Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( X )

13. Ką niokojo ir ko nenaikino mongolai

Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms.

Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it. Giovanni da Pian del Carpini, 1182–1252) iš Rytų pasaulio į Vakarų Europą atvežė, tarp daugelio kitų nuostabių žinių, šokiruojantį liudijimą, kad vadinamieji „šėtono kariai“ tiki Dievą. Ir ne šiaip sau kokį pagonišką dievą iš daugelio dievų, o būtent vienintelį Dievą, visa ko Kūrėją:

Jie tiki vieną Dievą, kurį pripažįsta visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėju, taip pat pripažįsta, kad Jis yra palaimos šiame pasaulyje, lygiai kaip ir kančių, Kūrėjas ^[1] .

Panašius liudijimus yra palikę ir daugiau viduramžių keliautojų (G. Rubrukas, Markas Polas, Raidas-ad-dinas, Gaitonas Armėnas ir kt.), nors jie patys aprašė ir kitas mongolų garbinamas dievybes – saulę, mėnulį, ugnį, taipogi vandenį ir žemę.

Prancūzų karaliaus Liudviko IX pasiuntinys pranciškonų vienuolis Rubrukas (Guillaume de Rubrouck, 1220–1293), kurio ataskaitą apie kelionę pas mongolus XIX a. geografai vadino „didžiausiu viduramžių geografijos šedevru“, užrašė chano pasakytą jų tikėjimo credo:

Mes, mongolai, – pasakė jis, – tikime, kad yra tik vienas Dievas, Kuriuo mes gyvi ir Kuriuo mirsime, ir mūsų širdys Jam atvertos.

Įdomus ir pranciškono užrašytas mongolų požiūris į skirtingas pasaulio religijas. Chanas jam pasakęs:

Kaip Dievas davė rankai skirtingus pirštus, taip Jis davė žmonėms skirtingus kelius. Jums Dievas davė [Šventąjį] Raštą, o jūs, krikščionys, jo nesilaikote […]. Mums gi Jis davė burtininkus, ir mes vykdome, ką jie sako, ir gyvenam taikoje.^[2]

Ne mažiau stulbinama turėjo būti viduramžių Romos katalikams ir P. Karpinio atvežta žinia apie „klaikiųjų mongolų“ religinę toleranciją.

Kiek mes žinome, – liudijo vienuolis,– jie dar nieko nėra vertę atsisakyti savo tikėjimo ar Įstatymo.

Dar nuostabiau turbūt skambėjo katalikų ausims P. Karpinio žinia, kad mongolų

imperatorius [taip chaną vadino Karpinis– A. B.] turi savo aplinkoje krikščionis dvasininkus ir juos išlaiko savo lėšomis, be to, priešais jo didžiąją palapinę visados stovi krikščionių koplyčia; ir jie viešai prie visų žmonių laisvai gieda ir skambina varpais kviesdami pamaldoms, pagal graikų (Bažnyčios) paprotį, kaip ir visi krikščionys, nepaisant to, kokia totorių ir kitų žmonių minia būtų ten tuo metu“ (op. cit.).

Čia nėra jokios galimybės plačiau nagrinėti mongolų valstybės fenomeno, užtenka, jei prisiminsim, kad Čingischanas savo nukariavimais nurungė Aleksandrą Makedonietį, kad jo sukurta valstybė buvo didžiausia žmonijos istorijoje imperija, nusidriekusi nuo Didžiosios kinų sienos Rytuose iki Vengrijos lygumos Vakaruose ir nuo Azijos kalnų Šiaurėje per Persiją iki Indijos Pietuose.

Nenuostabu, kad pasaulio istorijoje, ko gero, jokie įvykiai nepaliko tokios fantastiškos mitografijos, kokią pagimdė Rusioje ir Vakaruose mongolų užkariavimai ir viešpatavimas nuo XIII a. pradžios iki XVI a. pradžios. Dabar sunku atskirti, ko mitografiniuose tekstuose buvo daugiau: ar nežinojimo, ar tyčinio pramano, vaizduojant mongolų valstybę kaip neregėto žiaurumo „barbariją“.

Nuo pradinių klasių europiečiams kalama į galvas mitografija dar negreitai bus nuvainikuota, nors Rytų kultūrų specialistai vis sėkmingiau ir nuodugniau demistifikuoja Vakarų Europoje, o vėliau ir Sovietų Sąjungoje sukurtus ir platintus „siaubo scenarijus“ apie mongolus užkariautojus ir „siaubingą totorių jungą“.

Pastaruoju šimtmečiu mongolų valstybės rašytinių paminklų ir Rytų šaltinių epochos tyrinėjimai kardinaliai koreguoja seną istoriografinę legendą apie mongolų „barbariją“ ir „barbariškumą“. Jų fantastiniai užkariavimai rėmėsi puikiai organizuota, lengvai šarvuota geležinės drausmės raitąja kariuomene, kuri dar naudojosi pačiomis moderniausiomis to meto karinėmis technologijomis (pontoniniai tiltai, katapultos ir kt.), perimtomis iš arabų, persų ir kinų, kurie buvo nuolatiniai Čingischano patarėjai.

Netenka stebėtis, kodėl Vakarų riteriai, mielai dalyvavę kryžiaus žygiuose prieš prasčiau ginkluotus Baltijos kraštų pagonis, vengė susiremti su mongolų kariais, neatsiliepdami nei į popiežiaus kvietimus bei raginimus, nei į Rytų Europos valdovų vengrų ir lenkų pagalbos prašymus.

Be abejo, legendos apie mongolų žiaurumą turėjo visiškai realų pamatą, nes mongolų kariai vadovavosi „šventąja Čingischano šviesa“ ir priesaku: visiems svetimų kraštų valdovams pirmiausia siūlyti paklusti geruoju ir kasmet mokėti duoklę mongolų valstybei, o priešingu atveju, visi, kas gink­lu pasipriešins, bus sunaikinti kartu su visais pasipriešinusio miesto gyventojais.

Taip ir buvo daroma. Taigi strategija ta pati kaip ir visų užkariautojų visais laikais visame pasaulyje, tačiau mongolų taktika iš principo skyrėsi nuo kryžiaus žygių taktikos: mongolų užkariavimo politiniai ir ekonominiai tikslai nebuvo siejami su religine misija ir nebuvo dangstomi jokia religine retorika, žadančia „klaidatikius“ ir „kitatikius“, beviltiškai „skendinčius tamsoje“, atvesti į „tikrąjį tikėjimą“.

Priešingai – pagonys mongolai šventai vykdė „Čingischano šviesos“ religinę tradiciją, siekiančią Rytų monoteistinio tangrizmo tikėjimą ir mokymą apie visagalį ir visažinį „Amžiną Dangų“, ir pagarbiai ar bent jau tolerantiškai žiūrėjo į visas tikybas ir religines apeigas, egzistuojančias po „Amžinu Dangumi“. Be abejo, reikia dar įrodyti, kad garsiojoje Čingischano paliepimu surašytoje „Jasoje“ (Įstatymų rinkinyje) iš tikrųjų buvo suformuluotas religinės tolerancijos priesakas tokia forma, kaip jis žinomas Vakaruose –

visų religijų žyniai, pamokslininkai, vienuoliai, asmenys, kurie yra pasišventę religinei tarnystei, maldos šaukliai mečetėse, gydytojai ir tie, kas apiplauna mirusiųjų kūnus, yra atleidžiami nuo valstybinių prievolių ir mokesčių[3]

Tačiau netenka abejoti, kad XIII a., kai Čingischano anūkas Batijus (1208–1255) įkūrė (1241) mongolų imperijos vakarinį padalinį – pusiau karinę Aukso ordą, didžiausią Azijos ir Europos valstybę XIV a., jos sostinėje Sarai-Batu buvo statomos visų religijų šventovės, mečetės, graikų tikybos cerkvės, katalikų bažnyčios, o 1261 m. graikų ortodoksai įkūrė ir savo vyskupiją.

Taigi pagoniškų Baltijos kraštų požiūriu mongolų įkurtas XIII a. „supercentras“ nekėlė religiniais sumetimas grindžiamos kolonijinės grėsmės, kokią sukėlė katalikiškos Europos „supercentrai“ – Romos kurija ir Šventoji Romos imperija, pradėjusios XIII a. pradžioje Šiaurės kryžiaus žygių kampaniją, užtrukusią beveik porą šimtmečių.

Maža to, politinė mongoliško „supercentro“ grėsmė taip pat nebuvo tiesioginė. Kaip žinome, Batijus nepasiekė etninės Lietuvos ir patraukė į Krokuvos ir Vengrijos žemes, tačiau neverta užmiršti, kad jo nukariautos Vladimiro Rusios, Kijevo Rusios ir Voluinės bei Haličo slavų gyvenamos žemės po jo žygio tapo pavaldžios Aukso ordai, kurios karine pagalba galėjo remtis Lietuvos priešai – Aukso ordos vasalai, tarp jų – Danilas ir Vasilkas Romanovičiai.

Tuo tarpu Mindaugo Lietuva – niekada niekieno vasalu nebuvo. Priešingai, kaip minėjome, Vaišvilkas, perleidęs Naugarduką valdyti vasalo teisėmis Danilo sūnui Romanui, liko laisvas ir nepriklausomas žmogus.

Karaliaus sūnui Vaišvilkui buvo atviri visi keliai į bizantiškosios tikybos ir kultūros pažinimą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.02