Algimantas Rusteika. Kažkas atsitiko


Print
Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Jei įsivaizduočiau esąs Napoleonas, Tutanchamonas ar Jėzus – mane nuvežtų patikrinti. O jei įsivaizduosiu esąs boba – man be jokių operacijų, su visais įžūliai kabančiais organizmo prietaisais pagal Europos teismo nutarimą bemat pakeistų asmens kodą.

Ir galėčiau ramiai vaikštinėti po moterų tulikus, dušus ir pliažus ar registruotis pas ginekologą. O jei kam tai nepatiktų – tai tą patį nuvežtų patikrinti. O nukakęs į laisvesnį pasaulį galiu ir apsiženyti su kokiu nors Antanu ar Bertranu. Grįžčiau su prancūzišku santuokos liudijimu – ir ką man padarysit, gautume šeimos pašalpą –  Aušrinė Pavilionienė užpirktų Mišias, o Rimantas Dagys tai tiksliai apsiverktų.

Padejuosiu, kokia Tėvynė bloga – ir visi pažangūs portalai parašys, o šito tai ne, niekas net neatsakys, jei redakcijoms nusiųsiu, nes jei nedurnas – niekam neįdomu, klikų nedaug ir reklamos kaina maža. Kaina moderniam pasaulyje svarbiausia.

Kiekvieną dieną vis naujas išdavikas. Tik baigia drabstyti skrepliais, snargliais ir šūdais vieną nelaimėlį ar durnių – bemat ištraukia kitą. Kasdien reikia ką nors pasmerkti priešų apgultoje laimės ekonomikoje, kurioje visi valstybės objektai buvo privatizuoti už dyką ir iš kurios taikos metu žmonės bėga, kaip nebėgo nuo lagerių, karo ir maro.

Sąmokslo teorijos, pagal kurias visas pasaulio blogis valdomas iš vieno centro pagal slaptą planą – pas mus seniai įgyvendinta valstybinė realybė. Išorinė grėsmė seniai padaryta visuotine isterija ir įrankiu su neparankiaisiais susidoroti. Keli pavojų – vadinasi, priešas ir išdavikas, fas! Ir bemat Facebook‘o Prezidentas užleis tūkstančius chunveibinų – skundikų vardan tos.

Štai besislapstantis žudikas, kurio ieško visa šalies teisėsauga, naktį nutaria su rūbais išsimaudyti, bet užspringsta švendrės lapu, išbrenda iš marių ir skenduolis, apdairiai numetęs žmogžudystės įrankį – pistoletą, iš kurio nebuvo iššauta, su sulaužytais kaulais ir pats save primušęs gėdingai numiršta ant kranto – taip jam ir reikia! O pagrindinis šalį sukrėtusios bylos liudininkas, kai tik pasako, kad pasakys, ką žino – bemat įvažiuoja keturračiu į balą, atsigula joje ir klusniai prigeria.

Arba štai saugumo tarnybos pulkininkas – svečioje šalyje nutaria nusimyžti ne tulike, o pro daugiaaukščio viešbučio langą, nes taip kultūringam, visų gerbiamam ir apdovanotam valstybės pareigūnui užsienyje elgtis smagiau. Ir bemyždamas iškrenta žemyn, prieš nutraukiant nuo smūgio į kliūtį ranką spėja ja užsisagstyti klyną ir lavono ekspertizė neranda net šlapimo dėmių ant kelnių. Pats kaltas, ką padarysi.

Ir visa pažangioji tautos dalis ir pilietiškoji žurnalistika tomis nesąmonėmis aršiai tiki, bijo prasižioti ir vis laukia išgelbėtojo. Ir tikisi rankos, kuri tvarką padarys, ir išrenka fanatikų, isterikų ir  mentų parlamentą. Ir prezidentu garantuotai  išsirinks mentą maniako akimis – šitie viską uždraus, visus nubaus ir mūsų džiaugsmui galo nebus, nes tvarka bus.

Svarbiausia mieląją policinę valstybę išgelbėti nuo komunistų ir rusų. Jei prieš 10 metų pasikalbėjai su KGB-istu, net to nežinodamas – valstybei grėsmė ir tau šakės. O jei visai valstybės užsienio politikai ar pačiam šventajam saugumui pavadovavo KGB-istai – tai nieko  baisaus, čia juk demokratija ir balsų dauguma, brangūs draugai.

Ir tie, kurie juos į pareigas skyrė ir balsavo, toliau vaidina „niekatokia“ ir kovoja su rusais – net dūmai rūksta. Vargšė mūsų Prezidentė, per sovietų desantininkų atakas tupėjusi pas kolaborantų Mykolą ir dabar teturinti tik vieną ilgaskvernį švarkelį, pavargusi nuo slaptų pažymų ir kompromatų bylų skaitymo perka vargšams makaronus, glosto vaikelių galveles ir dalina senutėms maltiečių sriubas.

O specialiųjų tarnybų apkaltinti ir pagal įstatymiškai draudžiamą, bet vis tiek anonimiškai nutekintą ikiteisminio tyrimo medžiagą viešai apšikti žmonės po keleto metų mirties pražilę sugrįžta, nors kas ten juos beatsimena? Tai bendrabutis su durimis be rankenų. Kas viską pakeis?

Ar tie 141 voras po stiklo gaubtu, ėdantys vienas kitą? Tie tūkstančiai kur pabėgo ar kiti tūkstančiai, kurie tyli vakarais, tiki melo dūmų uždanga ir žavisi imitacijų fejerverkais? Tie, kurie užsidarė su savo mylimaisiais ir jaučiasi saugūs, protestuodami  virtuvėse? Ar tie prisitaikėliai, kurie kovoja už tai, kuo netiki, nes tai naudinga ir kurie pirmieji išduos?

Ar kuris būtume tuo patikėję, kai snaigės tyliai leidosi ir buvo šalta, naktimis ėjo garas iš burnos, kai rankose buvo puodelis arbatos ir Eurika Masytė dainavo Laisvę? Kai giesmė nebuvo uždaryta gerklėje ir nebuvom uždaryti savyje?

Mumyse Tėvynė nebuvo uždaryta ir dainavom širdimis net be garso,  ir buvom pasiryžę už tą dainą  numirti. Kur buvo tas lūžio taškas, kai viskas ėmė ristis atgal? Kur buvo riba, kurią peržengę nebegalim sugrįžti? Per vėlu užduoti klausimus, kas kaltas ir ką daryti. Noriu tik suprasti, kas atsitiko.

2017.11.25; 04:35