Artėjant kitų metų biudžeto svarstymui premjeras Andrius Kubilius, ieškodamas „aukso vidurio“ (tik šiuo atveju tikrai ne „aukso“), derasi su Seimo frakcijomis, verslininkais ir net su nevyriausybinėmis organizacijomis. Viešai jau ne kartą pasigyrė, kad dėl pensijų pavyko susitarti su pensininkų nevyriausybinėmis organizacijomis. Bet kažkodėl prie Seimo piketuojantys pensininkai aiškiai pasakė: „Vyriausybė derasi tik su jai palankiomis organizacijomis, o į likusių žmonių nuomonę neatsižvelgiama“.
Kadangi premjeras „deryboms“ pasikvietė ir neįgaliųjų organizacijas, kurių nariai tesudaro tik nedidelę dalį visų neįgaliųjų, todėl, manau, ir vėl (gal ir prie Seimo) išgirsime, kad premjeras ne su tais derasi arba tik imituoja derybas.
Bet, šiuo atveju, norėčiau kalbėti ne apie derybininkus, o apie tai, ko iš neįgaliųjų norėjo A.Kubilius.
Pradėsiu nuo transporto. Ligšiol didelę judėjimo negalią turintys žmonės kiekvieną mėnesį gaudavo po 32,5 litus transporto paslaugoms. Kadangi už tokius juokingus pinigus toli nenuvažiuosi, daugelį metų neįgalieji beldėsi į valdančiųjų sąžinę, prašydami bent padvigubinti šią sumą. Nepavyko. Dar blogiau. Premjero susitikime su “neįgaliųjų visuomeninėmis organizacijomis” buvo pasiūlyta tuos menkus pinigėlius „nukirpti“. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės A.Morkūnienės aiškinamajame rašte teigiama, kad iš neįgaliųjų atimant tuos grašius, „siekiama sukurti efektyviai veikiančią, optimizuotą išmokų, skirtų nejgaliesiems sistemą, tuo pačiu siekiama taupyti valstybès biudžeto lėšas. Sukurta sistema leis kokybiškiau ir efektyviau jgyvendinti nejgaliujų socialinés integracijos politiką.“
Toks pats daugiau negu ciniškas prierašas yra ir po kitu punktu. Neįgalieji, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, kas šešerius metus turėjo teisę gauti 32 MGL dydžio (4160 litų) automobiliui įsigyti. Labai sunku įsivaizduoti tiek kainuojantį automobilį, kuris laikytų net 6 metus. Kadangi neįgalieji ne „nacionalinis turtas“, dabar tie 32 MGL keičiami į 32 BSI (be abejo, tų raidžių pasikeitimas nežada didesnių pinigų) ir vėl prirašoma, kad taip kuriama „efektyvi sistema“. Pridėkime tai, kad savivaldybės ir kai kurios organizacijos turėjo neįgaliesiems vežioti pritaikytą transportą, kuriuo neįgaliuosius nuveždavo iki poliklinikų, į kai kuriuos renginius, atveždavo į dienos užimtumo centrus.
Nesant lėšų, šis transportas „užkonservuojamas“. Stipresnes rankas turintys neįgalieji, kai kur nuriedėdavo vežimėliuose, nors fizinė aplinka dar nelabai pritaikyta. Bet dabar sustabdomi aplinkos pritaikymo darbai, kompensacijos technikos įsigijimui jau šiemet lėšos buvo sumažintos pusantro milijono litų. Nemanau, kad daugiau bus skiriama ir kitiems metams. O juk ir gerais laikais kompensacinės technikos poreikis buvo tenkinamas tik 42 procentais.
Išvada tik viena: neįgalieji vėl uždaromi į getus. Seimo „nacionaliniai turtai“ per du mėnesius gaudami daugiau pinigų (neskaitant atlyginimų) negu neįgalieji per 6 metus, nesutinka „nacionaliniam susitarimui“ paaukoti tūkstantėlio, o neįgalieji verčiami atiduoti 32 litus.
Dabar dėl pensijų „susimažinimo“. Neįsigilinus į platesnį kontekstą, gali atrodyti, kad ir neįgalieji privalo „atiduoti duoklę slibinui“.
Bet, kaip jau minėjau, neįgalieji praranda kelis milijonus neperkant kompensacinės technikos, dar kelis milijonus nevykdant būsto pritaikymo programos, dar kelis milijonus neperkant endoprotezų, dar kelis milijonus atsisakant aplinkos pritaikymo programos, dar kelis milijonus, reikalingus reabilitacijos centrų ir dienos užimtumo centrų išlaikymui ir plėtrai.
O juk iš tikrųjų jau neskiriama pinigų palaikomajai reabilitacijai, darbo užimtumo programoms vystyti, naujų profesijų įsigijimui… Visus tuos milijonus sudėjus, suvoktume, kad iš neįgaliųjų labai daug atimta… Kadangi praktiškai sustabdoma Nacionalinė neįgaliųjų integracijos programa, neįgalieji atsiduria kritiškoje zonoje. Ir atimti dar nuo jų pensijos?
Negaliu nepriminti ir didelių žmogaus teisių pažeidimų (nekalbant apie diskriminaciją), kuriuos kuria „nacionalinio susitarimo“ idėjos. Studijuojantiems neįgaliesiems studentams, nors ir numatomos tam tikros lengvatinės stipendijos, bet pasiekti universitetus (pritaikytas transportas „užkonservuotas“) sunku, autobusų bilietai brangūs, universitetai nepritaikyti, neįgalieji net pasvajoti negali apie asmeninio asistento paslaugas, apie kurias tiek daug buvo kalbama “Strasbourg Freedom Drive 2009” forume, kad neįgalieji turėtų nepriklausomo gyvenimo galimybių.
Dėl tų priežasčių studijuojančių skaičius mažėja. Vidurinėse mokyklose tos pačios problemos. Net nuotolinis mokymas tampa nepasiekiamas, nes neįgaliesiems sunku įsigyti kompiuterių, kainuoja ir internetas, be to, ir atvažiuoti į sesijas nėra kaip. Šiokias tokias užimtumo, ugdymo, lavinimosi programas turėjo ir dienos užimtumo centrai. Bet savivaldybės bei nevyriausybinės organizacijos tiems centrams išlaikyti neturi lėšų.
Apie kultūrą net neminėkime. Nuvažiavimas į teatrą ar koncertą, knygos nusipirkimas, pažintinė ekskursija – tai jau iš fantastikos sferos. Be to, vis daugėja problemų įsigyjant vaistus, daugelis gydymo tyrimų ir procedūrų tampa mokami…
Nežinau kitos tokios socialinės grupės, iš kurios visos šiandieninės “reformos” tiek daug atimtų. Bet, kaip kalbama, netekus arklio, nereikalingas ir balnas, todėl dar reikalaujama duoklės ir nuo pensijos.
Neįgaliuosius, kaip ir visą Lietuvą, apėmusi didelė nepasitikėjimo krizė. Jų atstovai (parinkti?) verčiami pasirašyti „nacionalinį susitarimą“, nors tūkstantines algas gaunantys „nacionaliniai turtai“ kimba Seimo pirmininkei I.Degutienei į atlapus, nenorėdami nuo savo tūkstančių atiduoti nė grašio, nors ministerijose (neįgalieji atidžiai stebi Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Neįgaliųjų reikalų departamentą) biurokratijos nemažėja, nežinia ką padedantiems padėjėjams pridedama prie tūkstantinių algų, nors pasakos apie milijardines investicijas namų renovacijai, verslo gaivinimui nutilo, nors…
Tokioje situacijoje ubagui atiduoti lazdą limuzinuose sėdintiems ponams – daugiau negu absurdas. Todėl ir manau, kad ir tie nedidelės dalies neįgaliųjų atstovai iš derybų turėtų pasitraukti. Tegu „dorieji“ politikai patys nusprendžia, ką atimti iš neturinčiųjų. Ir tegu tie sprendimai lieka jų sąžinei ir jų atsakomybei. O neįgalieji, gindami savo teises, jau mokantys protestuoti prieš diskriminaciją, suėję draugėn turi gerai apmąstyti, kaip išvengti didelės nelaimės, į kurią stumia politikai, neanalizuojantys, kokios gali būti pasekmės, priėmus jų sprendimus.
JT „Neįgaliųjų teisių konvencijoje“, kurios Lietuvos valdantieji vis dar nenori ratifikuoti, yra daug tiesų, kuriomis ir reikėtų vadovautis.
Gintaro Visocko nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius.
2009 metų spalio 4 diena
