Lietuvai blogai – Lenkijai gerai
Pilsudskis ir jo legionai ypač garsiai ėmė barškinti ginklais prie nepriklausomos Lietuvos sienų po 1927 m. rugsėjo 9 d. nepavykusio socialdemokratų plečkaitininkų pučo (Jeronimas Plečkaitis, buvęs Steigiamojo seimo narys, vienas to pučo vadovų). Gelbėdamiesi daugelis jų pabėgo į lenkų okupuotą Vilnių ir čia ėmė talkinti nepriklausomos Lietuvos priešui. Beje, pagal kai kuriuos šaltinius plečkaitininkų pučą Lietuvoje rėmė lenkų šovinistai.
Apie tą pučą, kurį rengė 1927 m. naktį iš rugsėjo 8 į 9 d. plečkaitininkai – kairiosios politinės grupės, Lietuvos valstybės saugumo departamento pažymoje skaitome:
“Šis sukilimas, vadinamas Tauragės ir Alytaus sukilimu, buvo ruošiamas kairiųjų politinių grupių: socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų seimo frakcijos nariams vadovaujant. Sukilimo tikslas: ginklu nuversti esamą vyriausybę ir į jos vietą pastatyti buvusią iki 1926.XII.17 d. kairiųjų grupių virausybę. Tauragės ir Alytaus apskrityse buvo suorganizuoti slapti “Respublikos Gelbėjimo Komitetai”, kurie vėliau turėjo būti steigiami ir kitose apskrityse. Sukilimo organizatoriai steigė tam tikras kuopeles bei sukilėlių būrius / iš valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų narių ir jiems prijaučiančių /, kurie buvo instruktuojami, kaip, davus ženklą, pradėti sukilimą. Sukilimas buvo prasidėjęs tik Tauragėje ir jos apylinkėse. Alytuje jis nebuvo pradėtas. Šis sukilimas yra kaip ir tąsa dr. Pajaujo ruošto sukilimo puskarininkių pagelba. […]
1927 m. birželio mėn. Juodpeties kaime, netoli Tauragės, įvyko susirinkimas, kuriame dalyvavo Bildušas (valst. liaud.), Mikulsis (social. dem.), Stasys Paulauskas (social. dem.) ir dar keletas. Šiame susirinkime nutarė sudaryti “Respublikos gelbėjimo komitetą” tikslu ginklu nuversti esamąją vyriausybę ir atstatyti senąją tvarką, kuri buvo iki 1926.XII.17 d. Šiam tikslui nusistatė steigti kuopeles-būrius. Kuopelėms-būriams buvo nurodomas tik veikimo tikslas – sukilimas ir įsakyta būti pasiruošus, bet apie sukilimo laiką žinojo tik vadai. Organizacijos dalyviams buvo sakoma, kad sukilimo pasisekimas esąs užtikrintas, nes kariuomenė esanti palanki sukilimui.
Ruošimasis sukilimui buvo sparčiai varomas ir greit išsiplėtė visoje apskrityje.
1927 m. rugsėjo mėn. 8 d. vidurnaktyje sukilėlių vadai pasisamdė Tauragėje automobilį ir nuvyko į Puižiškių mišką apie 11 km nuo Tauragės, kur jau jų atvykstant laukė apie 40 sukilėlių.
1927 m. rugsėjo mėn 9 d. apie 4 val. iš anksto pasiskirstę atskiromis grupėmis sukilėliai atvyko į Tauragę, kur užpuolė valdžios įstaigas. Per maždaug 2 valandas jiems pasisekė užimti valdžios įstaigas. Sukilėliai surinko Tauragėje visus esančius automobilius, važinėjo jais po miestą ir apylinkės kaimus, nuginkluodami ir sulaikydami atskirus tarnautojus.
Apie 9 val. vienas sukilėlių vadų Saltonas su dviem palydovais paėmė iš Lietuvos Banko 200 000 litų ir 2 900 dolerių.
Apie 12 val sukilėlių jau buvo per 200. […]
Apie 16 val nuo Klaipėdos pusės atėjo kariuomenė ir užėmė miestą. Dalis sukilėlių buvo čia pat suimti, kiti pabėgo įvairiomis kryptimis. […]
Tuo pačiu laiku, tai yra 1927 m. rugsėjo mėn. 9 d., į Alytų buvo atvykę kažkokie asmenys, kurie slapstėsi prie Alytaus esančiuose miškuose ir teiravosi apie padėtį mieste, ieškodami buv. Seimo nario Juozo Paplausko (socialdemokrato). Vėliau Alytaus mieste buvo rasta dėžė su kovos šoviniais.
1927 m. rugsėjo mėn iš 8 į 9 d. naktį, 12 val., Paplausko ir kitų asmenų vadovaujamas 200 civilių žmonių būrys turėjo pulti iš miško pusės 2 ulonų pulko kulkosvaidžių eskadroną ir ginklų sandėlį. Pagrobę ginklus turėjo apsupti karininkų fligelius, karininkus atskirti nuo kareivių, o kareivius raginti prisidėti prie sukilimo. Tuo pat laiku turėjo būti nutrauktas telefono susisiekimas.
Nepavykus Alytaus-Tauragės sukilimui, daugumas sukilėlių pabėgo į Latviją, dalis į Vokietiją ir dalis į Lenkiją. Latvijoje politiniai emigrantai buvo organizuojami Vikonio, o Lenkijoje Paplausko, Kedžio ir Plečkaičio. […]
Šis sukilimas davė pačias skaudžiausias pasekmes iš visų buvusių Lietuvoje sukilimų. Tos pasekmės – tai politinių emigrantų atsiradimas. Jų, kaip žinoma, atsirado keli šimtai. Ypač tų emigrantų veikla pasidarė pavojinga mūsų valstybės atžvilgiu okupuotoje Lietuvoje – Vilniaus krašte. Čia jie apsigyvenę ir, lenkų valdžios organų padedami ir remiami, buvo išvystę labai pavojingą veiklą mūsų valstybės atžvilgiu. Kaip žinome, dėl šios veiklos net buvo mūsų įneštas klausimas į Tautų Sąjungą ir ten svarstytas. Šio sukilimo pasekmės dar nėra užsibaigusios ir šiuo metu. Nemaža dalis emigrantų dar ir šiuo metu gyvena svetur. Taip pat svetur gyvena ir šio sukilimo viso vadai.”
Naujieji lenkų planai
J.Pilsudskis ir jo propaganda, pasinaudodami iš Lietuvos atbėgusiais plečkaitininkais – pučistais, ėmė skelbti pasaulyje, kaip, girdi, nepriklausomoje Lietuvoje persekiojami kitaminčiai ir tik vienintelė Lenkija galinti įveikti toje Lietuvoje tariamą savivalę. Tam įrodyti buvo plačiai visur reklamuojami ne tik atbėgę pučistai, bet dar ir 28 lenkų mokytojai iš “Kauno Lietuvos”, kuriems neva buvę uždrausta mokyti vaikus lenkų kalbos. Nors buvo ne taip. Tie mokytojai buvo įspėti, jog jie bus pašalinti iš mokyklų, jei neišlaikys valstybinės lietuvių kalbos egzamino. Į tą tariamą lietuvių smurtą prieš minėtus lenkų mokytojus lenkų valdžia atsakė tokiais veiksmais: 1927 m. spalio 4-6 d. okupantai Vilniuje ir jo krašte uždarė 45 lietuvių mokyklas, suėmė, o kiek vėliau ištrėmė į nepriklausomą Lietuvą 20 lietuvių mokytojų ir dešimt lietuvių kunigų it t.t.
Dėl lietuviškųjų mokyklų uždarymo Vilniuje ir jo krašte A.Voldemaras kreipėsi į Tautų Sąjungos Tarybą. Tai labai įsiutino J.Pilsudskį ir jis, spalio 23-24 d. sukvietęs į Belvederį užsienio reikalų ministrą A.Zaleskį (Zaleski), Vilniaus vaivadą Račkevičių (Raczkiewicz), vyskupą R.Jalbžykovskį, kariuomenės generolus, tarėsi, ką toliau daryti su nepriklausoma Lietuva, kuri, girdi, kreipdamasi užtarimo ir pagalbos į TS ir kitas tarptautines organizacijas, daro didelę gėdą jiems, lenkams, menkina Lenkijos prestižą. Nutarė toliau būti pasirengusiems “gelbėti” nepriklausomą Lietuvą nuo Vyriausybės, bet kol kas neiti Lietuvos vaduoti nuo lietuvių, nes neaišku, ar SSRS neateis Lietuvai į pagalbą.
Todėl tikslingiau organizuoti krašto partizaninį ir kitokį pasipriešinimą, visokeriopai remti iš Lietuvos atbėgusius pučistus plečkaitininkus, organizuoti jų antilietuvišką konferenciją Rygoje, pasiunčiant į ją įnirtingiausius lenkų šovinistus, kad jie paskelbtų pasauliui apie tą didelę grėsmę, kurią kelianti pasauliui Lietuva.
(Iš Algimanto Liekio knygos “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija (1921-1939)”.
Nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis, knygos “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija (1921 – 1939)” autorius.
2012.02.14
