Įvairūs, netikėti išėjusiųjų Amžinybėn literatų sugrįžimai į aktualųjį literatūros procesą. Pavyzdžiui, kad ir poeto, prozininko, žurnalisto Jono Miniaus (1895–1951). Prisipažinsiu – nežinojau apie tokio literato egzistavimą. Neatkreipiau dėmesio ir į Atgimimo metu „Dienovidyje“, „Katalikų pasaulyje“ išspausdintus kelis jo eilėraščius, apsakymus. Nedidelis jo kūrybos palikimas, ne itin garsus ir vardas: romanas „Moterys, kurios mane bučiavo“(1933), poezijos rinkinys „Gyvenimas be kaukės“ (1933), krūvelė apsakymų, eilėraščių rankraščiuose.
Tačiau kartais nereikia storų tomų, nes į skaitytojo atmintį gali įstrigti pavienis eilėraštis, apsakymas. Taip prieš keliasdešimt metų atsitiko kupiškėnui Pranui Zolubui: kur buvęs, kur nebuvęs, jis ima ir skanduoja efektingą, ekspresionistinį J.Miniaus eilėraštį „Gyventi“. Jaunėlis Prano broliukas Algiukas piemenaudamas trainiojasi šalia, girdi tą eilėraštį ir įsidėmi. Užaugęs, išsimokslinęs ir tapęs garbiu inžinieriumi, Algimantas, pakliuvęs į linksmas sovietinių laikų užstales, traukdavo dainas, o kartais kompaniją nustebindavo valiūkiškai-liaudiškai skambančiais posmais:
Ech, gyvenimas – dilgė palūžusi!
Bet – gyventi, gyventi, gyventi!
Nepajėgiu liepsnoti Vezuviju,
Tai nors durpe aš noriu rusenti.
Vėl ganyti telyčias ir avinus,
Mėšlą mėžti, dirvonus purenti,
Vėl avėti sulopytas nagines,
Bet jaunatvę iš naujo gyventi.
Prieš ketvertą metų Algimanto Zolubo atmintyje vėl iškilo J. Miniaus pavardė: nuėjo į M. Mažvydo biblioteką, susirado rinkinį „Gyvenimas be kaukės“, pasidarė jo kopiją. Apie autorių jau žinojo daugiau. Kai pernai rudenį, prieš Vėlines, Vilniaus Lazdynų seniūnijos Sąjūdžio klubo nariai buvo susirinkę į posėdį, Algimantas (jis yra faktinis klubo vadovas, ryšių su visuomene įgaliotinis) įteikė jiems Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos leidinio žurnalo „Varpas“, kurį jau antri metai redaguoja, naują numerį. Būtent jame pirmą kartą ir išvydau J. Miniaus pavardę, poeto nuotrauką ir perskaičiau tris jo eilėraščius.
Atkreipiau dėmesį į eilėraštį „De profundis“, parašytą 1950 metais per Vėlines.
Mano gyvybė tirpsta kaip vaškas,
Silpną liepsnelę sielvartas blaško.
Maži lašeliai krinta ir krinta.
Žengiu patamsy į labirintą…
Kas man paaiškins ženklus slaptingus?
Kas duos man siūlą tūkstančiuos vingių?
Kol užu slenksčio neatsistosiu,
Dulkės likimo nesužinosiu.
Tai – ilgo eilėraščio pradžia, įžanga į rengiamą nuoširdžią išpažintį, į susitaikymą su Dievu, nuo kurio jaunystėje buvo ekstravagantiškai nusigręžta. Algimantas pasakoja apie Minių – buvęs socialdemokratiškų pažiūrų, indiferentiškas, o kartais net pašaipus religijai. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, ragavo ir vokiečių, ir rusų nelaisvės skonį. Daug patyrė, išgyveno. Karčios patirties nuosėdos gulė į pesimistinį eilėraščių turinį, į gruboką stilistiką:
Ir raudos, ir maldos keiksmus glamonėjo:
O, Dieve!.. Šėtone!..Nušauti!..
Bangavo ir plaukė, kaip vilnys nuo vėjo,
Nuo Volgos ir Reino, nuo Temzės ir Dono
Vis naujos, numirti pasmerktos, kolonos –
Žudyti ir griauti. (Iš eilėraščio „1914“).
1929 metais parašo eiliuotą ironišką „autonekrologą“, iš kurio sužinome ir kitus biografijos faktus – pabėgęs iš prūsų nelaisvės, atsidūrė Piteryje („Kai basas, alkanas į Piterį atsėlino,/ Laisvė uždėjo raudoną rezoliuciją:/ „Aukštaičių bernui griežtai įsako Leninas/ Iškelti durtuvą už revoliuciją!“//Išbraidęs sniegą Sibiro stepėse,/Užpildė šimtąjį nuotykių rubriką,/ Apgynė nuo priešų kalmukų respubliką“). Pacitavau irgi tiktai fragmentą – dar lieka eiliuoti faktai apie tai, kad čia, „užnevy“- Pitery, susirado „mergą žemaitišką“, apsivedė, po to vėl – nelaisvė. Sugrįžęs į gimtinę, „gyveno smulkiais jaunystės procentais“, susilaukė dviejų vaikų…
Sunkus gyvenimo kelias, sudėtinga biografija. Gal todėl anksti į kūną įsibrovė liga – džiova. Gydėsi, bet mirė dar jaunas, nesulaukęs nė šešiasdešimties. A. Zolubą labiausiai sujaudino šio tautiečio ir literato dvasinis lūžis – ėjimas nuo ateistinės bravūros prie Dievo. Įteikdamas „Varpą“, jis ir man akcentavo šį J. Miniaus biografijos momentą. Minėtame eilėraštyje „De profundis“ tas lūžis įtaigiai apmąstomas. 1950 metų Vėlinių vakarą poetas, matyt, nujautė savo mirtį: eilėraščio stilistikoje girdimos jau visai kitokios gaidos – švelnios, nuolankios, graudžios. Iš jau cituotų posmų autorius subtiliai pereina į dialogą su Dievu, išsako Jam savo jausmus, kentėjimus. Pasigirsta švelnios užuominos, savotiški prašymai Aukščiausiajam – rūsčiai nebausti silpno žmogaus, nešusio „stipriojo naštą“, klydusio bei „klaidingai veikusio“. Viltingai laukia Dievo prieglaudos ir malonės, laukia atsakymo. Tikisi sulaukti palankaus atsakymo ir – sulaukia (dialogas vedamas būsimuoju laiku):
Nesielvartauki, siela suklupus.
Tėvą tikėjai, Tėvo šaukeisi –
Mylintis Tėvas vaiko neteisia.
Laiminu pasiektą tikrąjį Uostą, –
Mano malonės būsi paguostas.
Sėskis patogiai prie mano kojų,
Kur džiaugsmo saulės nieks neužstoja.
Žemėj palikęs mintį neramią,
Čia pailsėsi per amžius. Amen.
A.Zolubas, suradęs J.Miniaus poezijos knygą, nenusiramino, pradėjo galvoti apie poeto palikuonis. Ar gyvi? Jei taip, tai kur jie? Paieškas pradėjo nuo Vilniaus miesto telefonų knygos. Pagirtina ieškovo intuicija – telefonu užklaustasis Minius besąs poeto sūnus Vladas. Esąs dar vienas brolis Juozas. Abu gydytojai. Vladas taip pat, kaip ir tėvas, bandąs rašyti, turi išleidęs porą apsakymų knygų, porą mokslo populiarinimo apie mediciną. Algimantas jau spėjo pas jį apsilankyti, patirti jaukią religinę buto aurą. Įsikalbėjo ir paaiškėjo, kad kažkada seniai yra bendravę – V. Minius gydė A. Zolubo kojos sąnarį. Vladas kuria ir eilėraščius. Keletą sutiko duoti Zolubo redaguojamam žurnalui – ir jie jau išvydo spaudos šviesą.
Kai žurnale ar laikraštyje skaitome kieno nors kūrinius, nenujaučiame, kokiu kartais įdomiu keliu jie ten atsirado. Romėnai paliko sparnuotą posakį: „Knygos kaip ir žmonės turi savo likimus“. Praplėtę jo kontekstą, pamatysime, kad jis tinka ir čia mano aprašytam atvejui su mūsų tautiečiais Jonu ir Vladu Miniais.
Jonas Minius
De profundis
Mano gyvybė tirpsta kaip vaškas,
Silpną liepsnelę sielvartas blaško.
Maži lašeliai krinta ir krinta.
Žengiu patamsy į labirintą…
Kas man paaiškins ženklus slaptingus?
Kas duos man siūlą tūkstančiuos vingių?
Kol užu slenksčio neatsistosiu,
Dulkės likimo nesužinosiu.
Gal rasiu rūmą, meilės apšviestą,
Ir Tėvo ranką, laimint ištiestą…
O gal, prislėgtas žemės griuvėsių,
Smėlio saujelėj amžiais dūlėsiu…
Jei kaip pūkelis, nešamas vėjo,
Stosiu prieš rūstų Veidą Teisėjo,
Aš pasakysiu tyliai, bet drąsiai:
„Amžių Valdove, Tėve gerasis,
Mane sutvėrei silpną ir prastą.
Davei man nešti stipriojo naštą,
Leidai suklupti, klaidingai veikti, –
Už ką turėtum mane nuteisti?
Skyrei man dalią rūsčią, be laimės:
Vargino kančios, rūpesčiai, baimė,
Gėriau aš tulžį, kerštą ir pyktį,
Bet nenorėjau žemės palikti…
Žvilgtelk į mano veidą raukšlėtą,
Kiek apsivilta, kiek iškentėta!
Argi pakelsi tėvišką ranką
Bausti ir plakti vabalą menką?
Aš – skruzdėlytė ant Tavo delno,
Vėjo nupūsta nuo žemės kelmo.
Nedaug aš noriu išsiderėti –
Leisk man sušilti, leisk pailsėti…
Gal man bestovint, galvą nuleidus,
Šypsnis nuskaidrins Viešpaties veidą, –
Tada išgirsiu iš Jojo lūpų:
„Nesielvartauki, siela suklupus.
Tėvą tikėjai, Tėvo šaukeisi –
Mylintis Tėvas vaiko neteisia.
Laimink pasiektą tikrąjį Uostą, –
Mano malonės būsi paguostas.
Sėskis patogiai prie mano kojų,
Kur džiaugsmo saulės nieks neužstoja.
Žemėj palikęs mintį neramią,
Čia pailsėsi per amžius“. Amen.
1950, Vėlinės
Jonas Minius – prozininkas, poetas – gimė 1895 m. rugsėjo 27 (15) d. Eglaitėje (Zarasų r.). Dirbo žurnalistu Kaune, po Antrojo pasaulinio karo – bibliografu Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje. Išleido poezijos rinkinį „Gyvenimas be kaukės“ (1933 m.), romaną, paliko apsakymų ir eilėraščių rankraščių. Mirė 1951 m. birželio 11 d. Vilniuje.
Vytauto Visocko nuotr.
2009.11.01
