Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XII )

15. Švietimo sąsaja su graikų apeigų krikštais

Specialistai istorikai galės patikslinti arba išvis nuneigti pasiūlytą hipotezę, tačiau „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ liudija lengvai prieinamą lietuvių viduramžių elitui pradžiamokslį ir net tolimesnį mokslą Kijevo Rusios vienuolynuose.

Juose rašytų metraščių nuorašai dažnai mums pateikia gana netikėtų žinių apie lietuvių kunigaikščių krikštus graikų apeigoms XIII a., nors jokio politinio akstino tokiam krikštui, atrodo, nebuvo ir negalėjo būti.

Tarkim, iš XIII a. rusinų metraščių sužinome, kad keturi Traidenio broliai – Sirputis, Svilkenis, Borza ir Liesis– buvo priėmę krikštą Rytų ortodoksų bažnyčios apeigomis. Kodėl?

Klausimas ne beprasmis, juo labiau kad trys Traidenio broliai žuvo 1275 m., gindami lietuvių valdomą Naugarduką nuo krikščioniškos Rusios kunigaikščių, tarp kurių buvo ir Vaišvilko būsimasis žudikas Levas Daniličius.

Kuriems galams (jei kalbėsim apie politinę naudą) reikėjo Graikų bažnyčios krikšto nepriklausomiems Kernavės pilies valdovams, viešpatavusiems dešiniojo Neries kranto žemėse, kurias vėliau „Rimuotoji Livonijos kronika“ vadins „kunigaikščio Traidenio žeme“?

Egzistuoja hipotezė, esą Traidenio tėvas arba greičiau senelis galėjo būti Mindaugo tėvo kartos kunigaikštis Živibundas, pirmasis pagal amžių ir valdžios autoritetą pasirašęs kartu su Mindaugu ir kitais trimis vyresniaisiais lietuvių kunigaikščiais 1219 m. sutartį su Voluinės ir Haličo suvienytojo Romano Didžiojo našle ir dviem jos sūnumis – devyniolikmečiu Danilu bei septyniolikmečiu Vasilku. Vadinasi, Traidenio šeima ar giminė buvo pakankamai galinga ir savarankiška (antroji, anot S. C. Rovelo, „Živibundo dinastija“ greta Mindaugo šeimos).

Tačiau vargu ar visi keturi Živibundo sūnūs buvo tėvo paskirti valdyti kokias nors nukariautas Rusios žemes, kur jie, laikantis mūsų istoriografijos tradicinės versijos, „privalėję“ apsikrikštyti pagal vietines graikų apeigas, kad „pritaptų“ prie savo nukariautų valdinių.

Deja, apie „Živibundo dinastijos“ valdas graikų apeigų žemėse neturime, atrodo, jokių duomenų. Galima būtų prisiminti pastaruoju metu išpopuliarėjusią nuomonę esą Lietuvos elito religiniam ir net tautiniam apsisprendimui turėjusios didelę įtaką slavų kilmės vergės žindyvės. Be abejo, būta ir to. Tačiau sunku patikėti, kad vergės žindyvės lemtų didžiųjų kunigaikščių šeimose tokius reikšmingus ir net skandalingus dalykus kaip jų vaikų krikštas pagal graikų apeigas ištisai pagoniškame krašte.

Turime akivaizdžią mįslę, kuri ir toliau plėtojosi istoriniame laike iki Gedimino sūnų Algirdo ir Kęstučio vaikų daugkartinių „graikiško krikšto“ atvejų, nors kuo toliau, tuo labiau stiprėjo minėti politiniai krikšto sumetimai.

Tačiau XIII a. pirmojoje pusėje jie buvo minimalūs, jeigu apskritai egzistavo.

Manau, kad vertėtų apmąstyti naują ortodoksinio krikšto pagal graikų apeigas hipotezę, kurią tiesiogiai siečiau su tuometinio Lietuvos elito auklėjimu ir švietimu. Tikėtina, kad Vaišvilkas nebuvo ir negalėjo būti vienintelis lietuvių kunigaikščių vaikas, kuris iš rusinų vienuolių išmoko skaityti ir rašyti.

Būčiau linkęs manyti, kad šitoks vaikų švietimo kelias buvo naudojamas ne vienoje XIII a. ir vėlesniųjų laikų pagoniškos Lietuvos elito šeimoje, mokantis Kijevo Rusioje tradicinio skaitymo, rašymo, skaičiavimo ir giedojimo meno.

Kitas dalykas, kad rusų metraštininkai visus tokius ortodoksų vienuolių mokinius norėjo vadinti ir sėkmingai vadino krikščionimis, kurie kartu su raštu pažino tikrąjį krikščioniškąjį tikėjimą. Tuo nereikėtų per daug stebėtis ar piktintis – vienuolynai vedė tvarkingą savo „avelių“ ir auklėtinių apskaitą bažnytinėse knygose, kurios buvo prieinamos metraštininkams.

Prisiminkime, kad panaši christianizacijos rezultatų statistika buvo daug kur praktikuojama ir vėliau. Didysis katalikų misionierius, vienas iš Jėzuitų ordino įkūrėjų šventasis Pranciškus Ksaverietis (baskas Frantzisko Xabierkoa; isp. Francisco Javier; lot. Xaverius, 1506–1552), atvertęs į krikščionybę Indijoje, Japonijoje, Kinijoje, portugalų kolonijose ir kitose Rytų šalyse bene daugiausia žmonių po apaštalo Pauliaus, didžiulį dėmesį skyrė vaikų krikščioniškam švietimui jų gimtąja kalba.

Stebuklingai gabus kalboms jis pats mokė vietinius vaikus melstis, pažinti Jėzų Kristų, o šiems išmokus, prašydavo juos pačius pamokyti krikščioniškų maldų savo tėvus ir sėkmingais atvejais „visą šeimą įtraukdavo į krikščionių sąrašą“[1]

16. Slavų šventraščių kalbos ryšys su šnekamąja Rusios kalba

Galima suabejoti dėl pacituoto carinės Rusijos autoriaus teiginio jo knygoje apie šv. Ignotą Lojolą (1894). Galbūt pasakojimas apie šv. Pranciškaus Ksaveriečio misiją Goa saloje, „visą šeimą įtraukiant į krikščionių sąrašą“, nuspalvintas užslėptos polemikos su jėzuitais? Galima diskutuoti ir dėl aukščiau pateiktos hipotezės apie rusinų vienuolių išmokslintų lietuvių priskyrimo graikų apeigų krikščionims.

Tačiau svarstydami kilmingųjų lietuvių pagonių švietimo aplinkybes negalime nuneigti istorinių šaltinių, tarp jų ir „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ duomenų, kad graikų ortodoksų vienuolynuose lietuviai mokėsi rašto. Ir ne tik vienuolynuose. Neatmestinas dalykas, jog kilmingų tėvų pakviesti ortodoksų vienuoliai mokė vaikus rašto senąją slavų kalba ir pačių lietuvių pilyse. Juoba kad senoji slavų kalba buvo vis dėlto gana artima anuometinei Rusios šnekamajai kalbai, ir ją, matyt, suprato dauguma Mindaugo Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų gretimose žemėse su Rusia.

Šiuolaikiniai kalbininkai tą šnekamąją kalbą vadina „vakarų rusų šnekamąja („rutėniška“) kalba arba „prosta mova“ (по-просту)“, o jos rekonstruotus šnekamuosius požymius sieja su šnekamosiomis „ankstyvąja ukrainiečių“ ir „ankstyvąja baltarusių“ kalbomis^[2]. Nesileidžiant į kalbininkų diskusijas apie kalbas ir jų sąveikas daugiakalbėje pagonių Lietuvoje bei jos užkariautose slavų teritorijose, galima vis dėlto pagrįstai teigti, kad būtent toji „prosta mova“ XIII–XIV a. lietuviams atidarė tiesiausius kelius ir į švietimą, ir į krikščionybės pažinimą, kurį iš Vakarų pusės užstojo militaristinė kryžiuočių blokada ir christianizacijos bei evangelizacijos apribojimas niekam ar bent jau daugumai nesuprantama lotynų ar vokiečių kalba.

Taigi pagonių lietuvių švietimo aplinkybės nėra tokios naiviai vienpusiškos, kaip teigia švietimo iš Vakarų adeptai, plėtodami senąjį mitą apie „bemokslius ir beraščius“ Lietuvos pagonis XIII a. ir apskritai iki Lietuvos krikšto (1387 m.) pagal katalikų apeigas. Situacija buvo daug sudėtingesnė ir neverta jos a priori prastinti, jei mes norim ne šiaip sau kartoti nusenusius mitus, o atidžiau pasižiūrėti į „nepatogius istorijos duomenis“, mėgindami, kaip gražiai sakydavo prieškarinis istorikas J. Stakauskas, „būti arčiau prie fakto teisybės“.

Tuokart ir patriotiškai nusiteikusiems istoriografams netektų gėdytis vienos kitos rusų metraščių žinutės, kurios šiaip jau apdairiai praleidžiamos ir iš švento principo nutylimos net specialiuose darbuose.

Pavyzdžių daug. Galima pradėti nuo Vaišvilko tėvo Mindaugo, kadangi, kaip praneša rusų metraščių sąvadas, vadinamas „Gustinsko metraščiu“, 1246 m. „vasarą didysis lietuvių kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionių tikėjimą iš Rytų su daugeliu savo bajorų“ ^[3].

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.06