Prieš keletą metų gyvendamas Danijos Karalystėje pastebėjau lietuvio akiai keistą dalyką. Jeigu danas dėvi pigioje parduotuvėje įsigytus drabužius, jei į darbą atvažiuoja ne prabangiu “mersedesu”, o gerokai aptrintu dviračiu, jei jo kelioninis krepšys – ne pirmos jaunystės, o ant rankų pirštų nėra nė vieno auksinio žiedo, žinok, prieš tave greičiausiai stovi turtingas arba labai turtingas žmogus, užimantis itin aukštas pareigas puikiai besiverčiančioje įmonėje.
Dirbdamas Kopenhagoje pastebėjau ir dar vieną lietuvio akiai neįprastą taisyklę: jei žmogus mėgsta prabangą, jei linkęs važinėti išpuoselėtu automobiliu, greičiausiai jo finansiniai reikalai – prasti. Mažų mažiausiai jis neužima svarbių pareigų įtakingoje firmoje, o jo banko sąskaitose neaptiksite apvalios sumos.
Panašių tendencijų esu regėjęs ir Suomijos sostinėje Helsinkyje, kai viešėjau pas žinomą suomių žurnalistą, visuomenės veikėją Temu Matinpurą. Suomiai girdavosi ne savo turtais, ne užimamomis pareigomis, bet būtent suomišku kuklumu. Jei suomis galįs įsigyti kelių aukštų kotedžą, jis būtinai statysis tik vieno aukšto kuklų namelį. Jei suomis galėtų įsigyti prabangų automobilį, jis būtinai pasielgs priešingai – pirks kuo kuklesnį, pigesnį.
Apie skandinavišką kuklumą, santūrumą, taupumą yra pasakojęs ir Lietuvoje ilgokai gyvenantis švedų režisierius Jonas Ohmanas. Šis žurnalistas, vertėjas, dokumentinių istorinių filmų kūrėjas, beje, daug keliaujantis po pasaulį, perprato taisyklę, kuria visuomet vadovaujasi, kai tenka vertinti, kokie vienos ar kitos šalies ekonominiai pajėgumai. Toji taisyklė J.Ohmano niekad nesuklaidino.
Jo teigimu, susigaudyti, ko iš tiesų verta valstybės ekonomika, nėra sunku. Tereikia atkreipti dėmesį, kiek sostinės gatvėse važinėja prabangių džipų. Kuo daugiau blizgančių, tamsintais langais išpuoselėtų džipų, tuo valstybė arčiau bankroto. Vadovaujantis šia taisykle, Lietuvos negalima laikyti pasiturinčia valstybe, nes Vilniuje, J.Ohmano pastebėjimu, dar labai daug džipų. Gal kiek ir mažiau nei Ukrainoje, Baltarusijoje ar Rumunijoje. Bet vis tiek – neįsivaizduojamai daug, jei omenyje turėsime skaičius, bylojančius, kiek ir kokių lietuviškų produktų Lietuva sėkmingai parduoda tarptautinėse rinkose.
Dalindamasis savo požiūriu į priežastis, kurios lemia valstybės pajėgumus, lietuviškai puikiai pramokęs švedas pabrėžė, jog ir valdžioje esančius politikus jis vertinąs gana neįprastai. Jam nė motais, kokius mokslus baigęs, kokią patirtį turįs parlamentaras ar ministras. Tiksliau tariant, svarbūs, žinoma, ir šie duomenys. Bet kur kas reikšmingiau, kokius patarėjus ir pagalbininkus pasirenka minėtas valstybės veikėjas. Jei patarėjais ir ekspertais pakviečiami dirbti giminaičiai ar vaikystės draugai, su kuriais kadaise kartu vaikščiota į šokius, toks Seimo narys ar departamento vadovas – niekam tikęs. Tuščia vieta. Tegul ir baigęs dešimt prestižinių universitetų Vakaruose. Štai toks kritiškas J.Ohmano požiūris.
Lietuva pirmauja, deja, ne ten, kur derėtų siekt pirmauti. Visa pasaulio spauda karts nuo karto mėgsta pateikti sensacingų publikacijų apie turtingiausius pasaulio ar savo šalies žmones. Lietuva – ne išimtis. Beje, čia dar vienas skurdžios šalies ypatumas. Kuo ekonomiškai sunkiau besiverčianti visuomenė, tuo ji godžiau gaudo pranešimus apie milijardierius ir milijonierius. Tarsi labai svarbu, kiek – vieną ar dešimt milijardierių – mes turime. Tarsi būtų prasmingas rungtyniavimas, kur šiuo metu daugiau pačių turtingiausių oligarchų – Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje.
Juolab kad nėra patikimų būdų, leidžiančių tiksliai suskaičiuoti, kiek iš tiesų vertas, pavyzdžiui, Bronislovo Lubio ar Nerijaus Numavičiaus turtas. Tikrąją akcijų, įmonių ar valdomos žemės vertę lengviausia nustatyti pardavimo metu. O kol nėra rimtų ketinimų parduoti – pirkti, tol ir turto vertinimas – tik apytikris. Be to, pasaulio istorija žinanti užtektinai skandalingų atvejų, kai po mirties paaiškėdavo: taip, turčius turėjo šimtą milijonų, tačiau jo skolos buvo kelis sykius didesnės…
Kritiškai žvelgiant į turtingiausius šių dienų Lietuvos žmones, pastebiu vieną ne itin malonią tiesą. Taip, turime keletą milijardierių ir keliolika milijonierių. Bet jie, žvelgiant santūriųjų skandinavų akimis, nėra tikri milijardieriai ir tikri milijonieriai. Mat dauguma iš jų turtus susikrovė ne kurdami, bet prekiaudami: perku pigiau – parduodu brangiau. Žinoma, prekyba – reikalingas užsiėmimas. Ir – sudėtingas. Daugelis iš mūsų bandė prekiauti. Bet iš tos veiklos nieko neišėjo. Didžioji dauguma bankrutavo arba šiandien vos galą su galu suduria.
Tad “Vilniaus prekybos” grupės lyderis Nerijus Numavičius turi parako. Ir vis dėlto tai – tik prekyba. Prekyba tuo, ko pats negamini arba beveik negamini. Šiuo atveju man labiau imponuoja žydų tautybės verslininkas, kuris Amerikos prerijose, pramintose Laukiniais Vakarais, kadaise siuvo kelnes gyvulių augintojams ir ženkliai praturtėjo, kai dieną naktį eksperimentuodamas išrado … džinsus. Tokį prekybininką galima drąsiai laikyti tikru milijonieriumi. Jis turtus susikrovė pateikdamas savo paties išrastą ir sukurtą prekę, kuri pasirodė žmonėms esanti labai reikalinga.
Arba štai kad ir “Achemos grupės” lyderis Bronislovas Lubys. Sykį imdamas interviu žavėjausi šio pramonininko kuklumu. Milijonierius (o gal milijardierius?) Br.Lubys elgėsi taip, tarsi būtume lygiaverčiai partneriai. Jis nė sykio neparodė, jog daro didelę malonę, duodamas interviu. Iš jo elgesio nebuvo galima suprasti, jog jis – vienas iš turtingiausių Baltijos šalių verslininkų. Perfrazuojant švedų režisieriaus J.Ohmano žodžius, Br.Lubys tapęs tikru, savo milijonais nesipuikuojančiu turtuoliu. Beje, gaminančiu reikalingas prekes. Pavyzdžiui, trąšas.
Tačiau jo karjeros pradžia – proziška. Tiesiog reikiamu momentu atsidūrė reikiamoje vietoje. Jam užteko žinių, proto ir darbštumo pasinaudoti puikiomis startinėmis galimybėmis. Ir štai sovietinių laikų gamybininkas nepriklausomoje kapitalistinėje Lietuvoje ne tik kad neprapuolė, bet ir pasiekė sunkiai įsivaizduojamų aukštumų. Gražus, prasmingas pavyzdys. Bet Br.Lubio milijonai neatsirado tuščioje vietoje. Br.Lubys nepradėjo savo verslo nuo nulio. Čia didelės reikšmės turėjo ir paprasčiausia sėkmė … reikiamu momentu atsidurti reikiamoje vietoje.
Todėl ir klausiu: kada Lietuva pagaliau turės milijonierių, kurie didžiuosis savo sėkmingąjį verslą pradėję kišenėje tuturėdami vieną dolerį, o už nugaros – neturėdami nė vieno įtakingo dėdės ar globėjo? Juk milijonus užsidirbti galima ir kiek kitokiais būdais. Pavyzdžiui, švedų mokslininkai šiandien sukūrė tokio tipo povandeninius karo laivus, kurių radarais nepagauna nei Amerikos, nei Rusijos žvalgybos. Šis išradimas – viena iš didžiausių Švedijos Karalystės paslapčių, kurią norėtų perprasti tiek Vašingtonas, tiek Maskva. Už šios paslapties atskleidimą šnipai greičiausiai paklotų ne vieną milijoną. Tad jei šį išradimą padarę švedų mokslininkai taps milijonieriais – reikėtų tik džiaugtis. Jie – to nusipelnė.
Arba štai kad ir dar vienas švediškas išradimas – Skype. Jei nori pasikalbėti su Amerikoje ar Tailande gyvenančiu draugu, nebūtina ieškoti telefono. Nebūtina ir pinigų, reikalingų sumokėti už pokalbį. Tereikia kompiuterio, interneto, ir Skype tau leis su bet kurioje kitoje šalyje esančiu žmogumi valandų valandomis kalbėtis … nemokamai. Ne tik kalbėti, bet ir matyti savo pašnekovą kompiuterio ekrane. Puikus išradimas. Reikalingas išradimas. Už tokią techninę naujovę tikrai negaila pakloti milijonų.
Deja, būtent tokio pobūdžio milijonierių Lietuva ir neturi. Kaip, beje, neturi ir artimiausios kaimynės – Latvija su Estija. Gretinant Estijos, Latvijos ir Lietuvos specifiką nesunku pastebėti, jog Estijos turtuoliai savo turtus susikrovė pasinaudodami jūros teikiamomis galimybėmis. Omenyje turiu kad ir šešiasdešimtmetį Fiodorą Bermaną, kuris šiuo metu vadovauja milžiniškai laivų statyklai. Bet ir jis, žvelgiant priekabiai, praturtėjo greičiausiai tik dėl to, kad, kaip ir per septyniasdešimt perkopęs Br.Lubys, kadaise reikiamu momentu atsidūrė reikiamoje vietoje – buvo privatizuojamos laivų statyklos darbuotojas. Sumanus, įžvalgus, profesionalus gamybininkas, inžinierius, sugebėjęs pasinaudoti netikėtai atsivėrusiomis galimybėmis. Bet – ne daugiau.
Įdomus ir Estijos turtuolio Hilaro Tederio, priklausančio jaunesniąjai verslininkų kartai (jam – 49-eri metai) pavyzdys. Jis užsiima prekyba. Jo prekybos centrai dirba daugiau Rusijoje ir Ukrainoje, kur žymiai platesnės galimybės, nei gimtojoje Estijoje. Savo karjerą jis pradėjo nuo prekybos automobiliais. Išskirtinis H.Tederio bruožas – nuolat lydinti sėkmė. Sykį grįžęs po darbo jis lauke prie automobilio paliko lagaminą su beveik šimtu tūkstančių JAV dolerių grynaisiais. Ryte atsikėlęs pasigedo krepšio su pinigais. Puolė ieškoti. Lagaminas stovėjo prie automobilio. Jo niekas nespėjo pavogti. Taip jis neprarado savo pinigų. Laimės kūdikis.
Vienas turtingiausių Latvijos žmonių – politikas, verslininkas Aivaras Lembergas. Šis Venstpilio meras šiandien išgyvena gilią krizę. Galbūt turės rimtų reikalų su teisėsaugos organais. Nes kai kurie jo finansiniai sandoriai Latvijos teisėsaugai kelia įtarimų. Žodžiu, čia matau ryškią takoskyrą tarp to, kas yra tikras ir ne visai tikras milijonierius. Kodėl A.Lembergas šiandien įrašytas į turtingiausių Latvijos žmonių sąrašą? Dėl to, kad visuomenei pateikė reikšmingą atradimą? Ne. Čia greičiausiai būta visai kitokių priežasčių. Latvijos uostamiesčio mero pareigos – štai kas padėjo tapti turtuoliu. Įsivaizduokime kitokią situaciją. A.Lembergui nenusišypso laimė tapti Venstpilio meru. Ar jis ir tada būtų tapęs turtingiausiu Latvijos piliečiu? Abejoju.
Lietuvos situacija – vėl kitokia. Lietuvos turtuolių išskirtinis bruožas – mažmeninė ir didmeninė prekyba, maisto pramonė, žemės ūkio produkcija. Taigi daugelis Baltijos šalių turčių savo milijonus susikrovė pusvelčiui privatizuodami sovietmečio laikų gamyklas ir jas paversdami kapitalizmo sąlygomis konkuruoti pajėgiančiomis įmonėmis. Be abejo, Vakarų verslo patirtis, pritaikyta gaivinant sovietmečio pramonės gigantus, reikalavo žinių, išmanymo, darbštumo. Tačiau Baltijos šalių milijonierius gretinant su Skandinavijos turčiais akivaizdus skirtumas: mes dar neturime rokfelerių, kurie savo veiklą suktų aukštųjų ir informacinių technologijų srityse.
Mes neturime tikrųjų milijonierių. Ir, regis, artimiausiu metu jų neturėsime. Nes Lietuvoje kol kas nėra sąlygų, palankių kūrybai, išradimams, naujovėms.
Nuotraukoje: komentaro autorius Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.08.04
