Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo. Tačiau įsiminė net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino prospekte. Įsiminė kaip, beje, atmintyje išliko ir visi ankstesnieji mūsų susitikimai. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, “Anciliaus ežeras” ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti Latvijoje, taigi prieinami latvių skaitytojams.
Rašytoją P.Dirgėlą visąlaik laikiau ir tebelaikau vienu iš giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris istorinius romanus, su kuriais nūnai gali susipažinti ir broliai latviai, esu itin atidžiai perskaitęs. Vaizdžiai tariant, skaičiau rankose laikydamas pieštuką, kad čia pat galėčiau pasižymėti daugiausiai minčių sukėlusias vietas. Kūriniai man palikę gilų įspūdį. Spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį išsamių, plačių interviu su rašytoju P.Dirgėla. Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečiais trukęs P.Dirgėlos triūsas gilinantis į sudėtingą, tragišką Lietuvos istoriją sulaukė pripažinimo ir broliškoje Latvijoje.
Ir vis dėlto džiaugsmas buvo tarsi “su ašaromis akyse”. Rašytojas čia pat prisipažino, kad netikėtai prasidėjusi draugystė su latviais netikėtai ir nutrūko. Leidyklos vadovo, kuris domėjosi tokiais dalykais kaip istorija, jau nebėra. Regis, pasitraukė iš knygų leidybos verslo. Tuo tarpu naujiesiems savininkams rūpi, regis, visai kitokios temos. O paties P.Dirgėlos jėgos nenumaldomai senka, jis, deja, jau suvokia, kad visų užsibrėžtų tikslų įgyvendinti nebepajėgs.
Atsisveikindamas norėjau prašyti dar vieno interviu. Tačiau rašytojas, lyg atspėdamas mano mintis, ėmė pasakoti, jog sveikata jau nebeleidžianti daug ir intensyviai rašyti, jog netrukus ir vėl ilgam išvažiuosiąs į gimtąją Žemaitiją, kur globoja savo seną motiną…
Taigi išsiskyrėme dėl būsimojo interviu nieko konkretaus nesutarę. Tegaliu apgailestauti: man trūksta “Joldijos jūros” autoriaus patarimų. Trūksta paaiškinimų pačiais aktualiausiais nūdienos klausimais. Rašytojas P.Dirgėla itin tiesmukiškai, itin konkrečiai nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą. Tačiau jo įžvalgos visuomet padėdavo geriau susigaudyti šiandieninėje lietuviškoje painiavoje. Turėtume visi prisipažinti: be P.Dirgėlos suvokimų lietuviškoji analitinė žiniasklaida – nepalyginamai skurdesnė, nykesnė, primityvesnė.
Prisimenu jo esė “Improvizacija istorijos cimbolais”. Ten rasite tokią pastraipą: “Anuomet asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dabar visokie – “beveik oligarchiniai” – klanai valstybiniais interesais pavadina savuosius. Tada visuomenė taip degradavo, kad nebegalėjai rasti LDK preprezentantų. Dabar norinčių reprezentuoti tiek daug, kad sugebėjimais reprezentuoti mažai kas besirūpina”.
XXX
Kaip nepasimesti dabartiniuose lietuviškuose bruzgynuose? Kaip susigaudyti, kas gina valstybės interesus?
Štai kad ir toks, regis, nesudėtingas atvejis. Šių metų balandžio 10-ąją Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) prasideda Michailo Kostiajevo teismas. M.Kostiajevas – tai tas pats jaunuolis, kuris priešgyniavo Rusijos planams statyti atominę jėgainę Kaliningrado srityje (buvusioje Mažojoje Lietuvoje). Oficiali versija tokia: rusiškoji Temidė pradėjo persekioti kategoriškai prieš atominių jėgainių statybas nusistačiusį jaunuolį, šis, nenorėdamas atsidurti už grotų, pabėgo į Lietuvą, čia paprašė politinio prieglobsčio, tačiau oficialusis Vilnius nesuteikė jam net teisės nuolat gyventi Lietuvoje ir netrukus deporavo atgal į Kaliningradą. O pakeliui į Kaliningradą M.Kostiajevas buvo išlaipintas iš traukinio ir išvežtas į kalėjimą. Oficialiai jis kaltinamas dėl finansinių nusikaltimų
Kai kurie visuomenininkai Kaliningrade jau rengia piketus, kurių metu triukšmingai reikš paramą M.Kostiajevui. Panašaus pobūdžio piketus planuojama sušaukti ir Vilniuje bei Rygoje. Kas dabar gali pasakyti, kokios pozicijos turėtų laikytis tie lietuviai, kuriems svarbūs ne asmeniniai, ne grupiniai, ne oligarchiniai, o valstybiniai interesai? Kuo mes turėtume laikyti M.Kostiajevą – draugu, partneriu ar nežinia kokių tikslų siekiančiu rusu iš Kaliningrado?
Šių eilučių autoriui teko su M.Kostiajevu keletą kartų bendrauti Vilniuje, kol jis dar nebuvo deportuotas iš Lietuvos. Esu išklausęs jo pozicijos, kodėl kaliningadiečiams nereikalinga Baltijos atominė jėgainė. Versija, kodėl jis persekiojamas Kaliningrado policijos, – regis, logiška, įtikinama. Žodžiu, oficialios jo pasitraukimo iš Rusijos priežastys – taip pat tarsi nekelia rimtesnių abejonių. Jei mes nebepasitikime sava, lietuviška Temide, nenuostabu, kad rusai netiki rusiškosios Temidės objektyvumu bei nešališkumu.
Ir vis dėlto… Kodėl M.Kostiajevas deportuotas iš Lietuvos? Lietuvos slaptosios tarnybos nepasitikėjo šio jaunuolio nuoširdumu, įtarė jį turint negražių kėslų? O gal nueita pragmatiškiausiu keliu – nenorėta pyktis su Rusija? Tiesiog baimintasi, kad, M.Kostiajevui suteikus prieglobstį, į Lietuvą pradės plūsti dešimtys, jei ne šimtai, rusų, kuriuos Maskvoje, Sankt Peterburge ar Nižnij Novgorode persekioja tendencingoji rusiškoji Temidė?
Čia būtų puiki proga prisiminti Vilniuje reziduojančių Gruzijos atstovų pasakojimų, kodėl po karinės Rusijos invazijos į Gruziją jie neskubėjo remti į Lietuvą plūstančių savo tautiečių. Regis, Gruzijos ambasados elgesys privalėjo būti visai kitoks. Žvelgiant iš šalies, Gruzijos ambasada elgėsi nežmoniškai, vengdama bendrauti su gruzinų pabėgėliais, prašančiais politinio prieglobsčio Lietuvoje.
Tačiau Gruzijos atstovai turėjo rimtų įtarimų, jog į Lietuvą plūste plūdo būtent gruzinai, kurie tik dėjosi esą nuskriausti Rusijos. Iš tiesų tarp gruzinų pabėgėlių būta specialiai siunčiamų provokatorių, kuriems Rusija buvo liepusi visomis prieinamomis priemonėmis diskredituoti Gruziją Vakarų šalių akyse. Taigi kai kurie nuolatinės teisės Lietuvoje gyventi siekę gruzinai iš teisų tegalvojo, kaip mūsų žemėje iškrėsti kuo daugiau oficialųjį Tbilisį kompromituojančių šunybių.
Šio gruziniško komentaro nedera pamiršti, kai kalbama apie visų tautybių ir tikėjimų pabėgėlius, prašančius lietuvių užtarimo. Tokiais atvejais privalome būti itin budrūs. Juolab kad rusiškoje spaudoje esama ir M.Kostiajevui nepalankių tekstų. Pavyzdžiui, esama straipsnio, informuojančio, kaip šis vaikinas kadaise kalėjo Rusijoje visai ne dėl politinių įsitikinimų, kaip jis be didesnių skrupulų keisdavo politinius partnerius, bėgiojo iš partijos į partiją.
Taigi M.Kostiajevo istorija – sudėtinga. Liūdniausia, kad mes greičiausiai niekad ir nesužinosime, ar pasielgėme teisingai, deportuodami vaikiną atgal į Kaliningradą. O juk nuoširdžių draugų buvusioje Mažojoje Lietuvoje mums verkiant reikia. Kad bent jau taip spačiai ten nenyktų likę prūsiškos, baltiškos kultūros pėdsakai. Kad turėtume bent bičiulių, kurie savai valdžiai trukdytų Tolminkiemį, kuriame gyveno, dirbo ir kūrė didysis Donelaitis, paversti pravoslaviška cerkve.
Atvirai kalbant, mes turėtume M.Kostiajevui bent jau padėkoti, jog į Vilnių buvo atvykę keli jaunieji kaliningradiečiai, turintys savo privačią internetinę svetainę amberkant.ru. Po jaunųjų kaliningradiečių vizito tame internetiniame portale atsirado objektyvus, išsamus fotoreportažas apie Vilniaus Genocido aukų muziejų. Ir apie KGB darbuotojų žiaurumus, ir apie šaudymo kamerą, ir apie miško brolius, siekusius laisvės okupuotai Lietuvai. Taip, amberkant.ru negali pasigirti solidžiu tiražu. Tačiau informacija apie mūsų pokario kovas atsidūrė ne kur kitur, o rusiškoje informacinėje erdvėje. Nemokamai.
XXX
Mes, lietuviai, dažnai mėgstame verkšlenti, kaip Lenkija, Rusija, Vokietija ir Baltarusija tendencingai traktuoja mūsų istoriją, kaip piktybiškai kritikuoja mūsų politinius ar ekonominius planus, kaip apie lietuviškąjį charakterį skleidžia nebūtų pramanų. Kad meluoja ir dezinformuoja, – pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad mus apnikusios kapituliantiškos nuotaikos. Mes, lietuviai, dažnusyk vien tik skėsčiojame rankomis, suprask, esame bejėgiai pasipriešinti antilietuviškai propagandai, sklindančiai iš kaimyninių šalių.
Pikta, bet tokias kapituliantiškas nuotaikas dažnusyk puoselėja net mūsų oficialūs valdžios pareigūnai, kurių pareiga, regis, ne vien tik konstatuoti, kaip sunku šiandien būti lietuviu. Valdžia privalėtų ne tik ieškoti, bet ir rasti būdų, kaip galėtume bent jau labai skaudžiai nepralaimėti antilietuviškų informacinių karų.
Tokių priemonių – esama. Apie vieną neleistinai apleistą barą sužinojau visai atsitiktinai, susitikęs su parlamentaro Gintaro Songailos vadovaujamos Lietuvių tautininkų partijos nariu Ričardu Garuoliu. R.Garuolis – Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininkas. Jis papasakojo, kokia apgailėtina, skubiai taisytina padėtis turistiniame sektoriuje.
Mes džiaugiamės, jog sulyg kiekvienais metais į Lietuvą atvyksta vis daugiau turistų. Tačiau nė karto nepasidomėjome, ką tie turistai sužino apie mūsų šalį. O jie sužino daug neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, kad Trakų pilį pastatė lenkai, o Klaipėdos kraštą iš vokiečių atėmė agresoriai lietuviai.
Šitaip sakydamas šiek tiek šaržuoju. Tačiau tokia apvergtina padėtis išties egzistuoja. Kadangi turistai iš Lenkijos, Vokietijos ar Rusijos į Lietuvą dažnai atvyskta su … savais gidais, kurie tyčia ar nenorom, sąmoningai ar dėl žinių trūkumo iškraipo lietuviškosios istorijos faktus. Lenkai taip lengvai neįsileidžia lietuvių gidų. Lenkijoje kiltų tarptautinis skandalas, jei Seinuose ar Punske turistų grupei oficialiai vadovautų lietuvis gidas. Lenkai ypač nedovanotų akibrokšto, jei lietuvis gidas Seinuose ar Punske primygtinai akcentuotų šių miestų ir miestelių lietuviškąją kilmę.
Įvairūs apribojimai svetimtaučiams gidams taikomi ir visose kitose aplinkinėse šalyse. Savo istoriją gerbiančiose šalyse bet kas negali tapti gidu. Prieš tapdami profesionaliais gidais turistinių grupių vadovai privalo išlaikyti sudėtingus egzaminus, kurių metu nuodugniai patikrinamos jų istorinės žinios. O svetimtaučiams gidams taikomi dar ir griežti teisiniai paribojimai, nes čia įsipina “finansinis aspektas”. Lenkija suinteresuota, jog visos lėšos už vadovavimą turistinėms grupėms byrėtų tik į lenkų gidų kišenes. Mes gi apsimetame esą tokie turtingi, kad pelnu iš turizmo linkę dalintis ir su kaimyninių šalių gidais.
Tai, ką apie egzistuojančią padėtį papasakojo Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininkas R.Garuolis, liūdnai nustebino. Užuot pasistengę, jog iš Lietuvos turistai namo grįžtų kuo giliau susipažinę su tikrąja Lietuvos istorija, mes dažnusyk elgiamės taip, tarsi mums nė motais, kas iš tiesų pastatė įspūdingąją Trakų pilį.
Užuot atvykstančius turistus sudominę lietuviškuoju unikalumu, mes neišnaudojame net šios mūsų ir tik mūsų rankose esančios situacijos. Kiekvienais metais Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje galėtų daugėti žmonių, kurie po turistinės išvykos į Vilnių, Kauną ar Trakus būtų bent jau paviršutiniškai susipažinę su lietuviškąja istorinių įvykių traktuote. Dabar gi Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje daugėja žmonių, kurie net po viešnagės mūsų žemėje susipažinę dažnusyk tik su lenkiškomis, vokiškomis ar baltarusiškomis versijomis.
XXX
Įdomu, kaip šią padėtį apibūdintų rašytojas P.Dirgėla, puikių istorinių romanų autorius.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.04.12
