Pasaulinių karų pradžią minint
Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.
Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.
Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.
Velnias stipresnis? Žinoma: jis sugundo žmogų paprastute mintimi: karas gali būti naudingas tau, žmogau, kodėl nepabandžius? Ir jeigu žmogus pasiduoda šios minties velniškam žavesiui, pralaimi. Pralaimi visi. Nes pralaimi žmogiškumas.
Baisios patirties pradžia – 1914 metų rugpjūtis. Vadinasi, lygiai prieš šimtą metų žmonija sudarė sutartį su velniu. Ir mes jau žinome, kaip atrodys pasaulio pabaiga. Tai bus pasaulinis karas.
O kas būsime mes, kai ateis laikų pabaiga? Linksintys galvelėmis buožgalviai, bevalės ir patiklios būtybės, laukiančios pasigailėjimo? Juk mes sakome: sudie, XX amžiau, sudie, kvietkeli brangus, kaip gaila, kad tu pasibaigei. Mums gaila savęs, o ne XX amžiaus.
Apgailėtinas vyras, kai jis ne vietoje ir ne laiku bučiuoja moteriai ranką. Kas jau kas, bet moteris žino, ko toks vyras vertas. XX amžiaus moterys puikiausiai žinojo, ko mes, vyrai, buvome verti. Juk nė viena moteris tą akimirką, kai gimdo gyvybę, negimdo mirties. O vyrai tai sugeba. Nes vyrams esą lengviau, jie gimdo mintis, chimeras, o ne kūnus.
Bet juk naikinami būtent kūnai!
Vis neduoda ramybės vienas klausimas: ar galima išgelbėti pasmerktąjį, kai jis nuoširdžiai atgailauja? Meldžia pasigailėjimo. Ar galima suteikti tautai šansą, kai jos istorija baigiasi? Matyt, garbingiausia išeitis tokia: baigti kelią taip, kaip šitai padarė etruskai. Jie pajuto, kad jėgos išseko, ir pasitraukė iš Istorijos pakelta galva.
Istorija mus pašovė. Tik mes vis dar tuo netikime, kad mirtinai. Ir vis dar slenkame, kaip mirtinai sužeistas karys, kuris šventai tiki, kad prišliaužęs prie artimiausio apkaso įgrius į jį ir ras išsigelbėjimą. Tragiškos, bergždžios gyvybės pastangos. Verčiau jau prisiminti Brisių: mirtinai pašautas šuo šliaužė dėl kilnesnio tikslo – instinktas stūmė prie šeimininko, kad paskutinį kartą lyžtelėtų jam kojas.
Mūsų šeimininkas – tai mūsų likimas.
Ir baisu, ir gražu, kad iš XX amžiaus išniro XXI-asis. Ir baisu, ir gražu, kad išnirome mes. Kaip čia mes, tiesą pasakius, atsiradome ir kaip dar alsuojame?
Nes velnias jau sugundęs lietuvius. Kiekvienam pasakyta ir kiekvienas išgirdo: pasirūpink savimi, apie tautą negalvok. Kitaip sakant, paskelbk tautai karą. Tai juk taip nesunku. Tereikia pabėgti iš Lietuvos, susidūrus kad ir su menka bėda. Tereikia išstumti vaikus, nuolat sakant jiems, kad dingtų „iš šio prakeikto krašto“. Ką čia kalbėti! Būdų paliktI tėvynę, nutautinti savo vaikus – šimtai. Ir pasiteisinimų, kodėl taip reikia daryti – legionas. Tereikia susigundyti. Ir trečiasis pasaulinis karas tavyje įvyks. O jeigu įvyko tavyje, vadinasi, jis apėmė ir tavo tautą. Verk neverkęs!
Po Pirmojo pasaulinio karo mums, lietuviams, labai pasisekė. Baigiantis skerdynėms tapo aišku, kad karaliai nebetrukdys tautoms pakilti nuo kelių. Tada ir tarėme: nenorime mirti. Tiesa, tuos žodžius lietuviai ir režisierius Vytautas Žalakevičius ištarė anaiptol ne XX amžiaus pradžioje. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tapo Lietuvos ir pasaulio gyvenimo faktu 1965 metais. Jis daugelį ir nustebino, ir išgąsdino. Daug kas ėmė keikti filmo kūrėjus už ideologiją. Dabar, kai viskas stoja į savo vietas, galime drąsiai pasakyti: ideologijos tame filme nedaug. Ten daug daugiau gyvenimo.
„Niekas nenorėjo mirti“ mes ištarėme jau 1905 metais. Tada Vilniuje susirinko ir lietuviškai prabilo Lietuvių susirinkimas. Vėliau jis buvo pramintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tada mes, sakydami, kad nenorime mirti, žinojome, ką tai reiškia: kalbėti lietuviškai ir laikytis savo kalbos-gyvenimo taisyklių. Tai tokia priesaika sau, ir viskas. Daugiau nieko nereikia. Reikia iki mirties laikytis šios priesaikos, ir lietuviškas pasaulis plėsis. Kiekvienas gyvens ne tik sau, bet ir didesnei gyvybei.
Iš tos priesaikos gimė 1918 metų Lietuva. Su Vilniaus Seimo lietuvišku žodžiu perėjome visą XX amžių ir štai – XXI-asis.
Yra toks senas teisingas posakis: mąstyk, ir tu gyvensi. Būtina mąstyti, sakė senovės graikai, kad galėtume teisingai veikti, būtina daug mąstyti, kad tavo veiksmai būtų teisingi ne tik tavo gyvybei. Bet dar geriau mąstyti veiksmo metu. Kad pats veiksmas būtų mąstymas. Mąstydamas veiksmo metu lemtinga sekundės dalimi sutampi su savo Lemtimi. Ir ji tau pasako: esi ne vienas šiame pasaulyje.
Išlieka tik tie, kurie laimi sekundės dalį sau ir savo aplinkai. Ta aplinka vadinama labai paprastai: Tėvynė. Tėvynė išmoko nebijoti mirties. Ko daugiau reikia žmogui?
Nes Tėvynė išsaugo tavo gyvybę ir tada, kai tavęs jau nebėra.
Juk nieko baisaus, kad tavęs nebebus fiziškai. Juk nėra nei Čiurlionio, nei Maironio – ir kas baisaus? Nieko baisaus. Iš to kyla tik daugiau buities ir net gyvenimo. Jie daug didesni dabar, negu gyvi būdami.
Jeigu teisingai gyvenai ir laimėjai lemtingąją sekundės dalį – tu amžinas savo Tėvynėje.
Nes Tėvynė – tai indas, kuriame tu išlieki, jeigu padarei viską, kad tas indas nesudužtų.
Kai tauta jaučiasi esanti ne atsitiktinė – ji gyvena. Ji tampa istorinę misiją vykdančia bendruomene, nes neša savo indą per amžius. Tada ji nenori mirti, nes nė vienas jos žmogus nebijo mirti.
Nūdienė žmogų apėmusi siaubinga mirties baimė – tai tautos nykimo ženklas. Žinoma, baisu mirti žmonijos vandenyne, kuriame tu – niekas. Ir kuriame tu atsidūrei savo valia. Gražus „begalinio pasaulio jausmas“, tačiau jis žiaurus, negailestingas ir nežmoniškas.
Istorinės misijos nejaučiantis žmogus – baisus. Pirmiausia baisus pats sau ir savo vaikams, nes kiekviename žingsnyje toks žmogus bijo mirti. Ir tada jis sėja mirtį aplink save. Net žiūrėdamas draugui į akis jis galvoja: anksčiau mirsi tu, ne aš. Todėl žmogus ir neturi tikrų draugų.
Mąstydami apie nuostabią ir kartu baisią žmonijos pasaką – XX amžių – galime išmokti ir padėkos žodžių. Dėkojame amžiui, kuris leido mums išvysti pasaulio šviesą ir davė jėgų nebijoti mirti. Sakome ačiū amžiui, kuris sukūrė Lietuvą kaip eukumeną, kurioje davė mums šansą peržengti tą baimę.
XX amžius gimė kaip paradoksas, kaip laimių ir dar atslenkančių nelaimių šaltinis. Iki pat XX amžiaus Europoje vyravo cikliškas gyvenimas ir žmonės žinojo, kad ciklas – tai amžinybė, kad ciklo neapgausi. Tačiau 1914 metų rugpjūtį civilizacijos ciklo žiedas įtrūko.
Lemtis yra Lemtis, ir ji pasigailėjo mažųjų. Ypač tų, kurie laiku sujudo ir nebijojo mirti. Iš pasaulinio karo išėjusios atgimė karalių ir imperinių valstybių tautos.
Mes, lietuviai, kaip ir daugelis, tapome paradokso vaikais. Atėjome į civilizacijos ciklą tuo metu, kai ciklas įtrūko. Vadinasi, buvome pasmerkti nuo pat pradžių.
Už laimę atgimti XX amžiaus pradžioje mes užmokėjome išnykimo nelaime to paties amžiaus viduryje.
Atrodė, Antrasis pasaulinis karas visai sutrupino civilizacijos ciklo žiedą. Ir amžiams liks tik akla, nežinia kur žmoniją stumianti jėga. Tačiau – vėl paradoksas! To paties amžiaus pabaigoje mes vėl atgimėme.
Tai reiškia, kad ir už tą laimę dabar mokame mūsų jėgas pranokstančią kainą. Išeiname iš namų, iš Tėvynės, jausdami, kad nebebus kur grįžti – Tėvynės indas jau sudaužytas. Ir patys išeidami jį sudaužėme.
Dievaži, lietuviai yra paskutinieji Europos pagonys, turėję nesuprantamos galios sukurti didesnę, negu leido tautos jėgos, valstybę, – ir dar kokią valstybę! Tačiau lietuviai nustebino ir kita savo galia – troškimu greitai išnykti.
Kai 1940 metais praradome savo tautos ekumeninę valstybę, dar nesupratome, su kuo atėjo laikas atsisveikinti. Nacionalinė katastrofa buvo ne tik svetimos kariuomenės invazija. Tai buvo civilizacijos kerštas valstybei, kuri, tarsi nepastebėjusi Pirmojo karo pamokos, ėmė kurti ir saugoti savos būties ciklą, kuriame niekas nebijojo mirti.
Dabar atėjo paskutinio lūžio metas. Dabar, pabėgę iš Tėvynės, jau bijo mirti. O kosmopolitinis pasileidimas Tėvynėje moko tos baimės ir namuose. Dabar kiekvienas rezga mintis, kaip gelbėti save. Tik save. O visa kita – lai pražūva.
Labai modernus XXI amžiaus siekis.
Kad tik greičiau išlėkus už horizonto.
Didžiausias istorinės tautos rūpestis – iki paskutinės minutės neprarasti savos Lemties, savos patirties.
Kiek mūsų likę? Kiek likę – tiek.
Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas – bet vis dėlto gyvybė pratęsta ir kažin kaip alsuoja.
Gal mūsų bus daugiau? Tų, kurie nebijo mirti.
Gal ne viskas dar prarasta.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Arvydas Juozaitis.
Informacijos šaltinis – žurnalas „METAI“ (2014-ųjų spalio mėnuo).
2014.10.18; 05:51
