Tokio seniai nematėme. Keistas karas. Kariškai daug stipresnė pusė pradeda ir nelaimi. Tačiau ir silpnesnei pusei neleidžia nugalėti. Karas dėl karo. Kuris niekam lyg ir nenaudingas, tačiau vyksta.
Senokai nebegirdėjom ir jokių politinių tikslų. Pirminiai gaujos šūkiai tebuvo pretekstas pradėti. Kablys. Kaip per gatvės muštynes prie alubario. Dabar svarbu tik kuo skaudžiau užtvoti priešininkui. Apie pergalę praktiškai niekas jau nekalba. Panašu, kad net ir negalvoja.
Raudonajame ringo kampe favoritas – UAB "Kremlius ir Co". Generalinis direktorius ir vienintelis akcininkas – V.V.Putin. Įmonės kodas 1938-1945. Veiklos rūšys – šalies turtų eksportas, imperinių konstrukcijų renovacija, prievartavimo paslaugos. Pagalbinė veikla – karo gamyba ir taikos pardavimas. Dirba nelegaliai. Su savo medžiagomis ir technika. Kliento namuose. Užsakymo perduoti nebūtina – atvyksta patys.
Išmanus biznis. Sukuri virusų – parduodi antivirusinę. Sukeli karą – parduodi taiką. Turtingų Vakarų verslo partnerių, ištroškusių ilsėtis ramybėje, visada atsiranda. Bent iki šiol nebuvo problemos dėl realizacijos. Visada klusniai dėdavo parašus dėl taikos po Rusijos sukelto karo. Po Rusijos padiktuotu tekstu. Kurį po to visi sėkmingai užmiršdavo.
Bet šiuo metu firmai sunkmetis. Užtrūko karvutė – nebėra mokios paklausos. Pasitikėjimo krizė. Mat pasklido gandas, kad pardavėjas – sukčius. Tačiau karo gamyba į sandėlį iš inercijos nesustoja. Kruvini konvejerio ratai sukasi toliau. Ant juostos lėtai praslenka vis nauji kūnai ir jų dalys.
Atidėkim trumpam į šalį mirtį, ašaras, žmonių nelaimes ir neviltį. Savo pačių baimes ir ateities lūkesčius. Apžvelkim tik sprendimus priimančių asmenų ir šalių interesus. Tai, kas jiems naudinga ir kas ne. Pamatysim, kad tai karas, kurio niekas nenori laimėti.
„Žaibo karas“, sutriuškinant Ukrainą kaip valstybę. Diktuojant kokias tik nori taikos sąlygas. Novorosija, Krymo koridorius iki Padniestrės. Teorinė galimybė Rusijai buvo. Ir seniai praėjo. Maždaug balandžio – birželio mėnesiais. Lemiamą pranašumą teikiantis netikėtumo momentas ir daugkartinė jėgų persvara nepanaudoti. Ir Ukraina, ir pasaulis atsibudo. O ilgose sekinančiose grumtynėse autoritariniai režimai jokių šansų neturi. Su jų ekonomika pralaimėjimas užprogramuotas nuo pat pradžios.
Praktinės galimybės įgyvendinti Novorosijos kliedesius nebuvo ir nėra. Tai ne samdinių gaujų ir kelių Rusijos batalionų taktinių grupių jėgoms. Reikia masiškai įvesti Rusijos reguliariąją armiją. Keletas savaičių didelio karo. Sugriauti miestai ir šimtai tūkstančių aukų. Sudraskyta į gabalus didelė Europos valstybė.
Nugalėtojo lauktų prizas – visiška tarptautinė izoliacija, tūkstančiai „krovinių 200“ Rusijos šeimose. Ir nuosavos ekonomikos griūtis. Turėsi kariškai nugalėtą didžiulę valstybę, su kuria nežinosi, ką daryti. Kurios teritorijai kontroliuoti net neužteks okupacinių pajėgų. Ir nesibaigiantį partizaninį karą. Toliau eitų neišvengiamas pačios Rusijos žlugimas. Ir jos vadų asmeninė baigtis. Todėl apie Novorosiją niekas jau ir nebekalba.
Aišku, galima dideliu karu šantažuoti pasaulį. Vis užsimenant apie lemiamą kozirį – branduolinį tūzą. Tačiau Vakarai jau perprato žaidimą. Už kortų stalo gali apgauti vieną, du kartus. Bet ne visada. Blefas nebeveikia. Niekas nebetiki, kad V.Putinas ryžtųsi susinaikinimui.
Jis – ne atsidavęs maniakiškai idėjai V.Stalinas, gyvenęs valdiškuose būstuose ir savo teturėjęs kelias apatinių pamainas. Visi mato V.Putino norą sočiai ir ilgai gyventi, maudantis savo gausių rūmų prabangoje. Ir prisimena jo polinkį įvairiausiomis progomis apsiašaroti.
Dabar vyksta karas Ukrainai išsekinti ir priversti derėtis dėl taikos Kremliaus sąlygomis. Karas Donbase ir dėl Donbaso. V.Putinui reikia kuo ilgesnio karo ir nereikia jokios pergalės. Ir paties Donbaso nereikia. Neimtų net primokėjus. Kur dėtų „kovotojų" gaujų siaubiamas sugriautas teritorijas ir milijonus alkanųjų?
Tirpstančių milijardų į savos gamybos griuvėsių laukus kišti jis nė nemano. Todėl ir marionetinių "respublikų" vadeivos apie prisiglaudimą prie didžiosios Rusios krūtinės seniai nei necypteli. Liepta apie tai patylėti. Tik klausimas – ką darys toliau su savo „nepriklausomybėmis“? Prašysis atgal į Ukrainą?
Seniai visiems aiškus Kremliaus sapnas. Donbaso girnapusė Kijevui po kaklu ant "federalizacijos" grandinės. Su išskirtinėmis teisėmis vetuoti bet kokį Ukrainos norą būti savarankiška valstybe. Ukrainiečiai niekada ir jokiomis aplinkybėmis su tuo nesutiks. Ir neleis to padaryti nei vienam savo politikui.
Donbaso ir Luhansko "respublikos" – amžinos įtampos židinys ir chaoso pavojus pačiai Rusijai prie jos sienų. Kad jų neliktų – Rusijos valstybės tikrasis interesas. Bet ne V.Putino. Nes tai būtų pralaimėjimas. Numuštų reitingus, kuriais jis minta. Be jų paprasčiausiai neišgyventų.
Įvykdyti Minsko susitarimų V.Putinas taip pat negali. Uždarius Ukrainos valstybinę sieną, visos tos donbabvės ir lugandos be Rusijos paramos žlugtų per pora savaičių. Visa Krymu pradėta epopėja, kainavusi šitiek gyvybių ir milijardų, eitų šuniui ant uodegos.
Rusijos kaip valstybės politikos nebėra. Yra V.Putino chaotiški manevrai tam, kad asmeniškai išliktų valdžioje. Jo bėda ta, kad padarius vieną lemtingą ėjimą, visi sekantys ėjimai blogi. Laimėti nebegali. Pralaimėti taip pat. Maniakiško priepuolio akimirką pasileidus snieglente nuo kalno, tolesnių sprendimų laisvė tėra tik iliuzija. Gali rangytis susiriesdamas, kryptis – žemyn. Vienas veiksmas, nulėmęs visą ateitį. Kurios nebeišvengsi ir neatsuksi atgal.
Donbaso gaujų lyderiai taip pat turi savo interesų. Nors jie ir priklausomi nuo Kremliaus, tačiau, išleidus džiną iš butelio, atgal nebesukiši. Pasiekus taiką, Donbaso vadeivoms tektų imtis realaus teritorijų valdymo, atstatymo darbų. Atsakyti prieš juos "išrinkusiuosius", mokėti atlyginimus, pašalpas, pensijas. Tam nėra nei pinigų, nei galimybių, nei noro. Vienintelis dalykas, kurį moka karo lauko vadai ir Palestinoje, ir Donbase, – kariauti ir žudyti. Todėl pergalės kare jiems nereikia. Ją pasiekus taptų nebereikalingais.
Artėjo ES sankcijų persvarstymas. V.Putinui buvo vilčių, kad Europos lyderiai jų nepratęs. Po kelių atidėliojimų buvo realių galimybių susitikti Astanoje. Kremliaus UAB-ui vėrėsi galimybė pradėti derybas. Ką padarė Donbaso vadai?
Gavę eilinę „humanitarinę pagalbą“ šaudmenimis ir technika, ją panaudojo ne vien Donecko oro uosto šturmui. Keletas bepročių nulėkė iki Mariupolio ir ėmė pliekti raketų salvėmis į gyvenamuosius rajonus. Perimti pokalbiai rodo, kad žinojo, kur šaudo ir būtent ten ir taikėsi. Krūvos aukų ir pasibaisėjęs pasaulis. Jokių sankcijų atšaukimo svarstymų, svarstomos papildomos. Jokių susitikimų Astanoje. Jokių paliaubų ir taikos derybų. Ko ir norėjo Donbaso lyderiai.
O ar verta Ukrainai aplamai kariauti dėl Donbaso? Dėl milijonų įtūžusių prorusiškų homo sovieticus, pasiilgusių Brežnevo laikų ir Maskvos imperijos? Dėl tų, kurie plėšė Ukrainos vėliavas? Spjaudo į veidus jos kariams? Kurie pasirengę kenkti, neapkęsti ir pirma pasitaikiusia proga išduos savo valstybę tam, kas daugiau sumokės?
Krymas visą laiką buvo subsidijuojamas Kijevo ir negalėjo pats išsilaikyti. Donbasas gyveno iš anglies kasybos, kuri senių seniausiai nuostolinga. Laikėsi tik dėl valstybinių kainų dotacijų, iš kurių sėkmingai šėrėsi R.Achmetovas ir kompanija, sukūrę ištisą dalybų sistemą. Ar toli nueisi su tokia našta ant kupros?
Kijevas neturi nei mažiausio intereso kariauti. Laimėti negali, nes Rusija to neleis. Kariauti su begalinėmis samdinių ordomis, kurioms tiekti „Gradų“ ir padėvėtų tankų Rusija niekada nepritrūks? Kasdien skaičiuoti žuvusiuosius?
Nei pergalė dėl Donbaso, nei pats Donbasas Ukrainai visiškai nereikalingi. Tik P.Porošenka dabar to nei pripažinti, nei garsiai pasakyti negali. Nes jį patį nušluotų naujas Maidanas. Tą ukrainiečiai turi palaipsniui suvokti patys.
Vakarai dėl Ukrainos taip pat niekada nekariaus. Nereikia turėti iliuzijų. Vienas malonumas stebėti, kaip V.Putino imperija lėtai grimzta, įklimpusi savo pačios susikurtoj marmalynėje. Kur kiekvienas judesys tik paspartina grimzdimą. Be to, niekas pasaulyje ir nekariauja dėl kitos šalies nepriklausomybės. Kiekviena tauta tą turi padaryti pati.
Vyksta ne karas dėl pergalės mūšio lauke. Tai karas iki priešininkas nusilps ir nebepajėgs toliau kautis. Varžybos, kas įvyks greičiau. Ar Rusija nudusins Ukrainą, kuri jau dabar ant išsekimo ir ekonomikos kracho ribos? Ar po metų – pusantrų pati uždus nuo sankcijų ir naftos kainų kritimo, pasibaigus sukauptiems rezervams? Vakarai juk rems Ukrainą, kitaip nebūtų nei prasidėję su Ukrainos integracija į Europą.
V.Putinas vis dar įsivaizduoja, kad iniciatyva jo rankose. Kad vyksta karas dėl geresnių pozicijų derybose. Kad kuo daugiau užgrobsi, tuo daugiau derybose gausi. Įmanomą grobimų limitą jis jau kaip ir pasiekė. Karą pagamino, nori parduoti taiką. Laukia pasiūlymų.
Bet sulaukė tik patyčių Australijoje. Atsisakymo kalbėtis Astanoje. Nepakvietimo į Aušvico išvadavimo metines. Ne tik derėtis, bet net pradėti kalbėtis su juo, neįvykdžius išankstinių sąlygų, niekas pasaulyje net negalvoja.
Šio karo nei vienas iš politikų nenori arba negali laimėti. Bet jame bus nugalėtojas. Laimės tas, kas aukoja daugiausiai. Už pergalę savo krauju ir gyvybėmis kasdien moka Ukrainos žmonės. Tokia yra laisvės kaina. Kas ją sumoka, yra vertas savo vaikų ateities.
Tai gimdymo kančios ir kraujas. Randasi nauja didelės Europos tautos valstybė. Tautos, iki šiol turėjusios tik savo valstybės imitacijas. Artimos mums savo istorija ir laisvės dvasia. Galutinai byra įvairiais pavadinimais tris šimtus metų egzistavusi prievartos imperija. Tokia yra geroji naujiena pasauliui.
Būkim realistai. Ukraina nebeturės Krymo. Gal būt ir Donbaso. Bet ji neprarado nieko, tik prorusiškojo imperinio vėžio metastazes. Gimsta sveika, tvirta, vieninga, unitarinė ukrainiečių valstybė. Dar daug kančių kelių jai teks praeiti. Bet ji jau yra. Ir bus visada.
Nelengva stebėti, kaip žūsta nekalti žmonės. Ir nieko asmeniškai negalėti padaryti. Bet tai, kas prasidėjo – turėjo atsitikti. Ir neišvengiamai įvyks iki galo. Laikas prabėgs greitai. Ir po daugelio metų atsiminsime šias neramias dienas ir naktis.
Sugrįš anūkėlė iš mokyklos. Ir į klausimą, kas naujo mokykloje, atsakys: „Ai, rašėm istorijos kontrolinį. Tema – Ukrainos išsivadavimo karas“. Ir mūsų širdys sušils. Ir akys nušvis, prisiminus: "Slava Ukraini! Herojamslava!"
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2015.01.30; 05:47
