Bronius Genzelis
[…] Tarmakas buvo vienas iš Estijos Liaudies fonto organizatorių ir vadovų, o būtent ELF paskatino įkurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, nors jau seniai svarstyta apie panašaus pobūdžio judėjimą (tokias galimybes zondavome ir keliaudami su Ozolu po Lietuvą, ir įvairių konferencijų kuluaruose, ypač diskusijų klube „Istorija ir filosofija“, veikusiame prie Žinijos draugijos.
Plačiai reiškėsi klubas „Talka“, Paminklosaugos judėjimas, Kraštotyros ir gamtosaugos draugija ir kt. Tos draugijos palaikė glaudžius tarpusavio ryšius. Tad bazė Sąjūdžiui jau buvo, būsimų LPS lyderių butai virto tarsi pasirengimo štabais, ypač Ozolo butas miesto centre. Čia vos ne kasdien būriuodavosi opoziciškai nusiteikę asmenys. Taip klojome Sąjūdžio pamatus.
Į Estijos Liaudies Fronto pirmąjį mitingą buvo pakviestas Arvydas Juozaitis. Grįžęs supažindino, kokia situacija klostosi kaimynų šalyje. 1988 m. gegužės viduryje Arvydas Juozaitis, Arvydas Šliogeris ir šių eilučių autorius, susitikę Ozolo bute, tarėmės, kad per diskusiją apie „ekonominį savarankiškumą“, įvyksiančią 1988 m. birželio 2 d. Verkiuose (MA Mokslininkų rūmuose), reikia padėti pamatus, o kitą dieną, tęsiant diskusijas Lietuvos Mokslų Akademijoje, ir įkurti demokratinį judėjimą.
Naktį iš birželio 2 d. į birželio 3 d. Ozolas ant Tauro kalno sukvietęs bičiulius, aptarė, kaip būsimą MA diskusiją paversti naujojo judėjimo steigimu. Numatė preliminarų lyderių sąrašą iš 25 asmenų.
Ryte paskambino man, papasakojo apie tą susitikimą, žinoma, neįvardijo, ką numatęs į vadovybę, bet siūlė apie tai pamąstyti ir man. Po poros valandų pas mane atvyko Gintaras Songaila (labai aktyvus „Talkos“ klubo veikėjas), Petras Vaitiekūnas, Arūnas Penkauskas. Svarstėme, kaip sukviesti kuo daugiau žmonių, aptarėme būsimą judėjimo vadovybę, irgi numatėme 25 jos narius (vėliau, kai sulyginome sąrašus, pasirodė, kad mąstyta beveik apie tas pačias asmenybes), salės iniciatyva skaičius buvo padidintas.
Taip 1988 m. birželio 3 d. įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Pirmasis Iniciatyvinės grupės posėdis įvyko MA Mažojoje salėje. Kitiems posėdžiams patalpas parūpindavo Songaila. Vėliau po savo stogu Sąjūdį priėmė Teatro sąjunga. Estijos komunistų partijos CK palaikė Liaudies Fronto įsikūrimą, o LKP CK sutiko Sąjūdį priešiškai, ignoravo net TSKP CK nurodymus megzti kontaktus su naujais judėjimais.
Pavyzdžiui, TSKP CK nutarė 1988 m. birželį sušaukti XIX partinę konferenciją, į kurią reikėjo rinkti atstovus, bet LKP CK juos paskyrė savo nuožiūra. Sąjūdis nusprendė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje susitikti su tais parinktais atstovais. Šie nepanoro „eiti į žmones“.
Sąjūdis, nors negavęs leidimo, vis tiek pakvietė vilniečius susitikti su delegatais. Susirinko tūkstančiai žmonių. Keli drąsiausi delegatai vis dėlto atėjo. O tada prie tribūnos pasirodė Terleckas su Trispalve. LKP CK veikėjai susigūžė. Nežinojo, kaip elgtis. Suvokė, jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos plevėsuos visur.
Kol iškelta Trispalvė, „atstovai“ atsisakė lipti į tribūną. Tada Ozolas nutarė gelbėti padėtį. Po trumpų derybų Terleckas nuleido vėliavą, bet vos delegatai išėjo į tribūną, iškėlė vėl. Aikštėje, aukščiausių marionetinių Lietuvos pareigūnų panosėje, pasirodė ir daugiau trispalvių. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės darėsi drąsesni ir labiau pasitikėjo savo jėgomis. Suteiktas impulsas veikė. Tai buvo pirmas ryškesnis laimėjimas[…].
Ištrauka iš Broniaus Genzelio straipsnio „Romualdas Ozolas – tautos sąmonės žadintojas“ („Kultūros barai“ Nr. 4, 2016).
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas ir šio teksto autorius filosofas Bronius Genzelis.
2016.06.02; 03:03
