Vytautas VISOCKAS
Kalbėkite kalbėkite, ponai profesoriai, jūs gražiai kalbat
Labai dažnai įvairios konferencijos, susirinkimai varo į neviltį. Gražiai, teisingai kalbama, o vežimas nė iš vietos. Pats sau prisiekiu daugiau niekada į tokius renginius nevaikščioti, bet ne visada pajėgiu susilaikyti. O gal šį kartą bus kitaip, gal vienas kartas nemeluos?
Ką galėčiau pasakyti apie 2016 m. balandžio 13 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvykusią konferenciją „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“? Tą patį.
Dar viena nesėkmė. Dar vienas viešas visuomenės bejėgiškumo pademonstravimas.
Konferencijos dalyvius pasveikino pats Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas, taip pat Seimo Migracijos komisijos pirmininkas Valdas Vasiliauskas. Konferencijos moderatorius – Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas prof. Eugenijus Jovaiša. Pranešimus perskaito Vilniaus universiteto prof. Romas Lazutka („Nestabdoma emigracija“), Seimo Migracijos komisijos narys prof. Kęstutis Masiulis („Kaip susigrąžinti migrantus?“), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Arvydas Virgilijus Matulionis („Nesustabdoma emigracija“).
Pavardės – skambios. Akademikai, profesoriai, Seimo nariai. Negalėčiau pasakyti, kad pranešimai buvo neįdomūs. Tačiau beviltiški. Viską pasako konferencijos pavadinimas: „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“. Tai nestabdoma ar nesustabdoma? Jeigu nesustabdoma, tai kam dar ją bandyti sustabdyti? Kam burną aušinti? Kokia tokios konferencijos prasmė?
Štai akademikas Matulionis nusprendė būti juoduoju metraštininku ir tyčia tirštino spalvas, teigiamų dalykų neminėjo. O gal jų tiesiog nėra? Nes migraciniai procesai Žemėje neišvengiami; visa žmonijos istorija – Žmogaus savanaudiškumo istorija. Savanaudiškumas – ryškiausias šiuolaikinės visuomenės ruožas. Filosofas išskiria keturias klases: galios, specialistų, paribio ir užribio. Socialinės atskirties dėsnis didėja globaliu mastu. Migranų srautus gausina dirbtinai sukeliamos ekonominės krizės. Pirmiausia šalis parklupdoma, o paskui jai „padedama“. Lietuvoje nėra ateities matymo.
Filosofas specialiai nupiešė labai liūdną „vaizdelį“. Ko tuo siekiama? Į konferenciją aš atėjau vildamasis, kad šį kartą gal bus bandoma pamatyti šviesą tunelio gale, tikėjausi, jog vieną kartą gal liausimės tik konstatuoti, kas dabar dedasi pasaulyje ir Lietuvoje, stengsimės atsakyti į klausimą – ką turime daryti? Nedelsiant, šiandien.
Atrodo, kad visai kitokios konferencijos tikėjosi ir filosofas Krescenijus Stoškus. Štai ką jis rašo laiške, kurį gavau ne aš vienas.
Brangieji bičiuliai ir bendraminčiai, atrodo, kad dauguma Lietuvos žmonių jau gana skaudžiai jaučia, kaip vis atkakliau į jų sielas beldžiasi tautos susinaikinino faktai. Yra ženklų,kad jie imami pastebėti ir valdžios viršūnėse.
Todėl buvo atsiradusios geros nuojautos, kai kelioms visuomeninėms organizacijoms pavyko drauge su Seimo Migracijos komisija ir Mokslų Akademija šių metų kovo 9 dieną Seime suorganizuoti konferenciją „Kaip įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“.
Tiesa, ji nebuvo labai sėkminga: susikoncentravo į skaudžius emigracijos padarinius; labai mažai tebuvo liečiamos dar skaudesnės Nacionalinio susitarimo problemos ir nė kiek nepajudėjo iš mirties taško pats Nacionalinio susitarimo procesas.
Bet vis dėlto simptomai buvo pozityvūs. Visuomeninės organizacijos iš apačios prisijungė prie 2015 metų birželio 30 d. paskelbto šešių partijų susitarimo. O konferencijos organizatoriai pasirašė tolesnio bendradarbiavimo sutartį. Prie jo norėjo prisijungti ir kitos organizacijos, bet… laikas pasibaigė ir buvo uždaryta salė.
Kad ši konferencija būtų užbaigta ir suorganizuota Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Taryba, visuomeninės organizacijos kreipėsi į Mokslo Akademiją. Iš pradžių buvo gautas pritarimas ir parodyti pirmieji bendradarbiavimo ženklai. Bet susisiekusi su Seimo migracijos komisija, MA pakeitė savo nuostatą: atsiribojo nuo visuomeninių organizacijų ir kartu su komisija nutarė organizuoti visai naują konferenciją tai pačiai emigracijos temai analizuoti.
Jeigu jaučiate gilų nerimą dėl vis dramatiškesnių tautos nykimo simptomų ir norėtumėte veikti su tais, kurie jau pradeda šį sunkų ir didelio solidarumo reikalaujantį visuomeninį darbą, Jūs ir jūsų bendraminčių pagalba bus labai reikalinga balandžio 13 d. 13 val. Mokslų Akademijos Mažojoje salėje.
Nuoširdžiai – visuomeninių organizacijų įgaliotas Krescencijus Stoškus.
Kodėl konferencijos organizatoriai nuėjo pačiu lengviausiu keliu? Kodėl ir vėl – tik skaudūs emigracijos padariniai? Kodėl ir šį kartą visai nekalbėta apie Nacionalinio susitarimo problemas, Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybą? Gavo nurodymą „iš viršaus“? Pakalbėkite apie neišvengiamus dalykus, būkite juodieji metraštininkai, skleiskite visuomenei žinią, kad reikia susitaikyti: migracijos procesai Žemėje neišvengiami. Emigracija nesustabdoma.
Šiek tiek netikėtas man buvo Seimo nario Kęstučio Masiulio pranešimas: irgi vilties išsaugoti Lietuvą pirmiausia lietuviams nepalikęs. Juk tik dėl to visi ir nerimaujame. Lietuva be lietuvių tikrai gyvuos, gal net klestės, dėl to neverta kvaršinti galvos ir rengti konferencijų. Iš ko iš ko, o iš konservatoriaus tikėjausi minčių apie tėvynės meilę, patriotiškumą (jo pasigedo Seimo narys Povilas Gylys). Bet konservatoriai jau seniai labai suliberalėję. Ne kas kitas, o konservatorė Rasa Juknevičienė pasirūpino, kad Patriotų premiją gautų Pilėnus, Margirį bailiais išvadinę istorikai.
Vinco Kudirkos, jo Tautiškos giesmės, Jono Basanavičiaus, Justino Marcinkevičiaus niekinimas skatina jaunimo emigraciją ar ją stabdo? Lietuvos mokyklose bent kiek ugdomas tautiškumas, patriotiškumas, ar kalbama tik apie „globalią Lietuvą“?
Gerbiu prof. Romą Lazutką, dažnai demaskuojantį ekonominius, socialinius valžios sprendimus, tačiau apie tai kasdien daug kartų kalbama televizijų bėdų turguose, sąmokslo teorijose, nuogose tiesose, forumuose.
Pagaliau nereikia televizijų – savo kailiu nuolat patiriame valdžios „rūpinimąsi“ pensininkais, neįgaliaisiais, mokyklomis… Ir kas iš to? Šuo loja, o karavanas eina toliau. Kalbėkite kalbėkite, ponai profesoriai, tik nebandykite kurti kažkokių Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybų, nesiimkite konkrečių veiksmų, nes tai kenkia „globalios Lietuvos“ įvaizdžiui. Ir profesoriai nebando, tik klusniai vykdo darbdavių reikalavimus: kalbėti ir nieko nedaryti.
P.S.
Kai šį tekstą jau rengėmės skelbti, gavome filosofo Krescencijaus Stoškaus straipsnį „Susitarimas, kuriam reikalingi mes visi. Po skaudaus nusivylimo politikų ir akademikų valdose“. Jį netrukus paskelbsime, o dabar – trumpa citata:
„…stebėtinai lengvai sulaužytas pasitikėjimas Migracijos komisijos bei jos steigėjų sąžininkumu ir Mokslų akademijos vadovybės pilietiškumu. Net dabar, kai viskas įvyko visų žmonių akyse, sunku patikėti, kad šios garbingos mokslo institucijos vadovybė yra tokia egocentriška, kad jos nė kiek nejaudina, kas liks iš mūsų tautos jau po 30 ar 50 metų. Kad ir kaip būtų apgailėtina, deja, tai yra nuogas faktas. O tempore, o mores! Dabar lieka tik retoriškai klausti: kur dingo žmonės, panašūs į akad. E.Vilką ar akad. Z.Rudziką?“
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2016.04.16; 08:01
