Dešimties Seimo narių grupė, atstovaujanti įvairias Seimo frakcijas (tiek iš valdančiosios daugumos, tiek iš opozicijos) įregistravo Lietuvos Respublikos ypatingojo prokuroro įstatymo projektą (projekto Nr. XIP-3997).
Seimo narių grupei priklauso: Gintaras Songaila, Rytas Kupčinskas, Vida Marija Čigriejienė, Kazimieras Uoka, Andrius Mazuronis, Donalda Meiželytė-Svilienė, Aurelija Stancikienė, Laimontas Dinius, Gediminas Navaitis, Rimantas Sinkevičius.
Projekto paskirtis – nustatyti ypatingų, veiksmingam valstybės funkcionavimui būtinų tyrimų teisinius pagrindus, o taip pat – ypatingojo prokuroro tokiems tyrimams atlikti įgaliojimus, atsakomybę ir jo paskyrimo tvarką bei tokio prokuroro atliktų ypatingų tyrimų išvadų patvirtinimo ir jų įgyvendinimo tvarką. Projektas parengtas atsižvelgiant į Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose yra panašus institutas, kaip čia siūlomas ypatingasis prokuroras, teigiamą praktiką.
Su įstatymo projekto iniciatoriumi parlamentaru tautininku Gintaru SONGAILA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Naujųjų metų išvakarėse Jūsų iniciatyva buvo užregistruotas įstatymas dėl Ypatingojo prokuroro pareigybės. Pirmiausiai leiskite paklausti, kodėl kilo mintis rengti tokio įstatymo projektą? Mano nuomone, šis Jūsų žingsnis byloja, jog turite priekaištų dabartiniams mūsų prokurorams.
Ypatingojo prokuroro įstatymas – tai mėginimas pritaikyti Lietuvoje geriausią Jungtinių Amerikos Valstijų praktiką, kai viešiesiems interesams itin reikšmingais atvejais būtų pradedamas ypatingas tyrimas, o jam vadovaujantis asmuo turėtų procesiniua įgaliojimus. Iki šiol Lietuvoje tokiais atvejais buvo sudaromos tik laikinosios parlamentinio tyrimo komisijos, kurios turėjo ribotus įgaliojimus. Priekaištų Lietuvos generalinei prokuratūrai tikrai turime. Pastebime tam tikrą vangumą ar net bejėgiškumą vykdant savo funkcijas. Kaip antai – Vytauto Pociūno žūties byloje ar Kauno pedofilijos byloje.
Aiškinamąjame rašte pabrėžiama, kodėl Lietuvai reikalinga Ypatingojo prokuroro pareigybė. Štai tik kelios priežastys: “Teisėtumo užtikrinimo ir teisingumo vykdymo ydos dar ilgai išliks, jeigu su jomis nebus kovojama naujomis priemonėmis”, “Seimo komitetų pastangos, specialiųjų tyrimo komisijų sudarymas Seime atima tiek daug laiko, kad jų darbo rezultatų tenka labai ilgai laukti, o priimtos išvados retai įgyvendinamos”, “Seimo priimtus teisės aktus ir Prezidento pavedimus pareigūnai vykdo vangiai, o neretai per vidinius patikrinimus dalyko “esmę” paskandina ar taip paslepia, kad tolimesnis kitų institucijų ar pareigūnų darbas iš anksto būna pasmerktas nesėkmei”. Argumentai – labai rimti.
Kai kuriais atvejais parlamentinio tyrimo komisijų tikrai neužtenka. Ir ne tik dėl tam tikro polinkio politikuoti ar politikų teisinės kompetencijos stokos, bet ir dėl ribotų galimybių privesti tiek tyrimą, tiek jo išvadų įgyvendinimą iki galo.
Su aiškinamąjame rašte išdėstytais argumentais sutinku: mūsų teisėsauga ne taip jau retai tik imituoja, tik apsimeta, jog kovoja su negerovėmis. Dažnusyk matome, kaip įnirtingai, atkakliai gaudomi, persekiojami smulkūs kyšininkai, smulkūs aferistai, o stambieji – išteisinami, reabilituojami, paleidžiami į laisvę. Tačiau ar ypatingąjį statusą turintys prokurorai pajėgs susidoroti su jiems iškeltais uždaviniais? Juk egzistuoja pavojus, kad jie, ypatingieji prokurorai, irgi bus priversti žaisti pagal principingumui nepalankias žaidimo taisykles.
Kol nepamėginome, nežinome. Įstatymas riboja galimybes Seimo ar Prezidentės paskirtą ypatingąjį prokurorą atšaukti, nustato sankcijas dėl trukdymų jo veiksmams, taip pat, kaip ir Generalinės prokuratūros prokurorui. Jei Seimas ar Prezidentas patvirtintų ypatingojo prokuroro atlikto tyrimo išvadas, jis įgytų teisę teikti nurodymus Seimo ir Prezidento paskirtiems pareigūnams, įskaitant, žinoma ir patį generalinį prokurorą. Taigi šis instrumentas yra pakankamai rimtas. Tačiau kas mėgintų šiandien ginčytis, kad tokio įrankio valstybei nereikia? Suprantama, jis būtų skirtas ne smulkiems atvejams, bet tiems, kurie galimai kelia nepasitikėjimą tiek mūsų valstybės teisėsauga, tiek visa viešojo administravimo sistema, jų veiksmingumu.
Kokios garantijos, kad, sulaukę ypatingų įgaliojimų, ypatingieji prokurorai patys nepradės piktnaudžiauti tarnybine padėtimi?
Tokios pat garantijos, kaip ir kitiems asmenims, turintiems prokurorų statusą. Skirtumas tik tas, kad šiuo atveju mėginama užtikrinti prokuroro nepriklausomybę nuo pačios generalinės prokuratūros, iš esmės – nuo visos sistemos.
Kokios šalys turi ypatinguosius prokurorus? Ar šios pareigybės įvedimas visuomet pasiteisindavo, ar esama atvejų, kada ši institucija susikompromituodavo, sužlugdavo?
Sisteminės analizės apie kitų šalių praktiką neturime. Tačiau iki Seimo pavasario sesijos tokio parlamentinio tyrimo duomenis planuojame jau turėti. Šiek tiek esame susipažinę su JAV praktika.
Ar esate tikras, kad šį įstatymą Seimas balsų dauguma patvirtins? Ar šis įstatymas nebus numarintas kaip ir daugelis kitų gerų idėjų?
Manau, kad Seimas pavasario sesijoje šį įstatymą svarstys rimtai. Yra daug galimybių, kad projektui pritars daugelis politikų iš visų Seimo frakcijų. Juk tai yra viena iš realių galimybių grąžinti piliečių pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis.
Tikriausiai šiai Jūsų idėjai priešinsis Generalinė prokuratūra? Kokius argumentus pateikė ar dar pateiks Jūsų oponentai? Galbūt į šį įstatymą mėgins prikaišioti visokių išlygų, kad ir Ypatingasis prokuroras taptų bedante institucija?
Maždaug prieš metus esu klausęs generalinės prokuratūros dabartinių vadovų nuomonės dėl tokios idėjos – jie atsakė, kad kai kuriais atvejais toks nepriklausomas tyrimas būtų reikalingas ir naudingas. Nežinau, kiek jie tuomet buvo nuoširdūs. Pamatysime. Argumentų, nepritariančių šiai idėjai, tikiuosi išgirsti bent jau iki tol, kai įstatymo projektas jau bus pateikiamas svarstymui Seime. Visokių politinių žaidimų ir gudrybių tikrai bus. Linkiu visiems neabejingiems Lietuvos piliečiams atidžiai stebėti šį procesą.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila.
2011.12.27
