2014 metais Ukrainos Aukščiausiosios Rados įgaliotinis Gynybos ministerijos veiklos kontrolei Vladimiras Zamana, pareiškęs, kad yra pasirengęs priešintis Rusijos agresijai ir pradėjęs tam rengtis, slaptame NSGT posėdyje nedalyvavo.
Ukrainos Gynybos ministerijos vadovas Zamana, ketinęs duoti atkirtį RF agresijai, buvo pašalintas iš pareigų Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (NSGT – vert.) slapto posėdžio išvakarėse Julijos Timošenkos reikalavimu.
Tuo tarpu gynybos pareigas einantis gynybos ministras Igoris Teniuchas, išvakarėse paskirtas Batkivščyna lyderėsTimošenko reikalavimu, suvaidino ne paskutinį vaidmenį, kad posėdžio dalyviai atsisakytų duoti atkirtį Rusijos agresijai.
Į tai atkreipė dėmesį šiuo metu JAV mokslinį darbą dirbantis buvęs RF prezidento patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas savo tinklapyje. Leidinys Gordon skelbia medžiagą nesutrumpintą.
Andrėjus Illarionovas
Ukrainos Konstituciją pažeidė visi NSGT slaptojo posėdžio dalyviai
Paskelbta 2014-ųjų metų vasario 28 dienos Ukrainos NSGT posėdžio stenograma „Apie neatidėliotinas priemones Ukrainos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui užtikrinti“ leidžia išdėstyti keletą komentarų.
1. Pagrindiniai faktai, apibūduinantys šį posėdį – jo pagrindiniai dalyviai, jų pozicijos, jų vartoti argumentai, priimtas sprendimas, -buvo žinomi ir anksčiau, ne kartą aptarti (beje, ir šitame tinklapyje) pastaruosius beveik dvejus metus. Todėl tie, kas nuolat stebi įvykius Ukrainoje, šioje stenogramoje ypatingų naujovių neras.
2. Tačiau, kiek galima spręsti iš ukrainiečių visuomenės reakcijos, NSGT posėdžio stenogramos išspausdinimas vis dėlto padarė sprogusios bombos įspūdį. Aišku, kad tokį efektą sukėlė pirmiausia dokumentinis patvirtinimas šios jau pastaruosius dvejus metus žinomos informacijos (kuri iki šiol buvo žinoma tik iš netiesioginių liudijimų bei gandų), bet kuria, kaip galima suprasti, dauguma ukrainiečių visuomenės paprasčiausiai negalėjo patikėti.
3. Daugiausia visuomenės dėmesį patraukė pagrindinis vaidmuo atsisakant priešintis išorės agresijai, kurį suvaidino kalbėjusi NSGT posėdyje Batkivščyna partijos lyderė Julija Timošenko:
„Negalima kalbėti apie skubų stojimą į NATO, tai dar labiau sustiprintų Rusijos agresiją… Jeigu mes turėtume bent vieną šansą iš šimto laimėti prieš Putiną, aš būčiau pirmoji, kuri palaikyčiau aktyvius veiksmus. Bet pažiūrėkite, kokia dabar mūsų armijos būklė. Pažiūrėkite, ar mes galime pasipriešinti Kryme, kur žymiai daugiau Rusijos kareivių, moderniausi ginklai ir visavertės Rusijos bazės?
Todėl šiandien mes turime maldauti visos pasaulio bendruomenės stoti ginti Ukrainos. Tai mūsų vienintelė viltis. Nei vienas tankas neturi išvažiuoti iš kareivinių, nei vienas kareivis neturi imti ginklo, kitaip tai reikš pralaimėjimą. Jokios karinės padėties ir mūsų kariuomenės suaktyvinimo! Mes turime tapti taikiausia tauta planetoje, paprasčiausiai elgtis kaip taikos balandžiai…
Mes turime sugalvoti kažkokius nestandartinius žingsnius. Pavyzdžiui, pasikviesti Europos šalių lyderius į kažkokį taikingą viršūnių susitikimą Kijeve ar Kryme. Surengti konferenciją taikos klausimais. Turime visi kartu rašyti kreipimąsi į JTO, NATO, JAV dėl taikdarių kariuomenės. Pajungti visus diplomatinius ryšius…
Jūs įsivaizduokite, kas bus šalyje, jeigu tankai ir šarvuočiai pradės važiuoti miestų gatvėmis? Tai išprovokuos masinę paniką. Žmonės pradės masiškai bėgti iš šalies. Maisto, degalų problemos…“
Su 38 tūkst. Rusijos Federacijos karių grupuote Ukrainos pasienyje buvo neįmanoma sėkmingai įsiveržti į Ukrainą. Įsiveržimui į Gruziją buvo panaudota daugiau kaip 100 tūkst. karių grupuotė.
4. Kita vertus, apskritai teigiamo (bet, toliau matysime, kad nepelnyto) visuomenės vertinimo susilaukė Aleksandro Turčinovo pozicija, – jis siūlė skelbti karinę padėtį, bet jo siūlymui nepritarė kiti NSGT nariai.
5. Kol kas beveik nesusilaukė (bent jau iki šiol) deramo aptarimo (ir, mažų mažiausiai, moralinio pasmerkimo) posėdyje išsakyta daugumos kitų NSGT narių, konkrečiai, ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko, pirmojo vicepremjero Vitalijaus Jaremos, gynybos ministro Igorio Teniucho, Ukrainos saugumo valdybos vadovo Valentino Nalivaičenkos, užsienio žvalgybos tarnybos vadovo Viktoro Gvozdio pozicija prieš karinės padėties įvedimą ir atsisakymą priešintis agresijai.
6. Per pastaruosius dvejus metus atsisakymo priešintis šalininkų argumentacija, pasiūlyta 2014 metų vasario 28 dienos NSGT posėdyje, vėliau daug kartų kartota, taip pat ir mūsų dienomis, parodė, kad ji visiškai nepagrįsta. Posėdyje minėta galima (bet tikriausiai jos nebūtų prireikę) auka – penki tūkstančiai kariškių (pagal jų duotą priesaiką pasiryžusių atiduoti savo gyvybes už Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą), jeigu jie būtų pasiųsti į Krymą užsienio agresijai atremti. Jie praktiškai garantavo, kad Krymas išliks Ukrainos kontroliuojamas ir nebus karo Ukrainos rytuose. Tai – viena medalio pusė.
O čia kita medalio pusė: vietoj penkių tūkstančių priesaiką davusių karių faktiškai žuvo beveik dešimt tūkstančių Ukrainos piliečių (iš kurių daugelis buvo civiliai asmenys, nedavę karinės priesaikos) per dvejų metų (ir iki šiol tebetrunkantį) karą aneksuojant Krymą, per rytų ir vidurio Donbaso okupaciją, įskaitant tris milijonus pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų, milžiniškus sugriovimus Ukrainos rytuose.
Palyginkime šiuos skaičius. Tai paprasčiausiai nelyginami dviejų situacijos raidos variantų rezultatai, iš kurių Ukrainos valdžia 2014 metų vasario 28 dieną pasirinko blogiausią.
7. Minėti Rusijos ir Ukrainos pasienyje sutelkto Rusijos karinio kontingento skaičiai (galimas dalykas, padidinti), net jeigu jie atitinka tikrovę, vienareikšmiškai byloja, kad Vladimiras Putinas neturėjo realių planų įsiveržti net į kairiajame krante plytinčią Ukrainą, nekalbant jau apie Kijevo užgrobimą ir ambicingesnius planus. Su 38 tūkstančių karių grupuote (posėdyje Teniucho paskelbti duomenys) į tokią šalį, kaip Ukraina, neįmanoma nei sėkmingai įsiveržti, nei okupuoti nors kiek didesnę dalį jos teritorijos, nei išlaikyti ją bent kiek apčiuopiamą laiką.
Palyginkime: įsiveržimui į Gruziją, kurioje 12 kartų mažiau gyventojų nei Ukrainoje (3,8 ir 44 mln. žmonių), ir kur efektyvi šalies teritorija dar kuklesnė, nei dvylikta dalis Ukrainos, 2008 metų vasarą buvo sutelkta Rusijos grupuotė iš daugiau nei 100 tūkst. kariškių. Įsiveržimui į Estiją, Latviją ir Lietuvą (gyventojų atitinkamai 1,2 ir 2,5 ir 3 milijonai.) 1940 metais ir joms okupuoti buvo sutelktos sovietinės kariuomenės grupuotės atitinkamai iš 100, 150 ir 200 tūkst. žmonių.
Tad admirolo Teniucho pareiškimą NSGT posėdyje apie gresiantį 38 tūkst. žmonių grupuotės įsiveržimą į Ukrainą reikia vertinti arba kaip piktinantį jo neprofesionalumą, arba kaip sąmoningą ir cinišką NSGT narių, menkai išmanančių tokių karinių operacijų vykdymo pobūdį, šantažą, jeigu turėsime omenyje, kad ankstesnis de facto gynybos ministras generolas pulkininkas Vladimiras Zamana (oficialiai – Aukščiausiosios Rados įgaliotinis Gynybos ministerijos veiklos kontrolei), išsakęs pasirengimą priešintis agresijai ir pradėjęs tam rengtis, buvo pašalintas iš pareigų NSGT posėdžio išvakarėse, tai yra vasario 27-ąją, o vietoj jo į gynybos ministro postą Julijos Timošenko reikalavimu buvo paskirtas Teniuchas (Igoris Teniuchas buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados paskirtas einančiu pareigas gynybos ministru 2014 metų vasario 27, – Gordon).
Toks vasario 27-osios sprendimas leidžia manyti, kad Teniucho elgesys – neatsitiktinis. Teniucho veiksmai (o tiksliau – neveikimas, nusikalstamas neveikimas) tęsiasi ir vėliau.
Turčinovas neturėjo kviesti į NSDT posėdį Julijos Timošenko – partijos, kuriai jis priklausė, lyderės.
8. Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už tai, kad nebuvo priimti būtini sprendimai Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui apginti, tenka Ukrainos prezidento pareigas ėjusiam ir Ukrainos NSGT pirmininkui Turčinovui. Jo asmeninę kaltę galima suformuluoti taip:
Turčinovas NSGT posėdyje suteikė žodį ne NSGT nariui (o partijos Batkivščyna, kurios narė ji tada buvo, lyderei) Timošenko, kurios, kaip buvusios kandidatės į Ukrainos prezidento postą ir įtakingiausio šalyje politiko, pasisakymas tuo momentu pasirodė žymia dalimi lemtingas, kad NSGT nariai nepriimtų sprendimo gintis;
Turčinovas pakvietė į NSGT posėdį ne tik ne Tarybos narę Timošenko, bet ir kitus asmenis, kurie nebuvo NSGT nariai, pagal kai kuriuos liudijimus, iš viso apie 50 žmonių. Esant tokiai sudėčiai tikimybė, kad bus priimtas atsakingas sprendimas priešintis agresijai, smarkiai smuko, ir A. Turčinovas negalėjo to nesuprasti;
Turčinovas neturėjo viešinti NSGT posėdyje savo telefoninio pokalbio su Naryškinu, specialiai priderinto prie surengto NSGT posėdžio ir aiškiai skirto jo nariams įbauginti ir šantažuoti;
Turčinovas neprivalėjo šaukti NSGT nurodytu klausimu; o sušaukus NSGT, jis neprivalėjo jo iškeltą klausimą dėl karinės padėties įvedimo pateikti balsavimui; net jeigu NSGT nariai tuo klausimu būtų priėmę sprendimą, jis neprivalėjo jo vykdyti. Pagal Ukrainos Konstitucijos 106 str. 19 p. išimtinė prerogatyva priimant sprendimą dėl Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų panaudojimo priklauso Ukrainos prezidentui ir niekam kitam (Prezidentas… priima sprendimą dėl Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ginkluotos agresijos prieš Ukrainą atveju).
Maža to, pagal Ukrainos Konstitucijos 106 str. 31 p., Ukrainos prezidentas negali perduoti savo įgaliojimo kitiems asmenims ar institucijoms. Bet būtent tai Turčinovas ir padarė – perdavė savo kaip prezidento (arba kaip einančio prezidento pareigas) įgaliojimus dėl Ukrainos GP panaudojimo ginkluotos agresijos prieš Ukrainą atveju kitai institucijai (NSGT), kuri tokių įgaliojimų neturi (žiūr. Ukrainos Konstitucijos 107 str.);
Tad Turčinovas šiurkščiausiai pažeidė Ukrainos Konstitucijos 106 str. 1, 19, 31 p., o taip pat kitus jos straipsnius: 2 17, 65, 73, 102.
9. Ukrainos Konstitucijos 2, 17, 65 73 straipsnių pažeidėjais tapo ir visi kiti NSGT 2014-ųjų metų vasario 28 dienos posėdžio dalyviai. NSGT nariai, tuo metu buvę Ukrainos liaudies deputatai, pažeidė ir Ukrainos Konstitucijos 79 str. Be to, jie pažeidė keletą Ukrainos gynybos įstatymo straipsnių.
10. Tai, kad Ukrainoje egzistuoja įtakingos politinės jėgos, priėmusios, o paskui dvejus metus gynusios valdžios sprendimus atiduoti Krymą (o vėliau rytų ir vidurio Donbasą), šiuo metu teisinančios tuos sprendimus ir juos tebeginančios net po to, kai buvo išspausdinta 2014 metų vasario 28 dienos NSGT posėdžio stenograma, liudija, kad problema žymiai gilesnė, negu tik „šiaip“ piktinantis nekompetentingumas, siaubinga korupcija, šiurkščiausi Ukrainos Konstitucijos pažeidimai ir/arba ciniška jos nacionalinių interesų išdavystė.
Informacijos šaltinis – ukrainiečių leidinys www.gordonua.com.
Nuotraukoje: buvusi Ukrainos premjerė, Batkivščyna lyderė Julija Timošenko.
2016.02.28; 06:57
