Nebūna blogų pasekmių be priežasčių, o kova su pasekmėmis nepalyginti sunkesnė už kovą su blogų pasekmių priežastimis. Biologiškai aktyvių medžiagų instituto Vladivostoke vadovas I.Brechmanas savo knygoje „Žmogus ir biologiškai aktyvios medžiagos“ žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.
Medicina visame pasaulyje virtusi naudingo verslo objektu, dėmesį sutelkia ligoniui, t.y. kovai su blogomis pasekmėmis. Ligų prevencijai, profilaktikai – priežastims šalinti, dėmesys nepakankamas. Dėl šios priežasties sveikieji lengvai tampa nei sveikais, nei ligoniais, o pastarieji – ligoniais, medicinos verslui reikalingiausia terpe, kovos su pasekmėmis lauku.
Šiuo pastebėjimu nepakeisime, žinoma, Hipokrato ir Avicenos idealus išdavusios ir pelningu verslu paverstos medicinos krypties, tačiau tą žmonių klasifikavimą, prevenciją, profilaktiką ir verslą pasitelkime vaizdžiam palyginimui su demokratija, demokratiniu valdymu, visuomenės klasifikavimu ir jos kova su blogomis pasekmėmis. Demokratiją, lietuviškai vadinamą savivalda, kaip valstybės reikalų tvarkymo būdą, lyginkime su medicina, demokratinį valdymą – su medicininiu aptarnavimu, visuomenę pagal pilietiškumą – su sveikais, ligoniais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis.
Pagal tokį modelį visuomenę reikia skirstyti į tikrus piliečius, sąmoningus valstybės kūrybos ir tvirtinimo dalyvius (sveikuosius), netikruosius, nedalyvaujančius rinkimuose, referendumuose, kitokioje pilietinėje veikloje (ligonius) ir formaliuosius, abejinguosius (nei sveikus, nei ligonius). Demokratinis valdymas pagal šį modelį lygintinas savitarnai, kuris bus suprantamesnis, jei jį vadinsime savivalda. Štai kodėl taip daug kalbama, dedamos “sveikųjų“ pastangos pilietinei visuomenei ugdyti ir telkti, nes tik nuo jos priklauso savivaldos kokybė. Demokratinis valdymas arba savivalda remiasi daugumos valia. Jei dauguma formali, abejinga valstybės reikalų tvarkymui, o nuo jos priklauso savivalda, geros savivaldos kokybės negalima tikėtis.
Taip, deja, yra jaunos demokratijos šalyse. Tokiomis sąlygomis tarpsta nešvari politika, ydinga savivalda, jos virsta verslu. Iš čia – partijų gausa, politinių šundaktarių, užkalbėtojų, burtininkų dariniai, kurie, mulkindami abejinguosius bei formaliuosius piliečius, ateina į valdžią, nedirba pastarųjų labui, o tarpsta iš politinio verslo. Toms partijoms nenaudinga, kad būtų ugdoma ir telktųsi pilietinė visuomenė, nes jos netektų “pacientų“, iš kurių mulkinimo gyvena.
Ką daryti, kaip netikrų partijų atsikratyti, kaip savivaldos mechanizmą įvaldyti, kaip blogas priežastis, o ne pasekmes šalinti, kaip formaliuosius ir abejinguosius piliečius tikraisiais “padaryti“?
Svarbiausia ir sunkiausia yra paskutinė, tikro piliečio problema, su kuria susidorojus kitos išnyktų savaime. Jei medicina ligoniams gydyti turi specialistus, sveikatingumu rūpintis visą sistemą, tai pilietinės visuomenės ugdymas, savivaldos ir valstybingumo tvirtinimas paliktas savitarnai, todėl tikrų piliečių – mažuma, todėl savivaldos kokybė prasta. Žinant, kad tikras pilietis turi būti doras, savo tautai ir valstybei ištikimas, išsilavinęs, išmanantis valstybės reikalų tvarkymo pagrindus, t.y. politizuotas žmogus, ugdymu turi rūpintis šeima, mokykla, Bažnyčia, bendruomenė, valstybė. Kol valstybė nesutvirtėjusi, trapi, nepajėgia ar nenori rūpintis piliečių ugdymu, iš tikrųjų lieka savitarna. Išskirtiniu savitarnos veiksniu laikytina vietos bendruomenė, kurioje žmogus gyvena. Savivaldos pradai yra bendruomeninėje gyvensenoje. Tai savotiška, tačiau veiksminga liaudies medicina piliečio sveikatingumu rūpintis, savivaldai ir valstybingumui tvirtinti. Nepaisant biurokratinių stabdžių, Lietuvoje vietos bendruomenės kuriasi. Iš komunistinio ir ateistinio auklėjimo išsilaisvinęs žmogus, per tą auklėjimą patyręs prievartinį kolektyvizmą, susvetimėjimą, dorovės nuosmukį, deda pastangas tikram bendruomeniškumui atgaivinti, talkos būdų spręsti bendrus reikalus, tvirtinti savivaldą. Kiekvienoje bendruomenėje rasime išmintingesnių, labiau išprususių žmonių, kurie gali padėti nesusivokiantiesiems, aiškinti jiems tautos, valstybės sandaros ir raidos reikalus, jų svarbą asmeniniame gyvenime. Todėl bendruomenių kūrimąsi, jų veiklą reikia laikyti pilietiškumo mokykla, pilietinės visuomenės formavimo pagrindu.
Grįžkime prie pradžios – kovos su blogų pasekmių priežastimis. Ar bendruomenė pajėgi su jomis kovoti? Nesena prezidentinė krizė Lietuvoje – visuomenės vištakumo pasekmė. Jei prezidento rinkiminės kampanijos metu bendruomenės būtų išsiaiškinusios prezidento teises ir galias, visuomenė nebūtų pakliuvusi į nerealių pažadų pinkles, R. Paksas tikrai nebūtų išrinktas. Deja, bendruomenių kūrimasis, jų veikla tik neseniai prasidėjo, o neorganizuota, neapsišvietusi minia paprastai vadovaujasi ne protu, išmintimi, o emocijomis. Emocijoms sukelti pilkųjų, juodųjų technologijų ir net modernios juodosios magijos šių dienų manipuliatoriai turi pakankamai.
Politika ir medicina, regis, tolimos sritys, tačiau iš palyginimo, iš poveikio būdo panašumo galima pasimokyti; norint išvengti blogų pasekmių, reikia vengti jų priežasčių, rūpintis savo pilietine sveikata. Esminis pilietinės sveikatos šaltinis yra veiksmingos vietos bendruomenės, kurios ir yra tikrosios savivaldos lopšys.
Nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Algimantas Zolubas.
2010.03.05
