Kuo įsiminė praėjusi savaitė? Įsiminė paskutinieji Rusijos politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarai, transliuojami per RTVi televiziją laidoje “Kod dostupa”. Žurnalistė, rašytoja J.Latynina savo dėmesį sukoncentravusi, be kita ko, ir į Londono teisme besibylinėjančius du Rusijos turtuolius – Borisą Berezovskį ir Romaną Abramovičių.
Iš pirmo žvilgsnio šis konfliktas mums, lietuviams, turėtų mažiausiai rūpėti. Tik pamanyk: susipyko du oligarchai, nepasidalina įmonių akcijomis, ginčijasi, kuris kuriam daugiau skolingas. Skaitytojas gali pagrįstai teirautis, kur gi čia lietuviškasis interesas? Taip, lietuviškųjų aktualijų šioje dvikovoje tarsi ir nėra. Tačiau įžvalgioji J.Latynina per rusiškąjį atlapų draskymą Didžiosios Britanijos teismuose pateikia savąją versiją, kaip gi surėdyta tikroji šiandieninės Rusijos politika.
Labiausiai įsiminė J.Latyninos užuominos, jog milijardierius B.Berezovskis, dar visai neseniai metęs įtarimus Rusijos prezidentui dėl gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske, nėra mirtinas Vladimiro Putino priešas. Taip, į Vakarus pabėgęs B.Berezovskis kėlė versiją, beje, labai įtikinamą, kad Rusijos slaptosios tarnybos, siekdamos sukelti pasaulio priešiškumą čečėnų kovotojams – nepriklausomybininkams, ryžosi siaubingai akcijai. Vardan Rusijos geopolitinių interesų nutarta paaukoti keletą šimtų ar net tūkstančių rusų gyvybių. Tiksliau tariant, gyvenamuosius namus su ten gyvenačiais rusais Kremliaus įsakymu susprogdino FSB užverbuoti agentai. Susprogdino tik tam, kad Rusija tarsi įgytų moralinę teisę pradėti naująją Čečėnijos okupaciją. Tokią versiją kadaise skleidė oligarcho B.Berezovskio aplinkos žmonės
Šie garsiai įvardinti kaltinimai, žinoma, – rimti. Bet “Kod dostupa” vedėja pateikia ne mažiau įtikinamų pastebėjimų, jog tokie pykčiai greičiausiai tėra … visuomenės apgaudinėjimas. Panašūs skandalai kuriami tam, kad būtų klastingai mulkinama naivi Rusijos liaudis ir reikiama linkme formuojama užsienio politika. Suprask, ir B.Berezovskis, ir R.Abramovičius, ir V.Putinas dirba kaip vieningas, nedalomas kumštis. Tik dabar šiems politikos veikėjams naudinga vaizduoti besipykstančius, todėl jie ir pykstasi. Bus naudinga draugauti – būtinai susitaikys. J.Latyninos apibendrinimas būtent toks: Rusijoje įvykiai klostosi visai ne dėl to ir ne taip, kaip juos bandoma parodyti viešojoje erdvėje.
XXX
Šią taisyklę nesunku pritaikyti ir Lietuvai. Lietuvoje taip pat apstu dvigubos ar net trigubos moralės pavyzdžių. Jau sykį esu citavęs žinomo švedų žurnalisto ir režisieriaus Jono Ohmano pastebėjimus, kodėl Vakarai vis dažniau nebelaiko Lietuvos rimtu politiniu žaidėju. J.Ohmano įsitikinimu, Vakarai pradeda labai rimtai abejoti antirusiškos Lietuvos retorikos nuoširdumu būtent dėl dvigubų standartų. Viena vertus, Lietuva įsižeidusi, kodėl Austrija paleido buvusį KGB veteraną Michailą Golovatovą, kaltinamą dėl pralieto kraujo Vilniuje 1991-ųjų sausio 13-ąją. Antra vertus, Lietuva nemato nieko blogo, jei viena iš pagrindinių Lietuvos sostinės mokyklų iki šiol vadinama Lietuvą 1940-aisiais išdavusios talentingos poetės Salomėjos Nėries vardu.
Apie dvigubus lietuviškosios moralės pavyzdžius nūnai prabilo ir kolega žurnalistas Tomas Čyvas. Jo dėmesys sukoncentruotas į čečėnišką tematiką. Vilniuje vienas skveras pavadintas pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo vardu, Lietuvoje oficialiai dirba tuometinės Dž.Dudajevo vyriausybės atstovė, o mūsų sportininkai važiuoja į prorusiško Ramzano Kadyrovo valdomą Čečėniją žaisti futbolo.
Situacija – tragikomiška. Tarsi be išeities. Demokratinei valstybei nederėtų sporto painioti su politika. Demokratinė valstybė negali drausti savo futbolininkams vykt į sporto renginius, juolab kai visas išlaidas ir honorarus už varžybas apmoka anoji, kviečiančioji, pusė. Demokratinė valstybė neturi net moralinės teisės smerkti savų sportininkų, atsiliepusių į abejotinos reputacijos čečėno kvietimą, kadangi pati nepajėgi paremti savų futbolininkų solidžiais honorarais. Tačiau balsas.lt žurnalistas T.Čyvas taip pat teisus. Atrodytume kur kas solidžiau, jei Vilniaus politikai bei diplomatai vis tik asispręstų: ar jie už nužudytą nepriklausomybininką Dž.Dudajevą, ar už Rusijos marionetę R.Kadyrovą?
Čia būtų galima prisiminti ir neseniai Vienoje viešėjusio europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio priekaištus austrų politikams, neva per daug pataikaujantiems Kremliui. Omenyje turimas tas pats liūdnai pagarsėjęs smogikų grupės “Alfa” vadovas M.Golovatovas, kurį Lietuva, suprask, rimtai ruošėsi teisti. Priekaištai austrams – tarsi ir teisingi. Tačiau šiandien oficialioji Viena turi puikią progą šaipytis iš Lietuvos, kurios sportininkai, suvilioti tūkstantinių honorarų, ilgai nesvarstydami priima prorusiško Čečėnijos vadovo kvietimą Grozne žaisti futbolo rungtynes. Įdomu, ar prof. V.Landsbergis ir šiuo atveju bus toks pat nepalaužiamai principingas, kaip kritikuodamas austrus?
XXX
Kadaise esu kalbėjęsis su visame pasaulyje išgarsėjusiu latvių režisieriumi Edvinu Šniuore, sukūrusiu skandalingą dokumentinį filmą “The Soviet Story”. Minėtoje dokumentinėje juostoje atskleista niūri sovietų imperijos esmė. Tuo pačiu įtikinamai, vaizdžiai, remiantis nesuklastotais faktais bei istoriniais kadrais atskleidžiami principai ir taisyklės, pagal kuriuos konstruojama šiandieninė Rusija. Filme esama ypač kraupių vaizdų: kaip šiandieniniai rusų fašistai nupjauna galvą jaunuoliui vien dėl to, kad jis – ne rusas.
Nesuklysiu pasakęs, kad E.Šniuorės darbas atliko ypatingai svarbią propagandinę misiją, nes buvo rodomas ne tik Briuselyje ar Strasbūre. E.Šniuorė su savo filmu aplankė daugelį pasaulio šalių, taip pat – ir Lietuvą. Europos Parlamente posėdžiaujanti Rusijos delegacija dėjo milžiniškas pastangas, kad minėtoji dokumentinė juosta nebūtų rodoma bent jau oficialiose Europos Sąjungos institucijose. Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog rusų fašistai E.Šniuorei dėl neva Sovietų Sąjungos ir Rusijos juodinimo paskelbė mirties nuosprendį, ilgokai mitingavo prie Latvijos ambasados Maskvoje ir įžūliai persekiojo Rusijoje reziduojančius latvių diplomatus.
Duodamas interviu latvis E.Šniuorė šių eilučių autoriui didžiuodamasis pasakojo, kas padėjo sukurti pasaulį sukrėtusį dokumentinį filmą. Pasirodo, grupė Latvijos europarlamentarų pasirūpino solidžiu finansavimu. Nenoriu suklysti, tačiau E.Šniuorė, man regis, tvirtino gavęs ar tik ne 50-ies tūkst. eurų paramą minėtam projektui įgyvendinti. Skaičiuojant mūsų pinigais, tai būtų per 150 tūkst. litų.
Sutikite, tikrai įspūdinga finansinė parama. Štai tada pirmą kartą ir suklusau: o ar Lietuvą atstovaujantys europarlamentarai yra suradę finansavimo šaltinių panašioms akcijoms? Bent jau neteko girdėti, jog mūsų europarlamentarai būtų ėmęsi panašių sumanymų kaip ir jų kolegos latviai.
XXX
Tikriausiai visi atkreipėme dėmesį, kad Rusijos branduolinės energetikos pramonę kuruojančios institucijos šiemet skyrė net vieną milijoną JAV dolerių, trokšdamos pasaulio visuomenei kuo patraukliau apibūdinti būsimosios Kaliningrado atominės elektrinės projekto statybas. Žodžiu, tas milijonas skirtas “Baltijos” atominės jėgainės statybos projekto įvaizdžiui gerinti. Dar aiškiau kalbant – propagandos reikmėms. Konkrečiai įvardintas pinigų srautas byloja apie Rusijos ketinimus ir toliau visais įmanomais būdais kenkti Lietuvai, vietoj uždaromos Ignalinos AE siekiančiai turėti naują atominę elektrinę. Akivaizdu, Kremliaus šeimininkams labai nepatinka lietuvių pastangos ištrūkti iš posovietinės energetinės priklausomybės. Todėl Kremlius ir negaili lėšų įvairiausiems propagandiniams triukams.
Beje, tą milijoną dolerių rusams privalu išnaudoti iki šių metų pabaigos. Už šiuos pinigus jau surengtas tarptautinis šachmatų turnyras ir kelios mokslinės, o iš esmės – propagandinės, konferencijos. Kokioms reikmėms bus panaudoti likę pinigai? Neatmestina versija, jog už likusius dolerius bus bandoma į prorusiškąją pusę pastūmėti kai kuriuos Lietuvos nepriklausomos atominės politikos šalininkus. Esą Lietuvai nauja atominė jėgainė – nereikalinga, mat netrukus lietuviai galės pirkti pigią elektros energiją iš būsimosios Kaliningrado jėgainės, pavadintos gražiu vardu – “Baltija”.
Galimybės, jog tas milijonas iš tiesų skirtas papirkinėjimams, neatmetė ir šių eilučių autoriui interviu davęs Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas parlamentaras Rokas Žilinskas. Seimo narys R.Žilinskas atkreipė dėmesį, kas šiandien Lietuvoje labiausiai kritikuojamas – ogi Energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Kokia ministerija aršiausiai kritikuojama – ogi Energetikos ministerija. Pasak parlamentaro R.Žilinsko, kas gali paneigti versiją, jog šios kritiškos nuostatos dirbtinai kurstomos.
Visa tai – nerimą kelianti žinia. Bet mes pasielgtume kvailai, jei piktintumėmės Kremliaus siekiais sukompromituoti lietuviškąją atominę jėgainę. Tokiais atvejais tėra vienas racionalus kelias – piktintis saviškiais, nemokančiais atremti rusiškų propagandinių išpuolių. Nesu naivus, jog manyčiau, esą Lietuva pajėgi skirti kur kas daugiau lėšų propagandiniams tikslams už Rusiją. Tačiau tai dar nereiškia, kad oficialusis Vilnius neprivalo rūpintis tuo, kad būtų bent jau susilpninta rusiškoji propaganda. Valstybės interesus ginantiems leidiniams taip pat reikia valgyti. Deja, atidžiai stebint propagandinį karą, įsiplieskusį dėl atominės energetikos, galima susidaryti įspūdį, esą Lietuvos Vyriausybė įsitikinusi, jog valstybės poziciją remiantiems lietuviškų informacinių priemonių atstovams duona kasdieninė nereikalinga.
XXX
Praėjusi savaitė buvo ypatingai sunki teisėjai Neringai Venckienei. Jai buvo pažerta naujų kaltinimų. Esą ji žinojo apie tikruosius Drąsiaus Kedžio ketinimus, o galbūt net kurstė Dr.Kedį drastiškiems žingsniams. Nepatikėjau. Nepatikėjau jau vien dėl to, kad įtartinas pats šiuos kaltinimus pateikęs asmuo. Kodėl tik dabar jis prabilo? Kas paskatino jį prabilti būtent dabar? Ar prieš mesdamas kaltinimus jis nebuvo niekieno bauginamas, įtakojamas, gundomas?
Pastaruoju metu sugaišau daug laiko stebėdamas, kaip kai kurie Lietuvos teismai nagrinėja rezonansines, visuomenės dėmesio sulaukusias baudžiamąsias bylas. Omenyje turiu čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų, Medininkų žudynių, Eglės Kusaitės ir airio Maiklo Kembelo bylas. Ne vieną sykį teko savo ausimis girdėti, kaip kai kurie liudytojai akivaizdžiai meluodavo, o jų parodymai vis tiek buvo priimami “kaip už gryną pinigą”.
Štai tik vienas atvejis, papasakotas airį M.Kembelą gynusios advokatės Ingridos Botyrienės. Liudytojas tvirtina dalyvavęs slaptame susitikime, kuriame, beje, visi kalbėjo anglų kalba. Liudininko žodžiai panašūs į tiesą, kol nepaaiškėja, jog jis nemoka angliškai. Vadinasi, arba jis negalėjo dalyvauti minėtame susitikime, arba bent jau negalėjo suprasti, kas ką kalbėjo. Vadovaujantis sveiku protu, tokio liudininko parodymų negalima laikyti “bent jau absoliučiai patikimais”. Tačiau net tokio liudininko parodymai šiandieninėje Lietuvoje dažniausiai nekvestionuojami.
XXX
Praėjusią savaitę Lietuvoje įvairiai buvo linčiuojama ir buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pavardė. Vieni buvusį prezidentą kaltino už tai, kad jis parašė “niekam tikusius prisiminimus”. Pavyzdžiui, žurnalistas ir dėstytojas Saulius Spurga autorinėje žurnalisto Tomaus Dapkaus laidoje ne sykį pabrėžė, kad į viešumą paleidęs būtent tokius prisiminimus V.Adamkus save tik dar labiau sukompromitavo. Kitaip tariant, prisipažino buvęs prastas vadovas, prezidentavimo metais nepajėgęs vyriškai atremti spaudimų ir atsispirti spendžiamoms intrigoms. Esą pono V.Adamkaus “mojavimas kumščiais po mūšio” atrodo apgailėtinai. Kiti, pavyzdžiui, kultūrininkas, visuomenininkas Darius Kuolys toje pačioje T.Dapkaus laidoje per LRT televiziją tvirtino, jog V.Adamkų derėtų pagirti, nes jis bent jau dabar, pasitraukęs iš didžiosios politikos, išdrįso papasakoti, kaip kai kurios specialiosios tarnybos ir politikai bandė juo manipuliuoti ir jam trukdyti.
Visuomet tvirtinau ir tebetvirtinu, jog nuoširdžių prisiminimų rašymas kur kas geriau nei nuoširdžių memuarų nerašymas. Bent jau tais atvejais, kai kalbama apie valstybės interesus. Šiuo atveju labiau tiktų ne posakis “šaukštai po pietų”, o patarlė “geriau vėliau negu niekad”.
Mano supratimu, prisiminimus apie lietuviškosios politikos užkulisius anksčiau ar vėliau derėtų išleisti ir visiems kitiems bent kiek labiau žinomiems veikėjams. Pavyzdžiui, buvusiam kariuomenės vadui generolui Jonui Kronkaičiui, buvusiam Antrojo operatyvių tarnybų departamento prie KAM direktoriui Kostui Mickevičiui, buvusiam Krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui… Tik turint kuo daugiau informacijos galima, anot žymios Rusijos apžvalgininkės J.Latyninos, susigaudyti, kas iš tiesų dedasi valstybėje ir pasaulyje.
V.Adamkaus sprendimą išleisti prisiminimus apie savo konfidencialius pokalbius su slaptųjų tarnybų darbuotojais bei politikais derėtų sveikinti. Tačiau V.Adamkus buvo prastas prezidentas. Ypač nevykusi buvo jo antroji kadencija. Tad klausimas labai rimtas: ar gali silpnas prezidentas parašyti nuoširdžius, sąžiningus, drąsius, tiesą ir tik tiesą skelbiančius prezidentinius prisiminimus?
XXX
Prisiminkime Rusijos apžvalgininkės J.Latyninos pastabas apie tikrąsias dviejų Rusijos oligarchų nesutarimo priežastis, girdi, viskas yra ne taip, kaip pateikiama viešojoje erdvėje.
Nuotraukoje: Julija Latynina, žymi Rusijos politikos apžvalgininkė, per RTVi televiziją transliuojamų “Kod dostupa” laidų autorė.
2011.11.14
