Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXVI )

41. Sakraliniai ir profaniniai laikai

Sakralinė literatūra, o labiausiai – viduramžių sakralinė literatūra, kuriai priklauso dauguma tekstų, skelbiamų ir nagrinėjamų „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“, kardinaliai skiriasi nuo mums įprastos pasaulietinės (grožinės, pramoginės) literatūros. Galima net kalbėti apie bedugnę, atsivėrusią Naujaisiais laikais tarp archajiško sakralinio pasaulėvaizdžio ir modernios pasaulietinės kasdienybės.

Nūdienis sakralinio pasaulio atsitraukimas, o teisingiau – jo išstūmimas iš kasdienio žmogaus akiračio šiuolaikinėje civilizacijoje patį žmogų pamažu paverčia profaninės erdvės belaisviu. Jis nemato aplink save jokių Dieviškos Teisybės apraiškų ir neturi nei paskatos, nei noro artėti prie Dievo Pavidalo savyje. Šios pamatinės viduramžių sąvokos dabartiniam žmogui skamba tuščiai. 

Tad šiuolaikiškai kalbant Naujųjų laikų žmogus linkęs pripažinti tik regimąjį materialų pasaulį, kuriame galima puikiai egzistuoti nesiekiant sunkiai įgyjamos aukštesnės dvasinės būties. Tikybos pagimdyta ir penima būtis jam nustoja egzistuoti ne tik kasdienybėje, bet ir kultūroje. Netgi praeities kultūroje, kuri, kaip mattėme, visa savo esme ir visa simbolika laikosi sukurta ant sakralinio pamato.

Neteigiu, kad viduramžių tyrinėtojui reikia tikėti Dievą. Noriu tik pasakyti, kad jam būtina turėti ypatingą raktą viduramžių kultūros lobynui atverti. Dar daugiau: neturint to specialaus rakto, neįmanoma įeiti į viduramžių žmogaus pasaulį.

Viena iškalbi detalė, kurią ne kartą prisimenu ir primenu. Kam teko lankytis nuostabioje Vartburgo pilyje Vokietijoje, tikriausiai buvo įėjęs į nediduką kambarį, kuriame gyveno ir dirbo Martynas Liuteris, slapstydamasis nuo katalikų persekiojimų. Taigi tame kambaryje man savo akimis teko pamatyti gido noriai rodomą solidžią rašalo dėmę ant mūro sienos – čia Martynas Liuteris sviedė rašalinę į Velnią, kai tas visokiais būdais trukdė jam versti Šventąjį Raštą į vokiečių kalbą…

Beje, galima ir niekur nekeliaujant patirti viduramžių žmogaus pasaulėžvalgos keistybių. Susiraskime bibliotekoje ar solidesnėje interneto svetainėje retesnius, vadovėliuose neminimus ir nenagrinėjamus šv. Augustino arba Mindaugo bendraamžio Tomo Akviniečio tekstus ir įsitikinsime, kad šiedu bene įžymiausi viduramžių mąstytojai, didieji teologijos ir filosofijos autoritetai yra kalbėjęsi akis į akį su Velniu. Negana to, abu didieji viduramžių filosofijos ir logikos žinovai yra nemažai parašę apie velnių kilmę, tikslus, specializacijas ir milžinišką vaidmenį žmonijos istorijoje.

Kodėl?

Šiuolaikinis ateistinis protas atsitrenkia į šitokį „vaikišką“ klausimą tarsi į viduramžių mūro gynybinę sieną. Atsakyti nepajėgia, bet ir nedrįsta naiviais kvailiais pavadinti nei šv. Augustino, nei Tomo Akviniečio, nors panašūs epitetai tikriausiai krebžda ant liežuvio galo ne vienam menkesnio proto mokslo vyrui. Rusinų metraštininkas, Tomo Akviniečio amžininkas, pateikęs mums žinią apie Vaišvilko nužudymą vienuolyne, tikrai nestudijavo nei šv. Augustino, nei Tomo Akviniečio raštų, bet ir jis nedvejodamas nusako siaubingos žmogžudystės priežastį:

O velnias, nuo amžių amžinųjų nenorintis žmonių giminei gero, įdėjo Levo širdin pavydą, ir jis užmušė Vaišvilką iš pavydo, kad šis atidavė Lietuvos žemę jo [Levo] broliui Švarnui. Tokia buvo Vaišvilko nužudymo pabaiga (Voluinės metraštis, 1268 m. žinia).

Suprantu, kad nūdienos istorikams tuščias garsas yra viduramžių metraštininko įvardytas tikrasis žmogžudystės kaltininkas: „Velnias, nuo amžių amžinųjų nenorintis žmonių giminei gero…“ 

Kitaip ir būti negali.

Ką šiuolaikinis pilietis, netgi bendrojo išsilavinimo inteligentas, galėtų pasakyti apie žmogaus savimonei ir vaizduotei įtakingiausias viduramžių mokslo sritis – demonologiją ir angelologiją, alchemiją ir magiją (baltąją ir juodąją), apie astrologiją ir vokiečių viduramžių misticizmą arba paslaptingąją kabalistiką? Visai nieko arba nieko gero…

O gaila. Dar daugiau – kultūros istoriko atveju netgi apgailėtina ir pragaištinga. Juk nežinant minėtų viduramžių realijų tiesiog nėra kas veikti, galima tik turistauti be jokio kelrodžio po bekraštį „Velnią ir Dievą tikinčiųjų“ naivuolių ar veid­mainių kontinentą, vadinamą „Viduramžiais“.

Apie visus tuos dalykus ir pasaulio bei žmogaus desakralizacijos priežastis ir sovietiniuose Rytuose, ir šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje esu jau rašęs, tad smalsesni skaitytojai gali kitur plačiau pasiskaityti^[1], o mums metas pereiti prie dar vieno beveik mistinio Vaišvilko likimo aspekto…Turiu omenyje pomirtinį Vaišvilko gyvenimą…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.18