Jis buvo Dachau koncentracijos stovyklos kalinys – Nr.26336. Jis buvo Vokietijos žydas Paulius Ernstas Fakenhaimas. Jam pasisekė: jis liko gyvas. Jį išgelbėjo admirolas Kanaris, kuriam prireikė agento, mokančio Rytų kalbų.
1941 m. balandžio 9 d. Fakenhaimas stovėjo kalinių rikiuotėje ir drebėjo nuo šalčio. Kas galėjo pamanyti, kad ir šalčiui, ir alkiui atėjo galas, kad kaliniui Nr.26336 pasisekė tarsi loterijoje vienas prie milijono. Visi kaliniai rikiuotėje nuėjo į darbą, o jam buvo liepta pasilikti. Kodėl jam liepė eiti į ligominę? Nejaugi dėl didžiulės voties ant kaklo? Viskas vyko tarsi sapne. Apžiūrėjo gydytojas, medicinos seserys. Skaniai maitino. Vadino ponu Fakenhaimu. Argi ne sapnas? Juk iki šiol jis buvo mirti pasmerktas Dachau kalinys.
Iš šešių milijonų žydų jis vienintelis išėjo iš mirties stovyklos nacistinės vadovybės iniciatyva. Tai atsitiko 1941 m. balandžio 16 dieną. Fakenhaimą pasirinko todėl, kad jis mokėjo kalbų, buvo narsus 1914-ųjų metų karo dalyvis, Vokietijos patriotas, kad turėjo seną motiną, kurią labai mylėjo.
Dabar jis jau ne žydas, o Abvero agentas Paulius Kochas, kuriam teks įvykdyti jam dar nežinomą užduotį. Jam įteikė suklastotus dokumentus, pasodino į traukinį, apgyvendino Briuselio viešbutyje. Čia kažkoks Miuleris jį moko Morzės abėcėlės, aiškina, kaip šifruoti informaciją, rašyti simpatiniu rašalu. Mokomas jis buvo iki birželio 15 dienos. Paskui jis perkeliamas į Berlyną, į pensionatą. Po kelio dienų Kochas skrenda į Atėnus. Ten žvalgo paslapčių mokomas dar intensyviau, kol pagaliau jam išaiškinama užduotis. Kochas turi perduoti informaciją apie kariuomenę Palestinoje ir Viduriniuosiuose Rytuose.
Nacistų agentas Palestinoje! Kaip žydui pakelti tokią naštą? Bet atsisakymas reikštų grįžimą į Dachau.
Kochas jau virš Graikijos sostinės. Lėktuve “Chenkel-111”. Šnipas rengiasi šuoliui parašiutu: virš Chaifos atsidaro priešlėktuvinės gynybos apšaudomo lėktuvo durys, vėjo gūsis į veidą, ir parašiutininkas šoka į tamsą.
Tačiau likimo nebuvo lemta, kad žydas tarnautų nacistams. Nepasisekė jam iškart: pametė maišą su asmens daiktais, o Chaifoje kažkoks sukčius pasiglemžė pinigus, pažadėjęs juos iškeisti. Pagaliau nabagas pateko policijai į rankas, kuriai bandė įpiršti versiją, kad jis – vokiečių emigrantas, ką tik slaptai atsigavęs iki Palestinos. Nepatikėjo.
Slaptojo Abvero agento karjera taip ir pasibaigė neprasidėjusi. Po kelių valandų žydas Fakenchaimas jau buvo kalėjime, iš kurio išėjo po penkerių metų. Visą šį laiką jis bandė anglams įrodyti, kad jis – Fakenchaimas, kad SS generolas Kochas jam ne giminaitis. Kai juo pagaliau patikėjo, kalėjime dar laikė iki 1946 m. birželio 23 d, dėl viso pikto. Tą dieną prieš jį atsivėrė buvusios koncentracijos stovyklos Nejenhame durys, už kurių dabar buvo kalinami belaisviai hitlerininkai. Drauge su buvusiu Dachau kaliniu Nr.26336 dabar sėdėjo gestapo, SS agentai.
Tačiau likimas Fakenchaimui vis dėlto buvo maloningas. Prabėgus 25 metams po karo Vokietijoje buvo galima sutikti pagyvenusį vyrą, kuris rašė romanus, pasirašydamas slapyvardžiu “Paulius Ernstas”. Jo romanai turėjo pasisekimą ir kitapus Reino. Apie ką jis rašė? Žinoma, apie špionažą, apie žvalgybą. Subtilus dalykas – skirtumas tarp šnipo ir žvalgo.
Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, narsiai kovojęs Prancūzijoje, karininkas, pirmojo laipsnio geležinio kryžiaus kavalierius, Antrajame pasauliniame kare į Vermachtą priimtas jau nebuvo, nors norėjo, nes buvo Vokietijos patriotas. Jis brangiai sumokėjo už savo naivumą: vieną naktį į duris pasibeldė Gestapas. Paulius Ernstas Fakenchaimas tapo Dachau kaliniu Nr.26336 ir, laimei ar nelaimei, kaip pažiūrėsi, nevykusiu šnipu.
2011.06.04
