, jau tiesiog linksmina kai kurių politikų siūlymai pagal Konstitucinio teismo išvadas rengti naujus įstatymus, greta santuokos įvedant registruotą partnerystę. Galima suprasti žmones, kurie gyvena, „sumetę skudurus“, aiškindami, jog „antspaudas nieko nereiškia“ – svarbu jausmai ir visa kita. Bet į jokius proto rėmus nebetelpa žmonės, kurie vieną antspaudą keičia kitu. Tai – taip absurdiška, jog neišvengiamai kyla klausimas: gal vis gi už to slypi logika, apie kurią mums tiesiog nesakoma?
Yra žmonių tipas, kurį galima pavadinti naiviaisiais ar net – bailiaisiais konservatoriais. Nuo tikrųjų konservatorių jie skiriasi tuo, jog saugo ne viršlaikines ar bent laiko patikrintas vertybes, o tiesiog rangosi pagal situaciją. Konservatoriai-situacionistai. Jiems prabilus apie vieną ar kitą grėsmę, reakcijų raida įvairuoja nuo „absurdas – taip negali būti“ iki „taip ir turi būti, aš visuomet taip sakiau“. Pavyzdžių – užtenka: nuo faktinių lenkiškų autonomijų prie pat Lietuvos sostinės iki homoseksualizmo propagandos vaikų darželiuose.
Ar ne į šį – naiviųjų, bailiųjų, o gal ir šiek tiek veidmainiškų „konservatorių“ kontingentą orientuotas santuokos atskyrimas nuo registruotos partnerystės? Akivaizdu, jog į pastarąją pirmiausiai pretenduos homoseksualistai. Nemeluokite, pone Kūri, jog apie juos nepasakėte nieko. Pasakėte užtenkamai. Santuokos jiems, aišku, neduosite – bent kol kas. To būtų per daug net patiems bailiausiems „konservatoriams“. Užtai registruota partnerystė – „visai kas kita“. Bent taip pasakysite Jūs ir Jūsų mokytiniai. Nesvarbu, kad visos teisės, įskaitant svetimų vaikų įsivaikinimą, bus tos pačios.
„Konstitucinių“ (o gal ir kitokių) dvasių apsėstas teismas jau seniai peržengė savo kompetencijos ribas. Jo funkcija – aiškinti įstatymų santykį su Konstitucija, o ne pačią Konstituciją, kviečiantis papildomas dvasias. Jei Konstitucijos negali suprasti eilinis išsilavinęs pilietis, reiškia – metas keisti vieną iš trijų: pačią Konstituciją, pačių piliečių raštingumo lygį arba uzurpatorius, teigiančius, jog piliečiai Konstitucijos nesupranta. Pastarasis variantas – ne tik moraliai teisingiausias, bet ir finansiškai pigiausias.
Teismų diktatūra – jau ne diktatas, o būtent diktatūra – jau seniai žinoma ir skaudi lietuviams tema. Ko verta vien įsisenėjusi praktika, kai pilietis, kreipęsis baudžiamąja tvarka per prokuratūrą, net klasikinėse bylose – vagystės arba šmeižto – nukreipiamas į civilinius ieškinius privataus kaltinimo tvarka? Dabartiniai teismai – lyg ir valstybinės institucijos, gaunančios pinigus iš mokesčių mokėtojų kišenių – ir visai nemažus. O kartu – verslo įmonės. Privatus kaltinimas reiškia privačius advokatus, žyminius mokesčius ir visa kita. Advokatų „folkloras“: neturi pinigų – nesituok ir nesibylinėk.
Visuomenės valia teismams neegzistuoja. Prisiekusiųjų teismai ligšiol neįteisinti – ir nebus, kol nepasikeis politinė valdžia. Dabartinės valdžios institucijos – prezidentinė, parlamentinė, vyriausybinė, teisminė – susietos bendrų interesų gijomis. Apie Konstitucinio teismo priklausomybę ar atskaitomybę visuomenei apskritai nėra kalbos. Atrodo, grįžtame prie sovietinio tipo diktatūros, kur buvo lygūs ir lygesni. Tik daug subtilesne forma.
Konstitucinis teismas, šamaniškais būdais iš jam vienam pažįstamų dvasių išsiaiškinęs, jog Konstitucijoje įvardijama lietuvių tauta iš tiesų reiškianti neapibrėžtą „Lietuvos tautą“, šiandien žengia į kryžiaus (o gal – pentagramos) žygį prieš šeimą. Prieš ką išžygiuos rytoj?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Marius Kundrotas, šio komentaro autorius.
2011.10.22
