9. Vienuolis karžygio kailyje
Kad ir kaip ten būtų, nepriklausomai nuo to, ar keistas ir įžūlokas Vaišvilko akibrokštas kariūnų dinastijai pakeitė Mindaugo sūnaus įvaizdį ir vardą amžininkų akyse, ar nepakeitė, bet atkaklusis karalaitis liko ištikimas sau pačiam. Priėmęs vienuolio įžadus Vaišvilkas netapo nei atsargesnis, nei bailesnis.
Tolimesni įvykiai patvirtino, kad Vaišvilkas nuo to laiko atkakliai ir nuosekliai vykdė ne tik vienuolystės įžadus, bet ir valstybinę valdovo sūnaus strategiją. Mes jau aptarėme, kaip diplomatiškai sutvarkė Vaišvilkas 1251–1254 m. konfliktą su rusinų kunigaikščiais.
Panašiai elgėsi Mindaugo sūnus vienuolis ir totorių įsiveržimo metu. Palikęs vienuolyną Vaišvilkas veikė staigiai ir sumaniai, nes, kaip spėju, gyvendamas slavų krašte, puikiai žinojo totorių žygio priežastis. Rusinų metraščiai, kuriuos neretai atkartoja istorikai, aiškina, kad piktasis totorių karvedys Burundajus, sumanęs 1258 m. traukti į žygį prieš Lietuvą, privertė Haličo ir Voluinės kunigaikščius prisidėti prie žygio, galima sakyti, prieš savo giminaičius, nes karaliaus Danilo sūnus Švarnas jau buvo vedęs Mindaugo dukterį.
Betgi neužmirškime, kad totorių puolimą nušviečianti Voluinės metraščio dalis buvo specialiai rašoma naujajame Haličo-Voluinės kunigaikštystės „centre“, neseniai pastatytame Cholmo mieste, ir skirta tam, kad išaukštintų kunigaikščio Danilo Romanovičiaus žygius bei nuopelnus, tarp jų ir kovas prieš totorius. Atidesnis žvilgsnis leidžia įžiūrėti daug sudėtingesnę Danilo Romanovičiaus strategiją santykiuose su totoriais ir lietuviais.
Viena vertus, jis tikrai atkakliai stengėsi ištrūkti iš vasalinės priklausomybės nuo Aukso ordos ir už karinę paramą buvo pasiryžęs net unijai su Romos katalikais. Tačiau jėgos buvo nelygios, ypač kai ryžtingas Burundajus pakeitė ankstesnį baskaką (tiurk. – spaudėjas), kuris privalėdavo karine jėga garantuoti tvarkingą mokesčių ir duoklės atidavimą. Dabar Danilas Romanovičius turėjo paprasčiausiai slapstytis nuo totorių, visur siųsdamas vietoje savęs brolį Vasilką. Tačiau puikus diplomatas niekados nežmiršdavo ir kitų savo priešų – lietuvių, pirmiausia Mindaugo, kurio vasalas buvo minėtasis Danilo Romanovičiaus sūnus Romanas, gavęs iš Vaišvilko vasalinę teisę valdyti Naugarduką.
Supjudyti stiprėjančią Mindaugo Lietuvą su galinga totorių Aukso orda – teoriškai ideali Haličo ir Voluinės kunigaikščių strategija. Konflikto provokaciją, beje, ir parengė Haličo kunigaikštis Danilas Romanovičius, pakvietęs lietuvius 1255 (1256?) m. į bendrą žygį su haličėnais užpulti Kijevą ir pasipelnyti „nekatalikiškose“ Kijevo ar Smolensko žemes. Tai buvo priimtina „katalikiškos“ Lietuvos karaliui Mindaugui, kuriam pats Romos popiežius laišku seniai buvo prisakęs kariauti su klaidatikiais ir pagonimis, kadangi
Lietuvos karalystę ir visas žemes, kurias dieviškojo narsumo pagalba jau išplėšei iš netikinčiųjų rankų arba ateityje galėsi išplėšti, priimame į Švento Petro teisę ir nuosavybę (Inocentas IV, 1251, liepos 17; žr.: Mindaugo knyga).
Ne taip jau ir svarbu, kas apskundė lietuvius Aukso ordoje dėl įsiveržimo į rusinų žemes, svarbu, kad rezultatas buvo visai konkretus, – baudžiamasis Burundajaus žygis į Lietuvą. Visai galimas dalykas, kad rytietiškai įžvalgus ir, kaip galima spręsti iš metraščių, pakankamai ironiškas Burundajus perprato Danilo Romanovičius sumanymą, nes mandagiai pakvietė ir patį Danilą į karo žygį prieš Lietuvą (Иду на Литву. Оже еси мирен, пойди со мной.)[1], nors galėjo paprasčiausiai liepti vasalui eiti kartu į karą.
Kitaip tariant, Haličo kunigaikštis pats pateko į kitiems paspęstus spąstus, ir Danilo metraštininkas nuoširdžiai aprašo kunigaikščio nerimą:
Danilas su broliu (Vasilku) ir sūnumi (Levu) susėdo, buvo liūdni, mąstyti: žinojo, kad nesibaigs geruoju, jeigu Danilas išjos. Visi nusprendė, ir vietoj brolio išjojo Vasilkas.
Galbūt Danilas tikrai bijojo pakliūti Burundajui į rankas ir susilaukti jo bausmės už priešinimąsi ankstesniam baskakui Kuremsai, tačiau būta ir kito, „lietuviško“, pavojaus, kurio metraštininkas nemini.
Užtat lietuviai iš karto „perkando“ situaciją – sužinoję apie Burundajaus žygį su karine Vasilko palyda, tučtuojau kirto būtent Danilui atsakomąjį smūgį. Matyt, tuo metu Rusioje buvęs Vaišvilkas įsakė suimti Naugarduką valdžiusį Mindaugo vasalą Romaną, Danilo sūnų. Lietuviai gavo itin brangų įkaitą, kuris neišvengiamai turėjo vienaprasmį poveikį bent jau Vasilko norui nusiaubti Lietuvos žemes. Pavojus brolio sūnaus gyvybei turėjo sukaustyti rusinams rankas. Danilo metraštininkas visai teisingai įvertino Vaišvilko ir jam talkinusio dėdės Tautvilo manevrą:
Jie didžiulę gudrybę įvykdė; Vaišvilkas paėmė nelaisvėn jo (Danilo) sūnų Romaną.
Šiuolaikiškai tariant Vaišvilkas „paskelbė šachą“ abiem broliams Romanovičiams, įsivėlusiems į žygį prieš Lietuvą. Galimas dalykas, kad broliai teisingai įvertino Vaišvilko strategiją, nes Vasilkas, pasiautęs Nalšioje tik tam, kad kuo greičiau surinktų ir perduotų Burundajui saigatą (tiurk. – karo trofėjai ir belaisviai), apramino totorius, kurie netrukus paliko Lietuvą, galbūt to paties Vasilko patarti nusiaubti jotvingių žemes.
Toliau jau patys rusinai – ir Vasilkas, ir atjojęs su savo sūnumi Levu kunigaikštis Danilas – naršė po etninę Lietuvą ir kaimynines žemes (Valkaviską, Želvą, Gardiną), mėgindami surasti Vaišvilką ir Tautvilą, tačiau pastangos veltui. Vaišvilkas ir Tautvilas su įkaitu Romanu lyg skradžiai žemę prasmego. Dar daugiau – Romanas išnyko, niekas jo negalėjo rasti. Vieni istorikai tvirtina, kad lietuviai nužudė kilmingą belaisvį, bet, naujausiomis (ukrainiečių istorikų) žiniomis, Romanas vėliau atsirado ir gyvas sveikas dalyvavo sprendžiant haličėnų reikalus.
Tuo tarpu aprašomu metu Haličo karalius Danilas, be abejo, jautėsi sumokėjęs klaikią kainą už savo neištikimybę Lietuvos karaliui Mindaugui, kurio sūnus Vaišvilkas ir nubaudė neištikimą giminaitį, pagrobdamas pastarojo sūnų. Galbūt tėvo širdis jautė nelaimę, o gal Danilas Romanovičius jau pakankamai gerai pažinojo savo dažną svečią Vaišvilką, beje, kito savo sūnaus atžalos Jurijaus krikštatėvį, nes, palydėjęs su Vasilku savo karius į lemtingą žygį prieš Lietuvą, Haličo karalius, kaip pasakoja metraštininkas, sustojo Melniko miestelyje ir
pasimeldė Dievui, Šventajam Išganytojui Atpirkėjui – yra tokia ikona Melniko mieste Šventosios Dievo Motinos Cerkvėje, kuri ir nūnai ten didžiai gerbiama; žadėjo Jam karalius Danilas išpuošti ją gražiai… (žr. Voluinės metraštis, 1260 m. žinios)
Ko meldė drąsus ir išmintingas karalius, niekas dabar jau nepasakys.
Tačiau mums totorių žygio į Lietuvą epizodas liudija, kad Vaišvilkas, jau priėmęs krikštą pagal graikų apeigas, anaiptol neliko abejingas Lietuvos likimui ir nebuvo nutraukęs santykių su katalikišką krikštą priėmusiu tėvu. Akivaizdu, kad Vaišvilkas visados šventai laikėsi savo vidinio pažado ar priesaikos tėvui. Netgi po jo tragiškos mirties, kai teko bausti tėvo ir brolių žudikus, pagonis lietuvius.
Ir tenka pripažinti, kad Vaišvilko išmintis ir karžygio ranka tikrai atitiko Lietuvos karalystės kūrėjo kraują ir genus. Iš visų šaltinių matom, jog Vaišvilkas nebuvo koks silpnavalis ar silpnakūnis princas, kuris iš baimės ir silpnumo bėga nuo gyvenimo žiaurybių ir beprasmybės į vienumą, slepiasi nuo kvailių, karjeristų ir padugnių uždarame knygų pasaulyje, tūno vienuolyno tyloje, užmiršęs ir tėvus, ir tėvynę, ginasi nuo žmogiškos savo atsakomybės vien kasdienėmis ir kasnaktinėmis maldomis Išganytojui ir artimo meilės Mokintojui.
Ir vis dėlto akivaizdu, kad Vaišvilkas jau buvo kitos kartos lietuvis ir net kitos kartos Lietuvos valdovas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.03.25
[1] (Einu prieš Lietuvą. Jeigu esi ne priešiškas, eik su manim.)
