Niekas dar nesibaigė


Print

Dėl Ukrainos visi kaip ir nusiramino. Nes dėl nekariavimo pasirašyta. Popieriai juk svarbiausia. Bet susitarė ir tuos popierius pasirašė teisės atstovauti valstybes neturintys įgaliojimų asmenys. Tarptautinės teisės požiūriu tai nieko niekaip neįpareigoja. Bet kada gali susitarimus anuliuoti ir niekas tau nieko nepasakys.

Ir susitarta tik dėl paliaubų. Laikino ugnies nutraukimo sąlygų. Ukraina beveik visas sąlygas įvykdė ar vykdo. Rusija tik pristabdė generalinį puolimą. Ir nelabai to ugnies nutraukimo laikosi. Pasikeitė tik tiek, kad Ukraina nebepuola. Nes nebegali. O šiaip mūšiai tęsiasi.

Čia pat šalčiai. Dideli miestai be vandens, elektros ir šildymo. Kur nedaug likę langų su stiklais. Uždarytos įmonės ir parduotuvės. Lėtai griūvantis ūkis, pramonė  ir finansai. Žmonės jau pamiršo, ką reiškia gauti atlyginimus. Dirba už maistą, kaip viduramžiais. Ukrainos kariuomenė, kurioje žieminę aprangą turi gal kas antras, rausia žemines. Padėti Rusijai atvyksta Generolo Žiemos pajėgos. Toliau vyksta karas, kurio nėra.

Toks tas žmonių pasaulis. Nė vienas žmogus rimtai niekada nenori karo. Visi juk už taiką. Tačiau prasidėjo ir vyksta tai, ko nė vienas nenori. Ir žmonės tame dalyvauja. Ir gauna pamokas, kaip reikia ir kaip nereikia gyventi.

Vieni plojo bepročiui, skatino ir tebeskatina jį ir vienas kitą pergalėms. Jie kariauja prieš Ameriką. Ir už taiką, kol neliks akmens ant akmens. Bet tik tol, kol guli ant sofos prieš dėžę. Kai reikia patiems – jie irgi nenori karo. Jiems karas – toks Counter-Strike, virtualių žmogeliukų siausmas ekrane. Futbolas, kur gali sirgti už savus, retkarčiais vis nueidamas prie šaldytuvo alaus. Bet šiaip tai jie už taiką.

Kiti vis skambino į Kremlių ir reiškė susirūpinimą, kad beprotis išprotėjo. Jau daugiau kaip pusė metų vis paskambindavo ir rūpinosi. Pacientas vis pasakydavo, jog čia ne jis. Kad ir jis už taiką. Tik va, tie atostogaujantys kareiviai – tai grynas vargas. Jauni, karštas kraujas, ką su jais padarysi ? Nusiperka parduotuvėj kokį tanką ar zenitinį įrenginį, pora butelių degtinės – ir patriukšmauja. Ir visi nusiramindavo iki kito paskambinimo.

Atėjo laikas, kai net ir talentingai vaidinant, kad nieko nematai ir nesupranti, skambintojams kažkaip nepatogu pasidarė. Tas beprotis vis taip mušasi, daužo, degina… Tartasi savaitgaliais. Ilgai ilgai. Ir susitarta su juo už stalo nebesėdėti.  Nebeparduoti jam beisbolo lazdų, degtukų ir benzino. Ir neskolinti daugiau pinigų, nes dar neatiduos.

Ir tada staiga užgriuvo rūpestis dėl savų užpakalių ir pinigų. Tai gi juk prarasim pajamas! O kur dėt produkciją? Siaubas! Reikia kažką daryti, kad nieko nereiktų daryti! Nors jei rimtai prasidėtų, neliktų nei jų pačių, nei jų produkcijos, nei jų užpakalių ir pajamų. Tačiau jie irgi už taiką. Su sąlyga, kad nesumažės pelnas.

O dar kiti – kaip mes. Sėdėjom prie ekrano ir stebėjom absurdo tragediją. Galvojom, ką daryti ir supratom, kad nieko negalim. Įvykiai klostėsi tarsi savaime. Mes taip pat nenorim karo, kurio niekas nenori.

Ir tada staiga supranti – karas prasideda todėl, kad visi nenori karo. Kad beprotis šantažuoja visus karo nenorinčius karo galimybe. Kad jų nenoras karo leido karui prasidėti ir vykti.

Ir tada supranti, kad pasauliui reikėtų karo. Tam, kad nebūtų karo.

Nes kito būdo bepročiui sustabdyti nėra. Jis sustos tik tada, kai jį sustabdys. Nes, jeigu visai rimtai, jis irgi nenori karo. Jis, kaip ir kiekvienas banditas, bijo tikro pasipriešinimo. Tik pasiima tai, ką jam leidžia pasiimti. Ir gerai žino, kad ką užgrobs, tą ir turės.

* * *

Ko gi išmokome per šiuos metus ?

Pasaulis pasikeitė.

Dar prieš praeitas Kalėdas atrodė, kad jame galioja nors kokios taisyklės. Kovą atrodė, jog gyvenimo taisyklės pažeistos, bet tai vienkartinis atsitikimas. Ir viskas bus gerai. Dabar veriasi prieš akis iki pat horizonto realybė, kur aplamai nėra jokių taisyklių. Arba taisykles diktuoja tas, kuris nė nemano jų laikytis. Ir jis laimi. Nes ir Gargždų "Banga" laimėtų prieš FC Barcelona, jei galėtų prieš juos žaisti regbį.

Taip. Prieš jį irgi galima be taisyklių. Ir jis to labai bijo. Bet mes taip nedarysim. Nes ligonio baimės bijomės labiau. Ir jis tai gerai žino. Todėl pasikeiskime savo kompiuteriuose datą. Artėja 1938-jų Kalėdos. Sveiki atvykę.

Banditas tarpuvartėje spardo  silpnesnį. Tas, aišku, spurda, priešinasi. O kaimynai stebi sau pro langus, ir pusiau piktai, pusiau su baime taip nelabai garsiai šaukia –  ei, baikit! Nedelsiant abu nutraukit smurtą! Nereikia bandito įžeisti, tai jis dar labiau įnirš! Reikia su banditu derėtis! Reikia jam leisti išeiti iš situacijos oriai ir paisyti jo interesų!

O jei atėmė iš tavęs rankinę – ką padarysi, negerai… Bet juk mes to nepripažinsim! Ir visiems visiems sakysim, kad rankinė ne jo! O jei jis neklausys mūsų patarimų, tai pas jį turguj pirksim mažiau saldainių. Ir parsivešim žiemai daugiau malkų ne iš jo miško. Ir aplamai kurį laiką nevaikščiosim pas tokį į svečius.

Šiaip tai mums tavęs labai gaila. Bet nesi mums giminė ir mes dar nesusituokę. Tai žinokis kaip nors pats. O mes tave paremsim pliurpalais ir rankų paspaudimais. Padovanosim kokios labdaros. O jei būsi labai geras, tai paskolinsim pinigų, už kuriuos galėsi mūsų krautuvėj ko nors nusipirkti.

Ir nedarysim realiai nieko. Kaip 1938-siais.

Bet po to ateina ir 1939-ji, ir 1941-ji.

Ir tie, kurie labai norėjo nenorėti karo ir labai nenorėjo ką nors daryti, nukenčia daug žiauriau. Ir vis tiek tenka padaryti tai, ką reikėjo. Tik  kaina kita. Nes auksinis laikas radikaliai antibiotikų terapijai praleistas girdant ligonį arbatėlėmis ir papildais.

* * *

Mums tik atrodo, kad V.Putinui galas. Nes labai norim, kad taip būtų. Vakarai apsisprendė – nekariaus. O V.Putinas – dar ne. Jis dar nieko nepralošė. Tik stabtelėjo. Pokerį laimi tas, kurio stipresni nervai. Kariuomenė nei iš Ukrainos, nei iš jos pasienio niekur neišėjo. Kaip parodė neseni įvykiai, sutriuškinti Ukrainos pajėgas ilgai netruktų.

Diktatoriai prieš lėtas ir turinčias daug daugiau resursų demokratijas gali veikti tik žaibiškai. Ilgo konflikto atveju jie neturi šansų. Tam, kas prasidėjo, V.Putinas ruošėsi ne vienerius metus. Kiekvieną savaitę ir mėnesį jo galimybės rezultatyviai veikti po truputėlį traukiasi. Naivu galvoti, kad jis to nesupranta ir lauks, kol tų galimybių nebeliks visai. Kad tiki Vakarais. Kad viliasi, jog jo gailėsis ir su juo skaitysis, kai nusilps ir nebegalės veikti.

Nejaugi V.Putinas jau nebeturi jokių planų ir variantų? Ir pradėjęs didžiausią savo gyvenimo darbą sustos pusiaukelėje ir lauks, kol dėl savo neveiklumo pralaimės be kovos?

Taip, visi karai baigiasi derybomis. Bet jokių oficialių derybų tarp didžiųjų dar nebuvo. Net derybų dėl derybų. Todėl reikia pasiimti kuo daugiau. Tiek, kiek gali. Kad pokerio kortos būtų geresnės. Tam galimybių yra. Ir pagunda didelė.

Rusija gali sėkmingai kariauti. Sumaniai ir įžūliai apdorota visuomenė, pasirengusi isteriškai paremti karą. Ir galinti iškęsti daug daugiau tarpusavio sankcijų nepriteklių už išlepusią Europą.  Opozicija Rusijoje nuraminta, įbauginta, užtrolinta socialiniuose tinkluose ir bejėgė. Šitiek metų pjovėsi tarpusavyje ir neįstengė net susitarti dėl kokios nors opozicinės programos projekto.

Rusijos kariuomenė gerai parengta, apmokyta karuose ir daugybėje manevrų. Šiuolaikiškai perginkluota. Viskas per tiek metų paruošta. Pilni seifai planų, detaliai patikrintų ir nušlifuotų štabų mokymuose ir pratybose. Naftos kainų piko metais susikrautas didžiulis atsargos fondas, leisiantis atlaikyti bet kokias sankcijas pusantrų ar dvejus metus. Branduolinis ginklas, kurio turėjimas neleis atsiimti nei centimetro iš to, kas bus užgrobta.

Susiskaldžiusi, sočiai aptingusi, abejinga ir baili pasaulio politinė bendruomenė vis reiškia susirūpinimus. Rėžia griežtas kalbas. Vis laukia nesulaukia sankcijų poveikio, kuris ateis po metų kitų. Ar dar vėliau, jeigu iš viso ateis. Nes daug griežtesnės sankcijos keliskart silpnesniam ir taip pat visiškai priklausančiam nuo naftos eksporto Iranui veikė, berods, nuo 2007-jų, o šis ir šiandien sveikas kaip ridikas. Pasaulio didieji praktiškai nepakrutina nei piršto net ukrainiečiams apginkluoti šiuolaikine gynybine ginkluote, žvalgybos ir ryšių įranga, nors puikiai supranta, kad Ukraina dabar kariauja už  juos. Mat jie labai nenori karo.

Neapsigaudinėkime. Niekas dar nesibaigė, o tik prasideda. Pasaulis jau kitoks. Ir niekada nebebus koks buvęs. Taisyklių laikotarpis baigėsi. Bet kokia rimtis ir susitarimai yra laikini.  Dėl kokios nors netikėtos krizės net trumpam pasikeitus jėgų pusiausvyrai, viskas subyrėtų per savaitę. Gyvename ne Taityje, o  globalinių interesų tektoninio lūžio zonoje. Plokštėms pasislinkus, sudrebėtų ir griūtų pirmiausia pas mus.

Silpnadvasių isterijos nereikia. Tačiau šokti ir dainuoti per naktis taip pat nevertėtų. Laikas išsiblaivyti nuo iliuzijų. Už lango –  kasdien vis kitoks, stipriųjų kovos ir jėgos teisės pasaulis. Jame teks išmokti gyventi kitaip. Silpnoms, išglebusioms valstybėms ir lepūnėlių visuomenėms jame ateities nebėra.

Sustabdyti šliaužiančią karo grėsmę gali ne noras, kad jo nebūtų. O reali grėsmė agresoriui. Kaip per Karibų krizę. Kai tuometiniai  gangsteriai pajuto, kuo kvepia. Kai buvo  Dž.Kenedis, o ne B.Obama su A.Merkel. Kai banditai pamatė, jog ginklai užtaisyti, pirštai ant mygtukų, akyse ryžtas ir blefo nėra.

Kasdien einam per kryžkeles, iš kurių atgal nebegrįši. Istoriją kuria ne dievai, o realūs žmonės, priimantys sprendimus. Kritinėse situacijose su daugeliu daugmaž vienodai įmanomų variantų dažnai nulemia ne valstybių galia, o tų žmonių valia veikti, atsakomybės istorijai supratimas ir charakterio tvirtumas.

Reikia labai ilgai stengtis, kad įžvelgtum tokių savybių pėdsakus tarp dabartinių Vakarų pasaulio lyderių. Jie tiesiog “nenori karo”.

Ir dėl to gali jį kada nors gauti.

2014.10.30; 04:53


Prisijunkite prie diskusijos