Baronienę Mariją Benkendorf ne veltui vadino “žvalgybos karaliene”


Print

Šios moters gyvenimas – unikalus. Daug kuo panašus į garsiosios Matos Hari gyvenimą. Tik ne toks tragiškas. Janedos baronienės Marijos Benkendorf niekas oficialiai neapkaltino šnipinėjimu. Juo labiau už tarnavimą priešo žvalgybai jos niekas nenuteisė mirties bausme.

Tiesa, tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos dėjo dideles pastangas, kad išsiaiškintų, kam ji iš tikrųjų tarnauja. Štai Didžiosios Britanijos žavlgyba Mariją Benkendorf akylai sekė kelis dešimtmečius iš eilės. M.Benkendorf – unikalus atvejis britų žvalgybos istorijoje. Vienu metu ją sekė ir MI 5, ir MI 6 – dvi pagrindinės Didžiosios Britanijos žvalgybos. Britams ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas: sovietams ar vokiečiams talkina gražuolė.

Britų agentas Briusas Lokartas, vėliau tapęs žvalgybos legenda ir nenugalimo agento Džeimso Bondo prototipu, ne vienerius metus dirbo Rusijoje. Apie Mariją Benkendorf štai ką jis yra pasakęs: “Marija – tikroji savo gyvenimo šeimininkė. Niekas kitas nepajėgus jai diktuoti, tik ji pati. Ji tikra aristokratė. Galėjo tapti ir komuniste. Tik ne buržua”.

Būtina nepamiršti, jog Br.Lokartas buvo įsimylėjęs Mariją. Jis žavėjosi moters drąsa. Kai 1918-aisiais Br.Lokartą Rusijoje sučiupo ir apkaltino rengus pasikėsinimą į draugą Leniną, už grotų atsidūrė ir Marija. Bet 26-erių metų Marijai kažkaip pavyko ištrūkti į laisvę ir išlaisvinti patį Briusą. Ši aplinkybė byloja, jog Marija buvo sumani žvalgė, jei iš tiesų dirbo žvalgyboje. Tuo metu manyta, jog ši gražuolė, dėl kurios galvą buvo pametę daug žymių vyrų, slaptas žinias teikė tiek britams, tiek rusams. O sovietų Rusijos žvalgybos (kitaip tariant – ČK) vienas iš vadovų Jekabsas Petersas, beje, narpliojęs Br.Lokarto bylą, buvo įsitikinęs, jog toji gražuolė talkino dar ir vokiečiams.

Kai Marija Benkendorf dirbo sovietų Rusijoje, jos vyras Johanas fon Benkendorfas su vaikais Tatjana ir Pauliumi gyveno Estijoje. Marija negalėjo susijungti su šeima, nes neturėjo reikiamos vizos. Ir ji, tai – dar vienas įdomus epizodas iš jos gyvenimo, tapo žinomo rusų rašytojo Maksimo Gorkio asmenine sekretore. 1919-aisiais jos vyras buvo nužudytas, ir ji ištekėjo už kito Estijos barono – tapo Marija Budberg. Tačiau ši santuoka buvo sukurta visai ne dėl įsiplieskusios meilės. Čia pirmuoju smuiku griežė pragmatiški interesai. Marijai verkiant reikėjo Estijos paso. Ir ji tą pasą gavo, ištekėdama už Budbergo. Beje, sukūrusi naują šeimą, ji vis tiek dar gyveno Rusijoje, oficialiai talkindama rašytojui M.Gorkiui.

Intensyviai domėtis Marijos veikla britai pradėjo nuo pat 1922-ųjų. Jai skirtas specialus aplankalas. Ne įtariamosios, o priešiškos šalies žvalgybos agentės aplankalas. Nuomonę, esą Marija greičiausiai dirba sovietams, kurstė ir Estijos kontržvalgyba. Šiais įtarimais estų kontržvalgai pasidalino su britų kolegomis. Britams į rankas buvo patekęs ir laiškas, kuris dar labiau sustiprino įtarimus. Laiškas buvo adresuotas Rusijos kunigaikščiui Pjerui Volkonskiui. Laiške būta sakinio: “Tyzenhauzo klube aiškiai pasakyta, kad šią moterį būtina išmesti ir estų dvarininkų gretų, kadangi ji – šnipė”.

Tačiau įdomiausia, kad britams niekaip nesisekė surasti tiesioginių įkalčių. Apie Mariją buvo surinkta labai daug informacijos. Bet – nieko konkretaus, kas leistų ją rimčiau prispausti. Britams trūko konkrečių įrodymų. Jie disponavo tik šalutiniais, netiesioginiais įtarimais. O Marija Budberg tuo metu siekė pakliūti ir į Estiją, ir į Didžiąją Britaniją. Tačiau šios šalys ilgokai vizos nedavė. Ir nekomentavo, kodėl neįsileidžia. Tik 1929-aisiais Marijai leista atvažiuoti į Londoną. Bet labai trumpam – tik savaitei. Tačiau 1933-ųjų metų duomenimis ši savo grožiu garsėjanti moteris dažnai svečiuodavosi Paryžiuje ir Berlyne. Analizuodami dažnas išvykas į užsienį britai darė išvadą: “Ji – greičiausiai tarnauja Maskvai”. 1933 metais estai atsiuntė Londonui slaptą pranešimą: “Turime rimtų įtarimų, kad toji moteris – sovietų žvalgė”.

Žinoma ir tai, kad iš Janedos (Estija) Marija pasiuntė asmeninį laišką Pauliui Šeferiui, kuris, britų kontržvalgybos akimis, palaikė ryšius su vokiečių labui dirbančiais šnipais. Taip pat neabejojama, kad Marija palaikė itin draugiškus santykius ir su Estijon atvykusiu britų rašytoju Džordžu Velsu. Britų intelektualas buvo pametęs galvą dėl Marijos. Jis ją įsimylėjo dar 1920-aisiais metais, kai viešėjo Rusijoje ir susitikdavo tiek su draugu Leninu, tiek su kolega rašytoju M.Gorkiu. Esama rimtų įtarimų, kad intelektualą Velsą į Estiją pas Mariją ir atvedė neblėstanti meilė. Dž.Velsas tvirtino, kad jam labai patinka Estijos gamta. Jis neslėpė nuo estų žurnalistų iš “Paevalecht”, kad su Marija dažnai leidžiasi į ilgai trunkančius pasivaikščiojimus, kad noriai žaidžia su jos vaikais, moko juos meškerioti.

Po to jis kartu su Marija dviem savaitėm išvažiavo į Londoną. Kartu pasiimdamas ir jos vaikus. Londone jie greičiausiai gyveno kaip vyras ir žmona. Britų žvalgybai toji moteris buvo tiesiog neįkandamas riešutas. Keliolika metų iš eilės britai ją seka, skaito jos laiškus, domisi jos asmeniniu gyvenimu, mato, kad ji kažkam šnipinėja, bet konkretiems kaltinimams vis tik trūksta rimtesnių įrodymų.

1936-aisiais britų žvalgyba oficialiai paprašė estų kolegų pagalbos. Tačiau nėra žinoma, ar oficialusis Talinas ką nors išsamiau paaiškino. Nėra jokių konkrečių duomenų, ar estai iš viso reagavo į britų prašymą. O jei reagavo – tai ką konkrečiai papasakojo. 1937-aisiais metais britai jau tarsi galutinai įsitikinę, esą Marija Budberg – dviguba agentė, talkinanti ir sovietams, ir britams. Tačiau 1939-aisiais metais britai kardinaliai keičia požiūrį į šią moterį. Būtent tais metais baronienei suteikiama Estijos pilietybė. Tad neatmestina versija, jog britai ėmė įtarti baronienę talkinant Estijos žvalgams. O paskui – ir vėl gerai informuoto šaltinio pareiškimas, kad Marija dirba … vokiečiams. Beje, šis pranešimas atkeliauja iš Amerikos.

1941-aisiais, prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui, britų žvalgybos analitikai išsiaiškina, kad Marija Londone slapta susitinka su SSRS pasiuntiniu Ivanu Maiskiu, o britų Informacijos ministrui Dafui Kuperiui dalina įtartinas rekomendacijas, ką derėtų priimti į ministeriją. Britų analitikai neatmeta galimybės, jog to asmens kandidatūra, kurią Marija rekomendavo Informacijos ministrui D.Kuperiui, iš tiesų buvo suderinta su SSRS pasiuntiniu Londone.

Britų žvalgams taip pat tapo žinoma, kad baronienės bute Londone svečiavosi rašytojas Bernardas Šou. Britų agentai pastebi, kad Marija atokiose Londono kavinėse susitinka ir su vokiečių komunistais.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje M.Budberg JAV žvalgyba susidomi kuo rimčiausiai. Amerikai ši gražuolė parūpo tuoj po Los Andžele kilusio šnipinėjimo skandalo. Vašingtono atliktas tyrimas atskleidė, kad čia neišvengta Kremliaus intrigų. Britai su kolegomis iš JAV pasidalino turima informacija. Tačiau britai pabrėžė: “Toji moteris nusiteikusi prosovietiškai, bet ji – ne komunistė”.

Beje, britų žvalgyba iki galo ir neperprato, kas gi iš tiesų buvo Marija Budberg.  Nieko nuostabaus. Ją sekusieji, ją pažinojusieji tvirtino: “Labai protinga, gudri, įžvalgi, išsilavinusi moteris. Moka diskutuoti, moka į savo pusę patraukti bet kokį pašnekovą. Tiesa, daug gerdavo. Vartodavo išimtinai džiną. Bet niekad nepasigerdavo ir niekad neprarasdavo galvos. Jos mąstymas pasižymi logiškumu, ji greičiau mąsto kaip vyras, o ne kaip moteris. Jai būdingas šaltakraujiškumas, o ne jausmingumas. Ji leidžia ją mylėti, bet pati niekad neįsimyli, ir tuo labiau dėl meilės niekad nepraranda galvos”. Taigi tokią moterį tikrai keblu demaskuoti.

Marija Budberg mirė sava mirtimi 1974-aisiais Italijoje.

Remtasi “Eesti Ekspress” publikacijomis.

Nuotraukoje: žvalgybos karaliene praminta Marija Benkendorf, vėliau tapusi Marija Budberg.

2011.08.03


Prisijunkite prie diskusijos