Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).
Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų.
Taip reikia! Ji girdės tik tuos kalbininkus, tik tuos visuomenės veikėjus (valatkas, bumblauskus, nikžentaičius, putinaites…) ir jų argumentus, kurie ne trukdo, o padeda įgyvendinti buvusių Lietuvos prezidentų ir premjerų pažadus Lenkijos prezidentams.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano Smetonos straipsnis šia prasme jiems labai parankus, juo tikrai bus remiamasi Seime, kai reikės atmesti iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“, kitų kalbininkų, nepritariančių lietuvių kalbos ir Lietuvos valstybės interesų išdavystei (Vincas Urbutis, „Lietuvių kalbos išdavystė“) argumentus.
Dr. Smetona rašo: „… ginčai natūralu, ginčai sveika, ginčuose gimsta tiesa. Bet su viena sąlyga: kai klausomasi, ką sako oponentas. Kai ginčijasi kurčias su nebyliu – nieko natūralaus ir niekur tokie ginčai neveda. Deja, kas vyksta dabar – labai panašu į kurčio ir nebylio ginčą.“
Tikrai taip. Kai kurie Lietuvos politikai nenori nė girdėti, kad iš pirmo žvilgsnio „nekaltais“ Lenkijos reikalavimais Pietryčių Lietuvoje siekiama įteisinti lenkų autonomiją. Apie tai daug prirašyta, daug prikalbėta, bet mūsų kirkilai ir jiems talkinantįs kalbininkai bei politikos apžvalgininkai kurti. Jie žino tik viena: reikia gerinti santykius su Lenkija, o tai padaryti galima tik tenkinant Lietuvos lenkų tautinės mažumos reikalavimus, nors visiems akivaizdu, kad tie reikalavimai suformuluoti Varšuvoje.
Piktinamės Rusija, kuri savo tikslų Baltijos valstybėse siekia visaip kurstydama čia gyvenančius rusus. Bet juk Lenkija per LLRA Lietuvoje tą daro net įžūliau! Beje, tik Lietuvoje. O kirkilai, valatkos šaukia: tie, kurie trukdote lenkų pavardes dokumentuose rašyti originalo kalba – talkinate Rusijai!
Net jeigu dr. Smetona kaip kalbininkas būtų tūkstantį kartų teisus, kaip Lietuvos pilietis, kaip lietuvis jis tūkstantį kartų neteisus. Mano supratimu, teisūs tie, kurie šioje aklavietėje mato ne tik tris raides. Nepakanka girdėti, ką sako oponentas, reikia dar ir suvokti jo žodžių, jo siekių prasmę, pagalvoti apie vienokias arba kitokias pasekmes, įveikti baimę prarasti galingųjų palankumą, pakenkti savo ir savo artimųjų karjerai…
Trijų raidžių propaguotojams, taip pat ir dr. Smetonai, labai praverstų perskaityti ir, svarbiausia, išgirsti, ką Vytautui Sinicai papasakojo Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėja, žurnalistė Živilė Makauskienė („Paritetas tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių – netinkama forma“: „Lietuvos žinios“).
Perskaityti tai jie perskaitys, bet „neišgirs“, kiekvieną tiesos žodį bandys nustelbti tendencingai parinktomis citatomis ir polonofilų panieka polonofobams, kaip tai buvo padaryta Chodkevičių rūmuose (lapkričio 8 d. parodyta LRT televizijoje). Jų rankose žiniasklaida, leidyklos, jie gali sau leisti viską, kas naudinga „strateginei partnerei“, bet pražūtinga Lietuvai. Į Rimvydo Valatkos citatnyką vargu ar pateko iškilaus lenkų politiko Jaceko Kuronio žodžiai: „Jeigu Varšuvoje kas trečias gyventojas būtų vokietis, o aplink Varšuvą jų – antra tiek, tai esu įsitikinęs, kad lenkai piestu stotų prieš dvikalbystę“; šiuos žodžius cituoja Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėja Makauskienė.
Minėtame interviu ji pasako labai daug karčios tiesos, kurią visaip nutyli lenkofilai Valatka, Bumblauskas, Nikžentaitis. Pavyzdžiui: oficialioji Varšuva remia visus LLRA veiksmus (pastarųjų dienų pavyzdys – pritarimas LLRA organizuotam streikui ir kitoms demonstracijoms prieš švietimo reformos įgyvendinimą), yra pagrindo manyti, kad palankiai vertina ir Lenkų diskusijų klubą, kuris kritikuodamas LLRA visgi kelia Lietuvai tuos pačius reikalavimus.
Lietuva beveik nereaguoja į tokius šmeižtus, o lenkai tiki tuo, ką girdi, ką mato ir ką skaito apie Lietuvos lenkus. Tai patvirtina ir visuomenės apklausos, ir skaitytojų komentarai po tokiomis informacijomis apie tariamą lenkų persekiojimą.
Ponai polonofilai turbūt netiki tuo, ką sako ponia Makauskienė:kai dirbau Lenkijos Mokslų Akademijos administracijoje, viršininkas, išgirdęs, kaip lifte su vyru kalbuosi lietuviškai, pasakė: „Girdėjau, kad lietuviai yra nacionalistai, bet dabar pats tuo įsitikinau“. Jam atrodė, kad viešumoje, girdint kitiems, kalbėti ne lenkiškai yra netaktiška, nemandagu, „nacionalistiška“.
Arba: Panašiai yra ir „lietuviškuose“ Seinuose, kur daug lietuvių šeimų su vaikais viešoje vietoje kalbasi lenkiškai. „Būk tu koks nori lietuvis ar ukrainietis, tik viešai „nesišakoki“ – tokia eilinio save tolerantišku laikančio lenko nuostata.
Sunku patikėti, kad „strateginiai partneriai“ tokie klastingi. Kai kurie politikai jau tuomet argumentavo, kad Lenkija, įteisinusi dokumentuose galimybę rašyti nevalstybine kalba, tiesiog gaus argumentus paspausti Lietuvą priimti analogišką sprendimą. Taip ir buvo. Lenkijoje, beje, tokia galimybe pasinaudojo mažiau nei 100 asmenų (iš arti milijono kitataučių), tarp jų – keliolika lietuvių, daugiausiai tų, kurie išvyko gyventi į Lietuvą.
Jei iš tiesų kalbėtume apie draugiškumą arba bent pagarbą lietuviams, tai Seinų kraštotyros muziejaus nederėtų vadinti vieno agresyviausių okupuoto Vilniaus krašto lenkintojų vyskupo Romualdo Jalbrzykovskio vardu. Ant Vyskupų rūmų lietuviams neleidžiama parašyti, kad čia gyveno Antanas Baranauskas, tačiau kabo dvi lentos apie arkivyskupą R. Jalbrzykovskį.
Polonofilams labai nemalonus šis ponios Makauskienės interviu. Vien priekaištai lenkiškam didžiavalstybiškumui ir lietuviškam nuolankumui, tiesos nutylėjimui ir netiesos sakymui (Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojos Violetos Podagelytės straipsnis „Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje“, kurio, pasak Makauskienės, „net nesinori komentuoti, nes šis darbas yra tiesiog nesolidus“).
„Talkos“ surinkti dešimtys tūkstančių parašų, ginančių valstybinę lietuvių kalbą, keli puslapiai Lenkijos lietuvės Makauskienės karčios tiesos apie Lietuvos-Lenkijos santykius, kad ir kaip būtų gaila, tiesiog nubraukia Valatkos surinktas citatas – iškilių lenkų palankius žodžius Lietuvos atžvilgiu, pasakytus seniai, įvairiomis progomis, ištrauktus iš konteksto. Jie būtų naudingi, jeigu polonofilai nevengtų sakyti ir nemalonios tiesos, kurios, kaip teigė istorikas Nikžentaitis, šiandien pastebimai daugėja. Tiesos, nemalonios ir lenkams, ir prolenkišai mūsų valdžiai.
Štai Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Seinų bei Punsko lietuvių bendruomenių atstovais, sako, kad situacija nėra dramatiška, Lenkijos lietuviai jaučia vietos valdžios palaikymą. O, sprendžiant iš Vytauto Sinicos pokalbio su Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėja Makauskiene, taip nėra. Nuolat ujami, ne Lietuvoje atsidūrę lietuviai tiesiog pavargo būti savimi, kasmet ten jų vis mažiau.
Bet polonofilams rūpi ne Punsko ir Seinų lietuvių gerovė, o išgalvotos, dirbtinai sukurtos Lietuvos lenkų problemos.
Pastaruoju metu jiems svarbiausia su purvais sumaišyti visus, kurie priešinasi Vilniaus krašto polonizacijai. Ir aršiausiai tą daro Rimvydas Valatka. Dar vakar televizijos ekrane jis buvo tik pasipūtęs, kaip visada – ironiškas, kaip niekada – laimingas, išleidęs tokią (!) knygą, visaip liaupsinamas laidos vedėjo, o šiandien prie viso to dar ir primityviai tulžingas. Visus kitaip manančiuosius pravardžiuoja kaip tikras vežikas – ne tiek pavojingas, kiek nemalonus. Pasirodžius Smetonos straipsniui, taip ir pagalvojau: šis kalbininkas dabar bus dažnai cituojamas. Akurat! Gerbiamasis dekane, ar malonu, kai jumis remiasi, jus giria chamas?
"Veido" redaktorius nusipelnė dar vieno antausio (švelniai tariant).
O šiaip – džiugu, kad dar yra lietuvių, nepraradusių savigarbos, nepavargusių būti lietuviais. Nei Lietuvoj, nei etninėj Lietuvoj.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.11.10; 05:12
