Kam paskirtos 2012-ųjų metų Nobelio premijos


Print

Spalio mėnesį No­be­lio ko­mi­te­tas pa­skel­bė pre­mi­jas.

No­be­lio tai­kos pre­mi­ja, ku­ri su­lau­kia di­džiau­sio dė­me­sio, bu­vo pa­skir­ta Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) už dau­giau kaip pu­sę am­žiaus trun­kan­čią tai­ką že­my­ne, ku­rį dras­kė du pa­sau­li­niai ka­rai.

Toks pa­si­rin­ki­mas su­lau­kė ir pa­gy­rų, ir pa­juo­kos. No­be­lio ko­mi­te­to pa­reiš­ki­me ra­šo­ma, kad ES ir jos pirm­ta­kai jau še­šis de­šimt­me­čius pri­si­de­da prie tai­kos ir su­si­tai­ky­mo pro­ce­sų bei de­mo­kra­tijos ir žmo­gaus tei­sių už­tik­ri­ni­mo.

No­be­lio ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Thorb­jo­er­nas Jag­lan­das pri­pa­ži­no šiuo me­tu ES sle­gian­čias fi­nan­si­nes pro­ble­mas ir so­cia­li­nių ne­ra­mu­mų fak­tą, ta­čiau sa­kė, jog ko­mi­te­tas no­rė­jęs su­si­kon­cen­truo­ti ties jau dau­giau nei še­šias­de­šimt me­tų gy­vuo­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos dar­bu „sie­kiant tai­kos ir su­si­tai­ky­mo, ug­dant de­mo­kra­tiją ir sau­gant žmo­gaus tei­ses“.

Ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas taip pat pa­mi­nė­jo ES svar­bą už­tik­ri­nant Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos su­si­tai­ky­mą po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. T. Jag­lan­das mi­nė­jo ir ES svar­bą in­kor­po­ruo­jant į są­jun­gą Is­pa­ni­ją, Por­tu­ga­li­ją ir Grai­ki­ją po au­to­ri­ta­ri­nio re­ži­mo žlu­gi­mo šiose ša­ly­se XX am­žiaus 8-ąjį de­šimt­me­tį.

No­be­lio ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas sa­kė, jog ES ge­bė­ji­mas siek­ti tai­kos ir su­si­tai­ky­mo sėk­min­gai pa­sie­kė ir Bal­ka­nų ša­lis bei at­krei­pė dė­me­sį į fak­tą, jog Kro­a­ti­ja prak­tiš­kai jau sto­vi prie są­jun­gos slenks­čio. Eu­ro­pos Są­jun­ga, ku­rią įkū­rė še­šios ša­lys (Bel­gi­ja, Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, Ita­li­ja, Liuk­sem­bur­gas ir Ny­der­lan­dai), tu­rė­jo 15 na­rių 2004 me­tais, kai ji pir­mą­kart pri­ėmė bu­vu­sias ko­mu­nis­ti­nes ša­lis, il­giau nei pu­sę šimt­me­čio gy­ve­nu­sias ana­pus Ge­le­ži­nės už­dan­gos.

Pra­ėju­sio am­žiaus 10-ajame de­šimt­me­ty­je pa­sie­nio pa­tik­ros pos­tai ta­po is­to­ri­ja, kai Šen­ge­no su­tar­tis už­tik­ri­no lais­vą žmo­nių ir pre­kių ju­dė­ji­mą Ben­dri­jos vi­du­je. Tuo pat me­tu bu­vo įsteig­ta ir ES va­liu­ta – eu­ras. Ta­čiau nuo tų lai­kų Eu­ro­pos sva­jo­nę ap­tem­dė tau­py­mo pro­gra­mos, pri­im­tos sie­kiant įveik­ti eu­ro zo­nos sko­lų kri­zę. Šios pro­ble­mos ta­po skau­džiu smū­giu la­biau cen­tra­li­zuo­tos Eu­ro­pos su­per­vals­ty­bės su būs­ti­ne Briu­se­ly­je vi­zi­jai.

Nors 500 mln. Ben­dri­jos gy­ven­to­jų to­liau ga­li mė­gau­tis kles­tė­ji­mu, ky­lan­čių mil­ži­nių, to­kių kaip Ki­ni­ja, In­di­ja ir Bra­zi­li­ja, ga­lia di­di­na nuo­gąs­ta­vi­mus dėl ga­li­mo nuos­mu­kio Se­na­ja­me že­my­ne, žen­gian­čia­me į re­ce­si­ją ir kre­čia­ma­me di­de­lio ne­dar­bo, ypač tarp jau­ni­mo. Šie­me­tė tai­kos pre­mi­ja ES tam­pa aki­brokš­tu Nor­ve­gi­jai, ku­ri du­kart (1972 ir 1994 me­tais) at­si­sa­kė sto­ti į ES ir ku­rio­je trys ket­vir­ta­da­liai gy­ven­to­jų nu­si­sta­tę prieš na­rys­tę Ben­dri­jo­je.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos laik­raš­čiai po spren­di­mo su­teik­ti Tai­kos pre­mi­ją ES lie­jo įtū­žį. „No­be­lio tai­kos pri­zas už idio­tiš­ku­mą“, – ra­šė de­ši­nio­sios pa­krai­pos „The Dai­ly Mail“, ku­ris straips­nį iliust­ruo­ja nuo­trau­ka su pro­tes­tuo­to­jais Atė­nuose, ku­rie per­si­ren­gę na­cis­tais pa­si­ti­ko prieš dvi sa­vai­tes ša­ly­je vie­šė­ju­sią Vo­kie­ti­jos kanc­le­rę An­ge­lą Mer­kel.

Laik­raš­čio ko­men­ta­to­rius Ma­xas Has­ting­sas sa­kė, kad skir­ti ap­do­va­no­ji­mą siau­čiant eu­ro zo­nos sko­lų kri­zei yra „dau­giau nei juo­kin­ga“. Kon­ser­va­to­rių laik­raš­tis „The Dai­ly Te­leg­raph“ tei­gė: „Di­džiau­sias jo (ko­mi­te­to) nuo­pel­nas yra ne di­plo­ma­ti­jai, o ko­me­di­jai“.

Ap­do­va­no­ji­mą tei­gia­mai įver­ti­no tik „The Fi­nan­cial Ti­mes“, ku­ris pa­mi­nė­jo, kad tei­sin­gai pri­pa­žįs­tamas is­to­ri­nis žyg­dar­bis. Bri­tų eu­ros­kep­ti­kai nei­gia­mai įver­ti­no to­kį No­be­lio tai­kos pre­mi­jos pa­sky­ri­mą. Jų nuo­mo­ne, ES blo­kas to­kio­se eu­ro zo­nos vals­ty­bė­se, kaip Is­pa­ni­ja ir Grai­ki­ja, ke­lia „smur­tą ir ne­su­ta­ri­mus“, Is­pa­ni­ja yra prie fi­nan­si­nės pa­gal­bos slenks­čio, o aukš­to ran­go ka­riš­kiai per­spė­ja, kad ar­mi­jai ga­li tek­ti įsi­kiš­ti Ka­ta­lo­ni­jo­je, Grai­ki­jo­je nebūna nė sa­vai­tės, kad ne­ma­ty­tu­me riau­šių ir pro­tes­tų.

Nors Mask­vos Hel­sin­kio gru­pės va­do­vė Liud­mi­la Alek­se­je­va tei­gia­mai ver­ti­na Eu­ro­pos Są­jun­gą, ji ma­no, kad No­be­lio tai­kos pre­mi­jos pa­sky­ri­mas šiai or­ga­ni­za­ci­jai – idė­jos iš­si­gi­mi­mas.

Žur­na­lis­tams L. Alek­se­je­va sa­kė: „At­vi­rai kal­bant, man ne­pa­tin­ka šis No­be­lio ko­mi­te­to spren­di­mas, ka­dan­gi ES – di­džiu­lė ir, be­je, ga­na biu­ro­kratiška or­ga­ni­za­ci­ja“. Ji aiš­ki­no, kad pa­ra­ma la­biau rei­ka­lin­ga ko­vo­to­jams už žmo­gaus oru­mą įvai­rio­se ša­ly­se, to­dėl bū­tų la­bai ap­si­džiau­gu­si, jei­gu ši pre­mi­ja bū­tų bu­vu­si pa­skir­ta Ira­no po­li­ti­niams ka­li­niams ar­ba Ru­si­jos žmo­gaus tei­sių gy­nė­jams.

Žy­miai griež­čiau spren­di­mą No­be­lio tai­kos pre­mi­ją skir­ti ES su­kri­ti­ka­vo eu­ros­kep­ti­kas Če­ki­jos pre­zi­den­tas Vac­la­vas Klau­sas, pa­reikš­da­mas, kad spren­di­mas No­be­lio tai­kos pre­mi­ją skir­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai  yra „tra­giš­ka klai­da“.

Le­chas Wa­lę­sa, ku­riam 1983 me­tais už va­do­va­vi­mą an­ti­ko­mu­nis­ti­niam ju­dė­ji­mui Len­ki­jo­je bu­vo skir­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­ja, pa­reiš­kė esąs „ne­ma­lo­niai nu­ste­bin­tas“, kad šių me­tų pre­mi­ja te­ko Eu­ro­pos Są­jun­gai. 1981-ųjų pa­bai­go­je tuo­me­ti­nis ko­mu­nis­ti­nis re­ži­mas areš­ta­vo L. Wa­lę­są už tai, kad šis va­do­va­vo „So­li­da­ru­mui“ – pir­ma­jai ir vie­nin­te­lei lais­vai so­vie­ti­nia­me blo­ke pro­fe­si­nei są­jun­gai, ku­ri pa­sie­kė, kad ko­mu­niz­mas Len­ki­jo­je bu­vo tai­kiai nu­vers­tas. L. Wa­lę­sa 1990 me­tais ta­po pir­muo­ju po­ka­rio Len­ki­jo­je de­mo­kra­tiškai iš­rink­tu vals­ty­bės va­do­vu.

No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos sky­ri­mas ki­nų ra­šy­to­jui Mo Yanui taip pat iš­pro­vo­ka­vo prieš­ta­rin­gus ver­ti­ni­mus – ki­nų di­si­den­tai pa­va­di­no jį ko­mu­nis­tų ma­rio­ne­te. Mo Yanas, ku­rio tik­ra­sis var­das yra Gu­an Mo­ye ir ku­ris yra gi­męs 1955-ai­siais, iš­lei­do ro­ma­nų, ap­sa­ky­mų ir esė įvai­rio­mis te­mo­mis. Ne­pai­sant jo so­cia­li­nės kri­ti­kos, tė­vy­nė­je jis esąs lai­ko­mas vie­nu svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nių au­to­rių. Ra­šy­to­jas sa­vo „ha­liu­ci­na­ci­niu re­a­liz­mu su­ly­do liau­dies pa­sa­ko­ji­mus, is­to­ri­ją ir da­bar­tį“.

Sa­vo dar­buo­se Mo Yanas nau­do­ja­si jau­nys­tės pa­tir­ti­mi, ap­ra­šo sa­vo gim­tą­ją pro­vin­ci­ją. Jis yra Ko­mu­nis­tų par­ti­jos ir Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys. Ki­ni­jos Ko­mu­nis­tų par­ti­jos Pro­pa­gan­dos de­par­ta­men­to va­do­vas iš­kart pa­svei­ki­no pir­mą ki­ną, ga­vu­sį No­be­lio pre­mi­ją. Vi­sai ki­taip re­a­guo­ta bu­vo prieš dve­jus me­tus, kai de­mo­kra­tijos ša­li­nin­kas ra­šy­to­jas Liu Xia­o­bo (Liu Sia­o­bo) lai­mė­jo No­be­lio tai­kos pre­mi­ją. Ki­ni­ja ta­da at­si­sa­kė ap­do­va­no­ji­mo ir pa­reiš­kė, kad tai No­be­lio pre­mi­jos įtei­ki­mo tra­di­ci­jų iš­nie­ki­ni­mas. 2009 m. Liu Xia­o­bo (Liu Sia­o­bo) nu­teis­tas 11 me­tų ka­lė­ji­mo už tai, kad iš­drį­so pa­ra­gin­ti nu­trauk­ti vie­nos par­ti­jos vien­val­dys­tę ir įgy­ven­din­ti de­mo­kra­tines re­for­mas.

Už­sie­nio ir ki­nų ko­vo­to­jai už žmo­gaus tei­ses svars­tė, ar ry­šiai su val­džia ne­truk­do Mo Yano, kaip me­ni­nin­ko ir in­te­lek­tu­a­lo, ne­pri­klau­so­my­bei. Žy­mus Ki­ni­jos di­si­den­tas Wei Jings­hen­gas (Vei Dzing­šen­gas), dau­ge­lio lai­ko­mas Ki­ni­jos mo­der­nio­jo de­mo­kra­tijos ju­dė­ji­mo tė­vu, kri­ti­ka­vo No­be­lio ko­mi­te­to pa­si­rin­ki­mą kaip mė­gi­ni­mą įtik­ti Pe­ki­nui, ku­ris įtū­žo, kai 2010 me­tais tai­kos pre­mi­ja bu­vo skir­ta Liu Xia­o­bo.

Iš­ei­vi­jos ra­šy­to­jas di­si­den­tas Yu Jie (Ju Dzie) vo­kie­čių ra­di­jui „Deut­sche Wel­le“ sa­kė, kad šis ap­do­va­no­ji­mas yra „di­džiau­sias skan­da­las per vi­są No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jų is­to­ri­ją“. Gar­sus me­ni­nin­kas, ak­ty­vis­tas Ai Wei­wei (Ai Vei­vei) sa­kė, kad Mo Yanas ben­dra­dar­biau­ja su sis­te­ma, ku­ri nuo­lat nuo­di­ja sa­vo žmo­nes. Di­si­den­tas me­ni­nin­kas Ai Wei­wei (Ai Vei­vei) pa­reiš­kė, kad Mo Yanas yra vy­riau­sy­bės ma­rio­ne­tė ir iš­juo­kė ofi­cia­lų Pe­ki­no at­sa­ky­mą, ku­ria­me smer­kia­mi anks­tes­ni spren­di­mai skir­ti No­be­lio tai­kos pre­mi­jas Ti­be­to dva­si­niam ly­de­riui Da­lai La­mai ir Liu Xia­o­bo.

Ai Wei­wei taip pat kal­ti­no Ki­ni­jos val­džią tai­kant dve­jo­pus stan­dar­tus, teig­da­mas, kad ki­tų su jo ša­li­mi su­si­ju­sių lau­re­a­tų var­dai „nie­ka­da ne­bus ma­to­mi Ki­ni­jo­je“.

Tai­va­no kul­tū­ros mi­nist­ras pa­va­di­no Mo Yaną žmo­gu­mi, tu­rin­čiu hu­mo­ro jaus­mą, ku­ris juo pa­si­nau­do­jo, kad ap­si­sau­go­tų nuo ga­li­mo per­se­kio­ji­mo. Jis pa­brė­žė, kad pri­zas ga­lė­tų pa­dė­ti ki­nams at­ei­ti į pro­tą ir at­ver­ti šir­dis bei įsi­lie­ti į pa­sau­lį per li­te­ra­tū­rą.

Mo Yanas gy­nė sa­vo No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­ją nuo di­si­den­tų, kal­ti­nan­čių jį esant ko­mu­nis­tų ma­rio­ne­te. „Ma­nau, kad daug ma­no kri­ti­kų ne­skai­tė ma­no kny­gų; jei­gu jie per­skai­ty­tų ma­no kny­gas, su­pras­tų, kad jos bu­vo pa­ra­šy­tos jau­čiant di­džiu­lį spau­di­mą ir su­kė­lė di­de­lę ri­zi­ką man“, – sa­kė Mo Yanas žur­na­lis­tams.

Bet jis gy­nė kai ku­rias bu­vu­sio re­vo­liu­ci­jos ly­de­rio Mao Ze­don­go (Mao Dze­don­go), ku­ris ra­šė, kad ki­nų me­nas tu­ri tar­nau­ti par­ti­jai, au­to­ri­ta­riš­kas pa­žiū­ras dėl li­te­ra­tū­ros. Jis iš­reiš­kė vil­tį, kad ka­li­na­mas 2010 me­tų No­be­lio tai­kos pre­mi­jos lau­re­a­tas, ra­šy­to­jas di­si­den­tas Liu Xia­o­bo ga­li bū­ti „kaip ga­li­ma grei­čiau“ pa­leis­tas iš ka­lė­ji­mo.

Pir­mą­ją šie­me­tę pre­mi­ją No­be­lio ko­mi­te­tas Ka­ro­lins­ka ins­ti­tu­te (Šve­di­ja) pa­skel­bė spa­lio 9-ąją. Šių me­tų No­be­lio fi­zi­kos pre­mi­jos lau­re­a­tais ta­po Ser­ge’as Ha­ro­che’as (Pran­cū­zi­ja) ir Da­vi­das Wi­ne­lan­das (JAV). Moks­li­nin­kai pa­gerb­ti už eks­pe­ri­men­ti­nių me­to­dų, skir­tų vie­ne­ti­nių kvan­ti­nių sis­te­mų ty­ri­mui ir ma­ni­pu­lia­vi­mui, vys­ty­mą.

2011 me­tų No­be­lio eko­no­mi­kos pre­mi­ją pel­nė du ame­ri­kie­čiai – Al­vin Roth (Al­vi­nas Ro­tas) ir Llo­yd Shap­ley (Loi­das Šap­lis). Pa­sak Šve­di­jos ka­ra­liš­ko­sios moks­lų aka­de­mi­jos, pre­mi­ja skir­ta šiems ty­rė­jams „už sta­bi­lių pa­skirs­ty­mų te­ori­ją ir rin­kos kon­stra­vi­mo prak­ti­ką“.

No­be­lio che­mi­jos pre­mi­jos lau­re­a­tais ta­po bio­che­mi­kai Ro­ber­tas J. Lef­ko­wit­zas iš Ho­ward Hug­hes me­di­ci­nos ins­ti­tu­to ir Bria­nas K. Ko­bil­ka iš Stan­for­do uni­ver­si­te­to (abu JAV). Moks­li­nin­kai pa­gerb­ti už re­cep­to­rių, su­jung­tų su G bal­ty­mu, ty­ri­mus.

Bri­tas Joh­nas Gur­do­nas ir Shi­nya Yama­na­ka iš Ja­po­ni­jos pel­nė 2012 me­tų No­be­lio me­di­ci­nos pre­mi­ją už svar­bius at­ra­di­mus ka­mie­ni­nių ląs­te­lių sri­ty­je. No­be­lio ko­mi­te­tas skel­bė, jog šie du moks­li­nin­kai pa­ger­bia­mi „už at­ra­di­mą, kad su­bren­du­sias ląs­te­les ga­li­ma per­prog­ra­muo­ti pa­ver­čiant jas pliu­ri­po­ten­ti­nė­mis“.

Laikraštis „XXI amžius“

2012.10.02


Prisijunkite prie diskusijos