Sunku įsivaizduoti, bet buvo laikai, kada žmonės neturėjo pavardžių. Taip ir kreipdavosi vienas į kitą: „Sveikas, storuli!”, „Štai ir žvairys!” Kiek vėliau atsirado žmonių vardai. Mergaitė, gimusi badmečiu, galėjo būti pavadinta Una /keltų kalba – „badas“/, o šviesiaplaukę mergaitę pavadino Blanša /prancūziškai – „balta“/..
Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės – kaip šeimos arba giminės vardai – atsirado dar Romos respublikos laikais, maždaug 500 m.pr.m.e. Kiti tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės atsirado Gruzijoje ir Armėnijoje IV-VI a. Europoje pavardės pirmiausia atsirado Italijoje X-XI amžiais, o iš čia jas perėmė prancūzai, anglai, vokiečiai.
Kiti tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės pradėjo rastis Anglijoje. Mat tuo metu Angliją nukariavo normanai, kuriems reikėjo geriau atskirti vieną žmogų nuo kito ir todėl su vardu pradėjo vartoti dar vieną žodį /reikšmę/.
Pavyzdžiui, mieste galėjo būti keli Dovydai /mylimieji/, vienas kurių buvo tingus. Šis Dovydas ir buvo vadinamas Dovydas Tinginys. Radosi įvairūs būdai sugalvoti žmonėms antrus vardus. Vienas jų – šalia tikro vardo, pasakyti dar ir tėvo vardą: Dovydas sūnus Jono. Kitas būdas – skirti žmones pagal jų gyvenamąją vietą. Žmogus, gyvenantis ar dirbantis malūne, imta vadinti Malūnininku, gyvenantis pamiškėje – Miškiniu.
Statistika teigia: 1312 m. Frankfurte prie Maino /Vokietija/ pavardžių neturėjo 66 proc. miestiečių, o 1351 m. – tik 34 proc. Anglijoje visi gyventojai gavo pavardes XV a. 1526 m. Danijos karalius įsakė visoms kilmingoms šeimoms sugalvoti sau pavardes. Panašus įsakymas XVI a. buvo priimtas ir Švedijoje.
Rusijoje pavardžių formavimasis užtruko ilgai – visus 4 amžius. Čia pavardės įsitvirtino tik XV-XVII amžiais. XVII a. pavardės buvo dvariškių požymis. Valdant Petrui I /1672-1725/ buvo įteisinta aukštuomenės privilegija turėti tėvavardį su galūne „-viš“. Didžioji dauguma valstiečių – baudžiauninkų iki jos likvidavimo /1861 m./ pavardžių taip ir neturėjo. Jie buvo vadinami asmens vardu su būtina galūne „-ka“ /Vaska, Miška/. Likvidavus baudžiavą, žmogaus pavardė dažnai priklausė nuo buvusio jo pono pavardės, gyvenamosios vietos ar paprastai nuo valdininko – raštininko fantazijos.
Udmurtai, čiukčiai, eskimai, khmerai sergančiam vaikui keisdavo vardą, mat tikėjo, kad ligos dvasia jų nebeatpažins ir nebesargdins. Rusai, bulgarai, serbai kadaise irgi apgaudinėdavo piktąsias dvasias. Vaiką paslėpdavo, o paskui „rasdavo“ lyg jau kitą ir duodavo vardus Naiden, Nachod. Ir lietuviška pavardė Rastinis ar tik nėra susijusi su panašiais papročiais?
Dar ir dabar Argentinos indėnai įsitikinę, kad mirtis turi visų jų šeimų sąrašus. Kai indėnų šeimoje kas nors miršta, visi, skubėdami suklaidinti mirtį, iš karto pakeičia savo vardus: kai mirtis vėl aplankysianti jų šeimą, jai bus sunkiau surasti savo auką.
Iki 1387 m. krikščionybės įvedimo lietuviai, kaip ir kitų kraštų, buvo vienavardžiai, t.y. turėjo tik vardą. Tačiau ilgainiui, išaugus žmonių skaičiui ir atsiradus daugiau bendravardžių asmenų, taip pat plečiantis gyventojų tarpusavio ryšiams, vien tik vardo žmogui pavadinti ėmė nebepakakti. Prie vardo imta dėlioti dar tam tikrą „priedą“, tėvo vardą, užsiėmimą, pravardę ir pan. Tokie priedai ir davė pradžią dabartinėms mūsų pavardėms. Juk lietuvių žodis „pavardė“ ir reiškia tai, kas yra po vardu.
Iki krikščionybės lietuvių vardai, matyt, buvo perdėm lietuviški, be pastebimų kitų tautų vardyno įtakos. Krikštas atnešė į Lietuvą svetimus, taip vadinamus, šventųjų vardus. Tačiau pradžioje krikščioniškų vardų galėjo būti palyginti nedaug – žmonės masiškai buvo krikštijami Jonais, Onomis, Mykolais, Petrais ir pan. Krikšto vardas buvo prisegamas greta seno, tautiško vardo. Matyt, gyvoje vartosenoje negreit apsiprato su svetimais vardais.
Tai tam tikru laipsniu atspindi ir senieji oficialūs dokumentų užrašymai: „Micharls alias Minegal /Mykolas, kitaip Minigaila/ 1387 m., Alexander alias Witowdus /Aleksandras kitaip Vytautas/ 1459 m. ir t.t. Tokiu būdu buvusieji lietuvių tautiški vardai jau ima virsti pavardėmis, o dabartinių vardų funkciją pradeda atlikti krikšto vardai.
Plačiai paplitęs anuomet asmens nusakymo būdas – tėvavardis. Jono sūnus Povilas buvo vadinamas Povilu Jonaičiu /dokumentuose rašydavo Janovič/, betgi šio sūnų Petrą vadindavo jau Povilaičiu /Pavlovič/, o jo sūnų Antaną – Antanu Petraičiu /Petrovič/. Vadinasi, tėvavardis nuo pavardės skyrėsi tuo, kad nebuvo pastovus, o galiojo tik vienai kartai.
Be tėvavardžio, kitas anuomet plačiai vartotas būdas asmeniui nustatyti buvo amato bei užsiėmimo nurodymas. Pavyzdžiui, Pivovarovič, „aludario sūnus“, Vodovozovič – „vandens vežėjo sūnus“.
Labai dažnas priedas prie krikšto vardų – pravardės ar iš jų kilusios pavardės. Jos bemaž visos lietuviškos kilmės ir labai įvairios. Tai – visokių gyvulių ar žvėrių vardai /Meška, Stumbras, Stirna/, paukščių vardai /Balandis, Gaidelis, Žąsinas/, žuvys /Ungurys, Vėgėlė/, vabzdžiai /Svirplys, Vabalas/, žmonių ir gyvulių kūno dalys /Burnelė, Gurklys, Lūpa/, medžiai bei augalai /Alksnis, Žirnis/, įvairūs įrankiai ar šiaip jau daiktai /Gelda, Maišas/, pastatai ir jų dalys /Stogelis, Šulas/, drabužiai ir apavas /Kepurė, Kurpelionas/, maistas, gėrimas ir su jais susiję atributai /Ragaišis, Vėdaras, Sula/ ir t.t., ir t.t.
Taigi pavardės Lietuvoje galutinai susiformavo apie XVIII a. pabaigoje. Skirtingi luomai jas įgijo ne tuo pačiu metu. Kilmingieji bajorai buvo valstybės piliečiai, dalyvavo jos valdyme, todėl jų pavardžių poreikis atsirado ankščiau. Be to, pavardės ankščiau atsirado miestuose, vėliau – kaimuose. Ir mūsų kaimynų kraštuose jos nusistovėjo maždaug apie tą patį laiką ar net dar vėliau. Antai Latvijoje pavardės oficialiai įsigalėjo nuo 1800 m., Lenkijoje vietomis žemesnysis gyventojų sluoksnis jas gavo tik XIX a. Kai kuriose pasaulio šalyse pavardės tik mūsų dienomis formuojasi. Iš Europos šalių tokia yra Islandija.
Įvairenybės
Kiek sveria mūsų vardas ir pavardė? Kiekviena raidė, parašyta pieštuku, sveria 0,0000125 uncijos /1 uncija – 28,33 gramo/.
XXX
Ekvadoro sostinėje Kite kasmet vyksta konkursas originaliausiam vardui išrinkti. 1983 m. konkurso nugalėtoju tapo berniukas iš Ameto miesto, kuriam tėvas suteikė vardą „Du-Vienas“. Toks vardas skirtas svarbiai vieno populiariausio futbolo klubo pergalei.
XXX
Baskai ir airiai garsėja savo ilgomis pavardėmis ir vardais. Buenos Airese gyvena baskas emigrantas iš Ispanijos, turi dvigubą pavardę. Jo pirmoji pavardė: Iturriberrigorrgoj – Koeroruotaberriko – Ganiekoecea, o antroji – Gasteliurritkobarrehoecea.
XXX
Ilgiausią vardą Anglijoje turi 55 m. Džonatanas Nikola Vivienas Francis Hilais Boisė Randolpas Montangvė Harvis Hiacintas Bertranas Džonis Aubinkal de la Kurtjė. Jis pavadintas vardais tų giminaičių, iš kurių viliasi palikimo.
XXX
Anglijoje tėvai savo dukrai suteikė net 25 buvusių pasaulio sunkiojo svorio bokso čempionų vardus, praneša britų leidinys „ExpressendStar“. Visas mergaitės vardas skamba taip: Otam Salivan Kurbet Fiesaimons, Džefris Hart Burns Džonson Wilard Dempsi Timei Šmeling Šarki Karjera Byr Bredok Luis Čarlz Voulkot Maršijamo Paterson Johanson Liston Klei Freiser Formon Braun.
XXX
Mergaitės seneliai savo trims vaikams iš viso suteikė net 103 boksininkų vardus, todėl kūdikio motina Marija nenorėjo griauti giminės tradicijos ir gimimo liudijime užrašė „tik“ 25 vardus.
XXX
Amerikietis Maiklas Dengleris, mokytojas iš Pietų Dakotos, visą laisvalaikį skyrė istorijos ir matematikos mokslams. Kruopščiai studijuodamas senovės mokslininkų knygas jis padarė išvadą, kad skaičiams mūsų laikais skiriama per maža dėmesio, todėl nusprendė savąją Denglerio pavardę pasikeisti į skaičių 1069.
Kodėl būtent 1069? Maiklas tvirtina, kad, remiantis magiškaja senovės matematika, vienetas yra individualybės simbolis, nulis – judėjimo laiku simbolis, šeši atspindi asmenybės ryšį su gamta, o devyni reiškia egzistavimo prasmę. Dideliam Denglerio nusivylimui valstijos teisėjas atmetė jo prašymą pasikeisti pavardę, o savo sprendimą motyvavo taip: „Kiekvienas vaikas žino, kad, deja, ne devyni, o septyni reiškia gyvenimo prasmę. Todėl apie jūsų prašymo patenkinimą negali būti nė kalbos“.
XXX
Niujorko vadybininkas Džonas Trainas „renka“ originalius vardus. Jo kolekcijoje – Manilos kardinolas Nuodėmė, advokatas Netiesa ir Linčas, statybinės firmos valdytojas Velnias Gabrielis.
XXX
Sutuoktinių pora iš Jungtinių Valstijų savo dukteris pavadino automobilių markių „Porsche“ ir „Audi“ vardais – Poršė ir Audi.
Dar prieš gimstant dvyniams, šioje šeimoje jau augo šešiametė dukra, kurią vyras norėjo pavadinti Poršė, tačiau žmona išsireikalavo, kad mergaitė būtų pavadinta Leksus.
XXX
Vieno kandidato į Honolulų burmistrus pavardė: Kokoaluliharalichuauliuliokekoolau David Kaaruavakamechomecha /Dovydas, medis su nuostabiais lapais ant žalių koolau apylinkės kalvų yra didžiųjų Kamechomecho vadų palikuonis/.
XXX
Gineso rekordų knygoje užregistruota ilgiausia pasaulio pavardė – iš 1612 raidžių. Ją turi Indijos gydytojas, draugų sutrumpintai vadinamas Soniu. Ekspertai atliko bandymus ir įsitikino, kad šiai pavardei įsiminti reikia mažų mažiausiai dviejų dienų.
XXX
Lietuvoje ilgiausią mergautinę pavardę, užrašoma 34 raidėmis, turi kaunietė Gediminaitė-Beržanskaitė-Klausutaitė.
XXX
Kinijoje gyvena daugiau nei milijardas žmonių, tačiau, pasak valstybinės žinių agentūros „Xinhua“, beveik 85 proc. visų kinų dalijasi tik 100 pavardžių. Taigi vieną pavardę gali turėti keli milijonai žmonių. Pirma eina pavardė, toliau vardas: Sun Jat senas, Jan Sin-cinas ir pan. Kinijoje dar laikomasi papročių: vyriškis Sun negali vesti moterį Sun, nors jie ir nebūtų giminės. Labiausiai paplitusi Vango pavardė /išvertus tai reiškia „karalius“/. Šią pavardę turi 93 milijonai kinų. Taip pat labai populiari Li ir Zhango pavardės.
XXX
Kinų pora savo vaikui bandė suteikti vardą @, teikdami, jog elektroninio pašto adrese naudojamas simbolis atspindėjo jų meilę vaikui. Toks neįprastas vardas dar keisčiau atrodo Kinijoje, kurioje nėra abėcėlės – vietoj jos kinai naudoja tūkstančius žodį atitinkančių hieroglifų.
XXX
„Visas pasaulis šį simbolį naudoja elektroninio pašto adresuose, o išvertus į kinų kalbą reiškia „mylėk jį“, – teigė vaiko tėvas. Kinai taip pat naudoja šį ženklą, tardami jį „et“, užtęsiant „t“ garsą. Mandarinų kalboje žodis skamba panašiai į „ai ta“, kas reiškia „mylėk jį“.
XXX
Vienas Fidži salų gyventojas, persikėlęs į Londoną, paprašė tam tikrų įstaigų pakeisti jo pavardę į „Rop“. Savo tėvynėje jis vadinosi Karagotemokovatalugamaniprositele.
XXX
Trumpiausia pavardė Europoje yra O. Belgijoje ši pavardė nėra retenybė. Birmoje pasitaiko žmonių su pavarde E.
XXX
Galvojama, kad Europoje populiariausia pavardė kilusi iš kalvio amato pavadinimo. Antai Čekijoje ir Slovakijoje nesuskaičiuojama daugybė Kovaržų ir Kovaržikų. Rusijoje gausu Kuznecų ir Kuznecovų, Ukrainoje – Kovalių, Kovalionkų, Lenkijoje – Kovalevskių, Vengrijoje – Kovascų, Vokietijoje – Šmitų, Suomijoje – Saplanenų, Anglijoje – Smitų. Sirijoje viena labiausiai paplitusių pavardžių yra Habadas – arabiškai tai reiškia „kalvis“.
XXX
Panašiai, kaip pas mus Kazlauskas, Petrauskas, Lenkijoje – Kovalskis, taip JAV populiariausia pavardė yra Smitas. Paskutinio gyventojų surašymo JAV duomenimis, 2 382 501 žmogus vadinasi Smitas. JAV išėjo knyga, kurioje rašoma apie žmones su šia pavarde. Štai keletas įdomybių iš jos. Iš visų amerikiečių, dalyvavusių antrajame pasauliniame kare, vien Džonų Smitų buvo apie 13 000. Į kinofilmo „Amerikietis Džonas Smitas“ premjerą visi Smito pavardės „savininkai“ buvo įleidžiami nemokamai. Muziką amerikiečių himnui sukūrė Džonas Smitas. Žodį „telegrama“ sugalvojo Erazmas Smitas. JAV kasdien miršta 19 žmonių su pavarde Smitas.
XXX
Japonijoje konstatuota, kad Sato pavardę turi milijonas 250 tūkst. žmonių, Sadzuki – milijonas 60 tūkst., Takahasi – 920 tūkst., Tanaka – 850 tūkst. Pats populiariausias šios šalies vyro vardas /milijonas 156 tūkst./ – Komacu.
XXX
Vienos genties indėnai, gyvenantys Kolumbijoje, turi smagų paprotį: jei kas nors skolinasi pinigų, tai užstato savo vardą. Iki tol, kol skola nebus grąžinta, žmogus lieka be vardo. Tuo metu kiti indėnai kviečia jį rankos mostu arba kažkokiais šūksniais.
XXX
Okeanijoje dabar labai populiarūs ilgi, dažnai kurioziški, su technika susiję vardai. Stengdamiesi neatsilikti vieni nuo kitų, tėvai savo naujagimiams parenka kuo impozantiškesnius ir ilgesnius vardus. Vienas iš tokių – Aka-taka-te-moto-ka, lietuviškai: Užvesk variklį.
XXX
Manoma, kad Lietuvoje šiuo metu gali būti apie 50-55 tūkstančiai skirtingų pavardžių. 1938 m. Lietuvoje buvo sudarytas dažniausiai sutinkamų lietuviškų pavardžių sąrašas. Štai pirmasis dešimtukas:
1. Kazlauskai 1576 šeimos. 6. Butkai 1019.
2. Petrauskai 1543. 7. Paulauskai 1000.
3. Stankevičiai 1540. 8. Balčiūnai 998.
4. Jankauskai 1482. 9. Vasiliauskai 980.
5. Žukauskai 1175. 10.Sakalauskai 889.
XXX
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Niujorko telefonų knygoje buvo 22 Hitlerio pavardės… ir nė vienos karui pasibaigus.
XXX
Vilis Zamstagas iš Vokietijos Benšhaimo miestelio susirado retą pomėgį. Kadangi jo pavardė verčiama kaip „šeštadienis“, tai jis įvairiuose žinynuose ėmė ieškoti žmonių, kurių pavardės atitinka kitas savaitės dienas. Susirašinėjo su jais, keitėsi nuotraukomis, suvenyrais. Neseniai jis susituokė su Frida Montag /pirmadienis/ iš Miuncheno, su kuria susirašinėjo beveik metus.
XXX
Telšių rajone gyvena Romas Raktininkas. Visi linksmiausi Romo jaunystės nutikimai yra susiję būtent su raktais. Studijų metais studentai dažnai ateidavo pas jį paimti raktų, o tie, kurie fuksus pas „raktininką“ pasiųsdavo, krizendavo.
XXX
Mažeikiuose gyvenantis Petras Draudikas dėl savo pavardės patenka į kurjozines situacijas. Kartą jį sustabdė kelių policininkas. Petras kaip tik buvo pamiršęs vairuotojo pažymėjimą. „Pavardė?“ – klausia pareigūnas. „Draudikas“, – atsako Petras. „Aš tavęs neklausiu, kur dirbi, aš klausiu, kokia tavo pavardė?“ – jau pykteli pareigūnas. „Draudikas“, – vėl sako Petras. Tada pareigūnas jam kyštelėjo alkotesterį: „Pūsk…“ Matyt, pagalvojo, kad girtas.
Juokinga situacija susiklostė vyrui mėginant įsidarbinti. Vienoje įstaigoje prisistatęs savo pavarde, išgirdo atsakymą: „O pas mus viskas apdrausta…“
XXX
Kelmės rajone Šedbaruose gyvenančio Vaclovo Daktaro linksmiausi nuotykiai, taip pat susiję su jo pavarde. Vienas jų vyko Henytės /Kauno Henriko Daktaro/ garsėjimo laikais. Būdavo, nuveš gyvulį parduoti, o jo ir klausia, ar Henytė jam ne giminaitis? „Žinoma, kad giminaitis, tad staigiai mokėk pinigus“, – atsikirsdavo Vaclovas. Jei apsilankydavo gydymo įstaigose, medikai šmaikštaudavo, vadindami jį kolega arba teiraudamiesi, kodėl Daktaras pats neišsigydo.
Kai naujakuriai, susirgus gyvuliui, klausdavo kaimyno: „kur gyvena daktaras“, žmonės rodydavo į Vaclovo trobą
XXX
Pakruojo rajone, Akmenėlių kaime, gyvenantis Stasys Klebonas dėl savo pavardės ne vieną kartą buvęs juokingoje situacijoje. Tiesa, dabar, kai Akmenėliuose du dešimtmečiai nugyventi, kai visi žmonės pažįstami, niekas Stasiui nei vaikų krikštyti nebeneša, nei prie mirštančiojo bekviečia – tik bažnytinės korespondencijos dar vis atneša, tik telefonu dar kartais klebonėlio ieško. O būdavo…
XXX
Radviliškietis Jonas Dailidė sako, kad jo pavardė – tikra likimo ironija. Jis – „metalistas“ nuo užgimimo, džiūgauja kiekviena rasta geležėle. O pagal pavarde turėtų medžio darbais neatsidžiaugti. „Visoje mūsų plačioje giminėje dailidžių nėra: yra ir daktarų, ir traktoristų, mokytojų ir santechnikų, buhalterių ir pardavėjų, bet dailidės nė su žiburiu nerasi“, – sako Jonas Dalidė.
2012.04.07
