Prancūzų leidinys Libération išspausdino dosjė su antrašte „Caro sistema“ apie Rusijos agentus Prancūzijoje, parengtą korespondento Loreno Mio (Lauren Mio). Tarp prancūzų žurnalistas išskiria iš viso septynis pogrupius tokių, kurie gina Rusijos interesus ir įvaizdį: pradedant politikais bei pramonininkais ir baigiant universitetų dėstytojais.
Pirmą tokią grupę Mio klasifikuoja kaip „kraštutinius dešiniuosius, Maskvos placdarmą“ Prancūzijoje. „Iš visų Prancūzijos politinių partijų „Nacionalinis frontas“ pakiliausiai nusiteikęs Vladimiro Putino atžvilgiu, – pažymi žurnalistas. – Pasak Marine Le Pen, Rusijos prezidentas – „patriotas“, ginantis „Europos civilizacijos vertybes“ ir ypač jos „krikščioniškąjį paveldą“.
„Mes norime kurti Europos ateitį su Rusija“, – aiškino autoriui Emerikas Šopradas (Aymeric Chauprade), atsakingas už Nacionalinio fronto tarptautinius ryšius. Tas Prancūzijos kraštutinės dešiniosios partijos geostrategijos autorius kasmet po keletą kartų lankosi Rusijoje, kur jis užmezgė daugybę „draugiškų santykių“, pavyzdžiui, su milijardieriumi Konstantinu Malofejevu, kuris finansuoja Ukrainos separatistus, tvirtina žurnalistas.
„Nacionalinio fronto meilė Putinui kelia daugybę įtarimų dėl rusiško finansavimo, kurio pasiimti emisarai, galimas dalykas, važinėja į Maskvą“, – rašo leidinys.
„Dešiniajame politiniame spektre arčiau krašto buvęs ultradešiniosios studentų grupės GUD (Group Union Defense – Gynybos sąjungos grupė) narys Andrė Šankliu (André Chanclu) organizuoja „Prancūzijos–Rusijos kolektyvo“ ir asociacijos „Prancūzija–Donbasas“ veiklą, – praneša Mio. – Pastaroji šią vasarą organizavo mitingus Paryžiuje ir net pasiuntė kelis prancūzų savanorius į Ukrainos rytus kaip pastiprinimą prorusiškiems separatistams“.
Antrąją Rusijos įtakos agentų Prancūzijoje grupę žurnalistas apibrėžia kaip „dešiniuosius, besidangstančius golizmu“. „Generolą de Golį be paliovos mini Vladimiro Putino draugai prancūzai, kurie noriai išnaudoja jo formulę „nuo Atlanto vandenyno iki Uralo“, pritaikydami Europai, arba prisimena jo pranašavimus 1944 metais: „Rusijos nugalėti neįmanoma“, – sakoma straipsnyje.
Šiame pogrupyje čempionas yra UMP partijos deputatas Tjeri Mariani (Thierry Mariani), asociacijos „Prancūzijos–Rusijos dialogas“ vienas iš pirmininkų, kartu su Rusijos geležinkelių vadovu Vladimiru Jakuninu.
„Prie šios „Suverenių tautų Europos“ dainių prisideda ir Filipas de Vilje (Philippe de Villiers), kuris žavėjimąsi Putinu derina su bizniu, – rašo Mio. – Rugpjūtį, kai Rusijos tankai užgrobė Ukrainos rytus, „Judėjimo už Prancūziją“ prezidentas susitiko su Putinu jo naujojoje teritorijoje Kryme ir pardavė jam du pramogų parko projektus pagal Prancūzijos parko „Puy du Fu“ modelį: vienas turi būti įrengtas Maskvoje, kitas Kryme“.
Trečiąjį prorusiškai nusiteikusių prancūzų pogrupį žurnalistas išskiria pavadinimu „Nepasitikėjimas NATO, kai kurių kairiųjų jėgų variklis“. „Kairiųjų politinių jėgų susižavėjimui Vladimiru Putinu peno teikia įvairūs įkvėpimo šaltiniai: antiamerikanizmas, ES ir liberalizmo kritika, kitokio politinio modelio paieškos, bet kartais paprasčiausiai noras išsiskirti iš bendros masės“, – sakoma straipsnyje.
Tokiu būdu, „Kairiajai partijai“ pagrindinis Ukrainos krizės kaltininkas yra… NATO, kuri, jos nuomone, išprovokavo Rusiją, prasiskverbusi pernelyg toli Europos rytuose“.
„Reikia palaikyti gerus santykius su Rusija, tuo suinteresuota visa Europa“, – pareiškė Žanas Liukas Loranas (Jean Luc Lorand), Respublikos ir pilietinio judėjimo (MRC) lyderis, kuris suvienijo Prancūzijos–Rusijos draugystės grupę Prancūzijos parlamento žemutiniuosiuose rūmuose ir stengiasi plėtoti decentralizuotą savo miesto Le Kremlin-Bicêtre šalia Paryžiaus bendradarbiavimą su Maskvos srities Dmitrovo rajonu.
Ketvirtąją prezidento Putino šalininkų grupę Prancūzijoje autorius klasifikuoja kaip „simpatizuojančius universiteto dėstytojus“. „Net pačiose autoritetingiausiose Prancūzijos universitetų katedrose Putino Rusija turi savo daugiau ar mažiau ryžtingų gerbėjų ir gynėjų, – sakoma straipsnyje. – Žymiausias iš jų – Žakas Sapyras (Jacques Sapir), Aukštosios sociologijos mokyklos Paryžiuje (EHESS) tyrimų centro direktorius, taip sistemingai ginantis Putino Rusiją, kad net atsirado visas spiečius jo kritikų“.
Prorusiškiems mokslininkams galima priskirti ir Elen Karer d‘Ankos (Hélène Carrère d‘Ancausse), sovietologę ir Rusijos istorijos specialistę, dabar nuolatinę Prancūzijos akademijos sekretorę, kuri dažnai gina Putino Rusijos „idėją“.
Dėl dažno finansavimo, nuo kurio jie priklauso, neabejingi Rusijai ir Tarptautinių ir strateginių santykių institutas (IRIS) bei Prancūzijos tarptautinių santykių institutas (IFRI).
Penktasis pogrupis, išskirtas straipsnyje kaip veikiantis Rusijos interesais, – tai pramonininkai, kurie „veikia apdairiai“, kaip sako Mio dosjė. „Ne mažiau penkių Prancūzijos įmonių vadovų rugsėjo pradžioje Paryžiuje sėdėjo prie vieno stalo su Valstybės Dūmos spikeriu Sergejumi Naryškinu, kuriam pritaikytos Europos sankcijos ir kuriam lyg ir turėtų būti uždrausta įvažiuoti į Prancūziją, – sakoma straipsnyje. – Ko ten tik nebuvo: Total prezidentas Kristofas de Maržeri (Christophe de Margerie, neseniai žuvęs lėktuvo katastrofoje Maskvoje), EDF prezidentas Anri Proglio (Henri Proglio), GDF-Suez generalinis direktorius Žanas Fransua Sirelis (Jean Francois Cirelli), Auchan įkūrėjas Žeraras Miulje (Gerard Mülliez) ir aviacijos ir žiniasklaidos kompanijų vadovas Seržas Daso (Serge Dassault).
Visi jie turi didelių ekonominių interesų Rusijoje, ir apie savo meilę Rusijai jie noriai gražbyliauja valstybės valdininkams, o kartais ir žiniasklaidoje“.
Kaip šeštąjį Maskvos įtakos agentų pogrupį Prancūzijoje žurnalistas išskiria vadinamąjį „naivuolių batalioną“. „Interneto forumuose, kavinėse ir kitose pasišnekučiavimo vietose, redakcijose ir net parlamente geopolitikų mėgėjų gausybė: kartais jie pažįsta Rusiją, o kartais ten net niekada nėra buvę, bet jie sistemingai stoja Putino pusėn, su lygiomis fanatizmo ir neišmanymo dozėmis arba panieka režimo aukoms“. Tai kategorijai autorius priskiria, pavyzdžiui, prancūzų aktorių Žerarą Depardjė.
Ir, pagaliau, paskutinė, septintoji įtakos agentų grupė – „Kremliaus troliai, tarnaujantys propagandai“. „Kaip kiekvienas geras kagėbistas, Putinas pasirūpino suaktyvinti gausybę Rusijos įtakos tinklų užsienyje ir ypač Prancūzijoje, – sakoma straipsnyje. – Nuo 2012 metų Rusijos tėvynainių Prancūzijoje Koordinacinė taryba stengiasi suvienyti apie 300 tūkst. šalyje gyvenančių rusų ir rusų kilmės prancūzų, tarpininkaudama jų asociacijoms ir Rusijos ambasadai“.
Tarybos prezidentas yra baltagvardiečių ainis Dmitrijus de Koško, kuris anksčiau dirbo AFP agentūroje ir tuo naudojasi, kad užsipuldinėtų Prancūzijos žiniasklaidą, neva tai dalyvaujančią „antirusiškoje kampanijoje“. Kaip pažymi žurnalistas, buvo įsteigti kokie šeši leidiniai prancūzų kalba, kurie nušviečia įvykius Rusijos požiūriu, populiarindami jį tarp prancūzų.
“Prancūzijoje stulbina didžiulė diskusijų apie Rusiją priešingybė, – pareiškė interviu žurnalistui Tatjana Kastujeva-Žan, Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (IFRI) mokslininkė tyrėja. – Iš pat pradžių žmonės skirstomi į prorusiškus ir antirusiškus arba Putino šalininkus ir priešininkus“. Ideologija apsprendžia diskursą, pareiškė ji ir pridūrė, kad tai „siaubingai skurdina intelektualinę diskusiją“. Ji pati stengiasi laikytis neutralios pozicijos, o tai nelengva, nes diskusija apie Rusiją tapo „slidžia tema“.
Nuotraukoje: prancūzų aktorius Žeraras Depardjė, kurį leidinys Libération priskiria Maskvos įtakos agentų – naivuolių pogrupiui.
Informacijos šaltinis – Libération
2014.10.30; 04:19
