Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVIII )

26. Pirmapradžio teksto sukūrimas

Nustačius pradinio teksto parašymo vietą ir apytikrį laiką, tenka imtis tolesnio kruopštaus „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ restauracijos darbo, kadangi mūsų išskirtas pirmasis teksto blokas tebuvo branduolinė didesnio kūrinio pradžia.

Viena vertus, jis liudija, kad Vaišvilko įsteigtas vienuolynas turėjo dar įkūrėjui gyvam esant literatūriškai išprususį raštininką, kuris mokėjo ir gebėjo pagal nusistovėjusį viduramžių literatūrinį etiketą parašyti ktitoriaus gyvenimo aprašą.

Kita vertus, galime konstatuoti, kad naujojo vienuolyno raštininkui proginis ktitoriaus hagiobiografijos rašymas nebuvo atsitiktinis vienkartinis darbas.

Sakralinėje viduramžių literatūroje hagiografijos žanras turėjo daugybę pavidalų su įvairiomis paskirtimis. Ktitoriui pašvęsta hagiografija paprastai priklausė vadinamajai prologinei biografijai, kuri buvo skirta apeiginiam skaitymui pamaldų metu, kad visi tikintieji išgirstų ir gautų būtiniausias žinias apie vieno ar kito šventojo, minimo tą dieną, gyvenimą. Tas pasakytina ir apie ktitoriaus biografijos paskirtį.

Manau, kad Vaišvilko gyvenimo aprašas nebuvo kažkoks išimtinis atvejis, nors jis pats niekados nebuvo paskelbtas šventuoju. Tą būtina pabrėžti, nes kai kurie istorikai ir net literatūros specialistai, matyt, probėgšmais perskaitę ankstesnes mano knygas, ėmė vadinti Vaišvilką šventuoju lygiai kaip kunigaikštytę šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų. Taip nėra. Kitas dalykas, kad Vaišvilko biografijos duomenys, kaip matysime, buvo panaudoti daug vėliau ir net visai kitu vardu paskelbto šventojo hagiografijai.

Tuo tarpu XIII a., ypač po Mindaugo žūties ir ją lydėjusių Vaišvilko žygių, galėjo būti parašyti nauji hagiografijos tęsiniai, skirti įstabaus likimo kunigaikščiui vienuoliui, vienuolyno steigėjui. Tą galimybę patvirtina ir daugybė hagiografinio stiliaus fragmentų, išbarstytų po įvairiausias Haličo-Voluinės metraščio dalis.

Ta proga derėtų nusiraminti akademinio purizmo šalininkams, nuolatos siūlantiems melstis raidei, o ne dvasiai…

Juk mums rūpimi Vaišvilko bei Daumanto gyvenimo aprašų tekstai neegzistuoja jokioje idealioje pirmapradėje išsvajoto originalo būklėje – jie dažniausiai atrandami įvairiais variantais ir net fragmentais pasklidę po skirtingus Rusios metraščius, po įvairias jų redakcijas ir nuorašus.

Seniausiosios lietuvių literatūros istorikui, be abejo, tenka prisiimti riziką, kuri skirta kiekvieno restauratoriaus daliai. Būtina surinkti ir paskelbti svarbiausią šaltiniuose turimą visų autentiškos literatūros žanrų medžiagą nuo gyvenimo aprašų iki maldų ir giesmių. Taigi mano knygos chrestomatinėje ( skaitinių) dalyje skaitytojai ras ne tik prologines Vaišvilko ir šv. Daumanto Timotiejaus hagiografijas, bet ir lituanistikos požiūriu svarbiausias išplėstines abiejų XIII a. lietuvių kunigaikščių hagiografijų redakcijas, sudarytas ne tik XIII a., bet ir vėliau – XIV a. ir net XVI a. Nuorašų ir vėlesnių redakcijų istorinės kaitos atspindys ir yra tikrasis kiekvienos chrestomatijos principas, leidžiantis atskleisti seniausiosios lietuvių literatūros kūrėjų bei perkūrėjų dvasinę ir intelektinę evoliuciją, kuri taipogi yra literatūros istorijos objektas.

27. Biografiniai „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ tęsiniai

1263 m. rudenį didžiulės politinės reikšmės įvykiai sukrėtė Lietuvą – buvo nužudytas Lietuvos karalius Mindaugas kartu su savo dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Prasidėjo pavojingas nestabilios padėties metas (1263–1264), kol vyko negailestinga Mindaugo politikos priešininkų ir jo šalininkų kova.

Nesunku įsivaizduoti, kad Vaišvilko įkurto vienuolyno brolija jautriai išgyveno tragiškus įvykius Vaišvilko tėvonijoje, kai buvo nužudytas vienuolyno steigėjo tėvas ir du jaunesnieji Vaišvilko broliai. Pats Vaišvilkas turėjo slėptis nuo tėvo žudikų, bėgti į Lietuvai palankaus Pinsko vienuolyną. Dar didesnį nerimą Vaišvilko vienuolyne turėjo sukelti tolimesni įvykiai – Vaišvilko ryžtas nubausti tėvo ir brolių žudikus, jo pergalingas žygis į Lietuvą, susigrąžinant tėvui priklausiusią aukščiausiąją valdžią Lietuvoje ir tapus Lietuvos valdovu (nuo 1264 m. iki 1267 m.). Manau, kad visi šie įvykiai privertė vienuolyno raštininkus esmingai papildyti topikone ankstesnį savo ktitoriaus gyvenimo aprašymą. Gal būta ir kitokių, mums sunkiau įsivaizduojamų priežasčių, bet, šiaip ar taip, vienuolyno ktitoriaus gyvenimo aprašyme atsirado papildymų.

Kalbu apie antrąjį „Dievo išrinktojo Vaišvilkogyvenimo“ bloką, kurį randame tame pačiame seniausiame Didžiojo Naugardo metraštyje (I metraštis). Ten iš karto po mūsų cituotos trumpos prologinės Vaišvilko hagiobiografijos išdėstomi įvykiai po karaliaus Mindaugo ir dviejų mažamečių jo sūnų Ruklio ir Rupeikio nužudymo, kai Vaišvilkas nusprendė trumpam palikti vienuolyną ir nubausti tėvo ir brolių žudikus. Antrasis teksto blokas papildo pradines žinias apie Vaišvilką:

Betgi jo tėvą nužudė, ir tada Vaišvilkas, nors pats nenorėjo keršyti, tik jam Dievas įdėjo į širdį palaiminimą žygiuoti prieš anuos, prieš pagonišką Lietuvą, už krikščionišką kraują, taigi nusiėmė jis nuo savęs vienuolio drabužį, bet pažadėjo Dievui po trejų metų vėl apsivilkti, o per tuos metus vienuolio įžadų neatsižadėti, ir sutelkė aplink save tėvo kariūnus ir bičiulius, pasimeldė Nukryžiuotajam, ir patraukė prieš pagonišką Lietuvą, ir nugalėjo juos, ir liko visus metus jų žemėje. Tuomet Viešpats atseikėjo nedorėliams pagal jų darbus: visą jų žemę ginklu užkariavo, o krikščionių žemėje visur buvo džiaugsmas didis.^[1]

Taip atsirado pradinio teksto tęsinys, kuris natūraliai prigludo prie ktitoriui skirto teksto ir pratęsė hagiografiją, papildydamas pradinį tekstą naujais Vaišvilko gyvenimo duomenimis. Abidvi branduolinės Vaišvilko gyvenimo aprašo dalys geriausiai išliko Didžiojo Naugardo pirmajame metraštyje, tačiau pavieniai jų fragmentai, kaip rodo platesni Rusios metraščių skaitymai, išplito po kitų miestų metraščius. Vėlesniųjų „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ papildymų, jų variantų randame ir Voluinės metraštyje, ir Pskovo metraščiuose netgi praėjus nemaža laiko po paties Vaišvilko žūties nuo rusinų kunigaikščio Levo Danilovičiaus rankos, kai tas klasta įviliojo Vaišvilką į spąstus ir pats jį nužudė 1268 m. pradžioje.

Unikali Vaišvilko asmenybė ir tragiškas likimas paliko gilų pėdsaką amžininkų atmintyje ir davė mums pirmąjį lietuvių literatūros kūrinį – XIII a. sukurtą „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimą“. Dar daugiau – ilgainiui buvo sukurti vis nauji, platesni ir detalesni Vaišvilko gyvenimo hagiografiniai aprašai, išlikę seniausių Rusios metraščių (XIII–XIV a.) nuorašuose, įvairių redakcijų sąvaduose.

Pačius svarbiausius iš jų skelbiame chrestomatijoje, suvokdami kiekvienos redakcijos ir kiekvieno varianto pažintinę, kultūrinę bei sakralinę vertę, ir visais jais remdamiesi pabandykime pirmiausia aptarti unikaliąją Vaišvilko asmenybę ir jo vietą Lietuvos valstybės bei kultūros istorijoje.

28. Vaišvilko kultūrinio žygis ir jo tąsa

Mes jau išsiaiškinome, kad Lietuvos karaliaus sūnus sumanė pastatyti ant Nemuno kranto, greta stambaus to meto mastais kultūros centro Naugarduko, atskirą vienuolyną lietuviams ar bent jau lengvai pasiekiamą lietuviams iš etninių Lietuvos žemių. Čia buvo parašyta ir vienuolyno įkūrėjui skirta pirmapradė Vaišvilko hagiobiografinė vita( gyvenimo aprašymas), negalėjusi atsirasti niekur kitur. Tuo netvirtinu, jog visi tie Vaišvilko sutelkti keliolika Naugarduko vienuolių sugebėjo rašyti metraštį, sudarinėti metraščio sąvadą arba kurti kanoninės literatūros tekstus pagal tradicinius žanro etiketus, tačiau akivaizdu, kad tarp jų su vyresniuoju tikrai buvo bent pora ar keletas raštingų ir deramai apsiskaičiusių vyrų.

Antraip turėtume Vaišvilko įkurtą vienuolyną laikyti keista išimtimi iš XIII a. realybės.

Netgi artimiausioje Lietuvos kaimynystėje – Voluinės ir Haličo žemėse – rusinų kunigaikštis Danilas, gavęs iš Romos popiežiaus karaliaus karūną, stiprindamas savo suvienytų kunigaikštysčių, vėliau – karalystės, nepriklausomybę nuo naujojo galingo centro Rusijos gilumoje (Vladimiras prie Kliazmos) ir nuo Aukso ordos, nuolat steigė savo valdose miestus ir statė bažnyčias bei vienuolynus, į kuriuos, be abejo, pateko nemaža Kijevo Rusios kultūrinių vertybių. Iš to, kaip aprašyta Voluinės metraštyje Cholmo cerkvės statyba ir įranga, galime spręsti apie kalbamos kultūrinio Kijevo Rusios paveldo sklaidos mastą. Katalikiškos Vengrijos karalius, atvykęs į Danilo valdomą Voluinės Vladimirą, pripažino, kad tokio didelio ir įspūdingo miesto nėra net vokiečių žemėse.

Netoli Cholmo buvo ir Danilo pastatytas Ugrovsko vienuolynas, kur vienu metu gyveno Vaišvilkas.

Kitaip tariant, Bizantijos civilizacijos ir krikščionybės sklaida iš ortodoksinės krikščionijos centro Konstantinopolyje palaipsniui keitė vakarinės Rusios ir Lietuvos valdomų rusiniškų žemių peizažą. Be to nebūtų įmanomas ir Vaišvilko įkurto vienuolyno atsiradimas šalia Naugarduko ant Nemuno kranto…

Tačiau keitėsi ne tik peizažas.

„Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ liudija, kad nuo XIII a. vidurio Lietuvoje senoji karvedžių ir politikų karta ėmė trauktis nuo scenos. Toks yra amžinas nugalėtojų kartos ir jos vietą už­imančios antrosios kartos kitoniškumo dėsnis, kuris lygiai tokia pat galia veikė ir Vakarų Europos dinastijose.

Tą patį matome Lietuvos kaimynystėje, kur pusę XIII a. dominavo karvedžiai. Brolių Danilo (g. 1202) ir Vasilko (g. 1205) Romanovičių karta nuo vaikystės augo mūšiuose ir mirtinų pavojų verpetuose. Jų motina kunigaikštienė našlė, kuri 1219 m. su lietuviais pasirašė paramos sutartį, ne kartą bėgo nuo žuvusio vyro priešų su mažamečiais vaikais į Vengriją ir Lenkiją, abu sūnūs užaugo balne ir nuo paauglystės grūdinosi mūšiuose už valdžią Haliče ir Voluinėje. Tuo tarpu jų vaikai Levas Daniličius (1228–1301) ir Vladimiras Vasilkovičius (1247(?)–1288), kurį metraštininkas vadina „knygiumi ir filosofu“, jau galėjo naudotis tėvų kovos ir pergalių vaisiais.

Vasilko sūnus Vladimiras, kaip galime spręsti iš jo metraštininko rašytos Voluinės metraščio atkarpos, netgi su savotiška ironija žiūri į giminaičių karo žygius, vergavimą mongolams ir politines pusbrolio Levo, Vaišvilko žudiko, intrigas. Paties Vladimiro interesų ratas – kitokių vertybių lygmenyje: kunigaikštis, pasak metraštininko,

suprato alegorijas ir perkeltines prasmes, ir su vyskupu kalbėdavosi knygine kalba, nes jis pats buvo didžiai išmintingas knygius ir filosofas, […]dažnai susitikdavo su vyskupais ir vienuolynų vyresniaisiais, daug šnekėdavosi su jais pagal knygas apie šio mirtingo pasaulio būtį, […]pats aiškindavo knygų posakius, pagaliau – rėmė vienuolynus, guosdamas vienuolius, vyresniuosius pasitikdavo su meile. Pastatė daug vienuolynų, dievas atvėrė jam akis ir širdį ir jis rūpinosi cerkvių įranga ir dvasininkais.

Ką tas reiškė praktiškai, galime įsivaizduoti pagal metraštininko išsamų aprašą: Vladimiras įkūrė Kamenecko miestą ir

pastatė jame Marijos Apreiškimo cerkvę, ir papuošė ją aukso ikonomis, nukaldino sidabro apeiginius indus, padėjo joje Evangeliją aprakos, apkaustytą sidabru, ir Apaštalo aprakos, ir indą švęstam vandeniui, ir savo tėvo (Vasilko) maldaknygę, ir kryželį įdėjo. Vladimiro mieste jis ištapė visą Šv. Dimitrijaus cerkvę, nukaldino sidabro apeigų indus ir apkaustė Dievo Motinos ikoną sidabru ir brangakmeniais, ir užuolaidėlėmis, auksu siuvinėtomis, ir kitomis – aksominėmis su įspaudais, ir visais papuošalais išpuošė šitą ikoną. O vyskupijoje, Švč. Dievo Motinos cerkvėje, jis apkaustė sidabru didelį Išganytojo paveikslą, ir Evangeliją aprakos, perrašęs, davė Švč. Dievo Motinos cerkvei, ir paauksuotus, brangakmeniais inkrustuotus apeigų indus davė Švč. Dievo Motinos cerkvei, ir pastatė savo atminimui Švč. Dievo Motinos cerkvėje auksu apkaustytą ir brangakmeniais padabintą Išganytojo paveikslą. Savo Šventųjų apaštalų vienuolynui jis davė Evangeliją aprakos ir Apaštalą ^[2], jo paties perrašytą, ir didįjį savo tėvo (Vasilko) psalmyną čia padėjo. Peremyšlio vyskupijai davė Evangeliją aprakos, apkaustytą sidabru ir papuoštą žemčiūgais, kurią jis pats kažkada perrašė ^[3].

Tarp daugelio paaukojimų įvairių miestų cerkvėms svarbu išskirti Vladimiro dovanotų knygų ir jų atsiradimo istorijas, kurios leidžia įsivaizduoti, kaip Vladimiro Vasilkovičiaus kartos elitas buvo susijęs su knyga.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.21

(Bus daugiau)