Sveiki, sulaukę šv. Kalėdų! Koks džiugus pasveikinimas! Kiek daug prisiminimų sukelia šie žodžiai! Juk čia susipina ir pirmieji, vaikystės dienomis išgirsti ar skaityti pasakojimai, prisiminimai, legendos apie šios šventės išvakares. Kai gyvuliai tiktai vienąkart per metus kalba žmogaus kalba. Kai iš vakaro ant Kūčių stalo būna DVYLIKA valgių sudėliota, kai sekamos pasakos virsta tikrove.
Štai dar dabar akyse stovi tas brolio ar sesės ištrauktas trumpas ilgas šiaudas (kokio amžiaus sulauksi!). Kurion pusėn nulinks užgesdamas degtukas? Į kokią šalį, į kokią pusę nutekės sesė? Kokia figūra išsilydys iš karšto vaško gabaliuko, sustingusio šaltame vandenyje? Ir kiek vaikiškų svajų, kiek jaunatviškų gražių atminimų apie anksti ryte bažnyčiose aukotas šv. Mišias – rarotas, – arba švenčių dieną vadinamąsias Bernelių mišias?
Kiek legendų, giesmių, atminimų, džiugių ir įdomių akimirkų apie vakarą tylų, kai sužimba žvakutės, kai išties prasideda šventoji naktis! Neliktų vaikystės, jei negyventų atmintyje toji per Kūčias tėviškės pirkioje ant stalo uždengta balta šešianytė drobulė…
Tačiau svarbiausia besibaigiančių metų didžioji šventė, tasai prieš beveik du tūkstančius metų įvykęs didysis stebuklas – TASAI visų didis džiaugsmas, kad amžinojo Tėvo vienintelis Sūnus, ilgai visos žmonijos lauktasis, išsiilgtas, pagaliau gimė! Tapo silpnu, paprastu žmonių vaikeliu, mūsų, visų mirtingųjų, IŠGANYTOJU, ATPIRKĖJU ir kartu visų mūsų broliu, bičiuliu.
Ši didžiulė mįslė, ši DIDŽIAUSIOJI, KOKIA TIKTAI GALI BŪTI ŽEMĖJE paslaptis, kaip ir kiekvienas žemėje mažas ar didžiulis džiaugsmas, – sulauktas ir pagrįstas auka, didele, neįsivaizduojama kančia, nupirktas gyvybės kaina. Juk palikti valdovišką dangaus sostą, atsisakyti šitokios garbės, kurios net didžiausi žemės monarchai ir karaliai, prezidentai ir kunigaikščiai neturi, kas iš žemės galiūnų sutiks? Kai Lietuvoje, gerai atsimenu, net spaudoje buvo rašyta, sovietmečiu buvo atleistas iš pareigų vienas partijos rajkomo sekretorius iš pareigų už tai, kad jo sūnus, pasikvietęs draugus, dūko su jais ir trypė, per naktį niekino šventus paveikslus bažnyčioje, tą rajono partijos lyderį, netekusį savo posto, ištiko širdies smūgis, – gavo infarktą…
O čionai pats visatos ir kiekvieno mūsų sielos Kūrėjas, Dievas, nusileidęs iš aukštybių, pats savo noru, vykdydamas dangiškojo Tėvo valią, atsisakęs angelų pagarbos, didingojo sosto ir laimės, savo noru žengia į skurdą, alkį, į žemiškos dukros ir tokio pat bėdžiaus globėjo Juozapo gyvulių ėdžiose parengtą varganą gultą. Mums, dabartinio XXI amžiaus vaikams, tikrai neįsivaizduojamas šios aukos dydis, jo reikšmė žmonija ir kiekvienam iš mūsų…
Tesuspindi naujomis varsomis, jauna prasme, nauju gyvu tikėjimu, didžiule meile žmonėms ši didi mūsų labui, mūsų išganymui padarytoji niekados neužmirštama dieviškoji auka, šis didžiulis apsimarinimas nauja šviesa, nauja jėga, nauja prasme. Teparodo, kad visų žemės vaikų laimė, mūsų tautos ir kiekvieno iš mūsų tiek laikinoji sėkmė ir bet koks laimėjimas priklauso nuo šią Naktį gimusio Kūdikėlio! O, ką jau čia kalbėti, – kaip daug nuo TOSIOS Nakties priklauso visų mūsų amžinoji laimė?
Priklauso tiktai nuo tų, kurie supranta kančios, maldos ir aukos prasmę. Laimingas, kas ją supranta! Pagarbos verta tauta, laimingas tasai žmogus, kuris savo negandų naštą neša ligi galo ir kantriai!!! Juk didžioji pergalė prieš blogį, prieš prievartą, sėkminga kova su skurdu, badu ir dvasine mirtimi tegalima tik su Kūdikėlio Jėzaus Vardu, tik Jo padedama. Be JO, – viskas žemėje skurdu, viskas atvira žaizda… Žinoma, ji priklauso ir nuo mūsų pačių pastangų, vienybės, susiklausymo ir ryžto. Ji priklauso nuo mūsų nusigalėjimo, nuo kasdienio santūrumo.
Tad tepamoko mus tasai Betliejaus Kūdikėlio nuoširdus paprastumas iškęsti mažą ir didelį skausmą, pakelti nepriteklius. Temoko mus kasdien pajusti kito petį, glaustis nelaimėje prie vienas kito, vienas kitą labiau pamilti, dažniau ištiesti ranką tam, kuris neturi duonos kąsnio ar kuo apsidengti. Tegul kiekvieno mūsų planetos žmogaus, ypatingai lietuvio širdyje užsiliepsnoja tokia didžiulė meilė, kaip tą nuostabiąją NAKTĮ Gimusiojo! Tegul mūsų dejuojanti, dažnai kur alkana ir nepaprastai skurdi, prieštaravimų ir nesantaikos dvasios draskoma žemė virsta besidžiaugiančia, taikinga, pasiaukojančia planeta, kur gyvena vienybės ir paprastumo kupina nuotaika, tyro ir pasiaukojančio džiaugsmo sklidina kasdiena ir blaivi šventė…
Tesuvienija Toji Tyli Naktis po visuose penkiuose pasaulio žemynus išsibarsčiusius lietuvius, kad jie, kur būtų, ką veiktų, visi, telaužia kalėdaitį prie Kūčių stalo, vienas kitam tepaduoda ranką, vienas kitam teatleidžia skriaudas, težino, kad jų visų grįžtančių laukia Nemuno ir Baltijos kraštas. Težino, kad tarsi miške iškirstas medis palieka savo kelmą, taip ir Jūsų visų, palikusių Tėvynę, likusios pėdos, neišdildomas palikimas, nes, anot Zauerveino, „juk lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir mirt…“
Tikrai mūsų žemė dejuoja dėl kiekvieno negrįžtančio, lieka nyki pamiškės pastogė, tuštėja bažnytkaimiuose ir miestuose gatvės, retėja moksleivių mokyklose ir bažnyčiose. Taip, vis labiau šias netektis pajuntame tada, kai susėdama prie šv. Kūčių stalo. Jų, negrįžusių, tyliai ir nepastebimai iš savo butų, pirkių, namų, pastogių pasitraukusių vis dar daug kas laukia, daug kas juos prisimena. Nejaugi neprisimenate, nejaugi negirdite tos skambios, aidžios dainos: „Kur bėga, Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva?..“
Tiek Lietuvoje, mūsų gimtoje žemėje, tiek ir visame pasaulyje tebūna Kūdikėlis Jėzus visų mūsų Brolis, Bičiulis, Draugas, be paliovos, be perstojo tiesiąs savo ranką, mūsų laukiąs, kad ateitume JĮ pagarbinti, JAM padėkoti, JO atsiprašyti. Tenenutyla ne tik toji daina, bet ir tebūna mums palaiminga, šventoji Naktis, kuri mus vestų į Šviesą net juodžiausioje, skaudžiausioje tikrovėje, kurios dažnas ne vienas patiria Tėvynėje, ypač svetur atsidūręs lietuvis.
Tegul karaliauja taika:
Mano mažytėj pirkelėj,
Ir tenai, kur dejuoja minia.
Iš naujo tesužimba viltis
Tiems, kurie nusivylę, bedaliai.
Mūsų užmojai – tevirs ašmenim,
O žingsniai – pavirsta plieno styga.
Kiekviena diena tebus vyturio trelės,
Kaip ankstyvo pavasario saulės šviesa.
KAIP SKAIDRI ŠALTINIO SROVĖ TETRYKŠTA TROŠKIMAI!
Šeimos paslaptį gaubia šventa aureolė,
Kalėdų giesmė NIEKAD
Tenetyla ir mano širdy…
Ir planetų, ir žvaigždžių keliuose.
Ir tenai, kur smilga svyra prie kelio,
IR TENAI, KUR LINKSTA
BERŽELIS GIMTOJOJ SODYBOJ, –
Visur tegyvena dangaus palaima, –
KURIOS TAIP PER AŠARAS,
SKAUSMĄ IEŠKO PAVARGĘS PASAULIS,
KURIOS TAIP IŠSIILGUSI MŪSŲ TAUTA…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.12.24
