„The Daily Beast“ korespondentas Keisis Mičelas pasekė, kaip į oficialųjį Rusijos politinį diskursą grįžo konspirologijos tema.
Konkrečiai, vėl atsirado paklausa Federacinės apsaugos tarnybos (FSO) dimisijos generolo majoro Boriso Ratnikovo, arba, kaip jis vadinamas, „Kremliaus Merlino“, idėjoms. Borisas Ratnikovas žinomas savo pasakojimais apie „psichotropinį ginklą“, informacijos gavimą iš „vieningo informacinio lauko“ ir valstybės sekretorės Madlenos Olbrait minčių skaitymą.
Pasak Mičelo, „Boriso Ratnikovo išvaizda tokia, kokia ir dera KGB dimisijos generolui… Nukarę skruostai, mažos akutės, trūkčiojanti kalba. Ratnikovas vaizduoja save visiškai tokiu žmogum, kokiu ir interpretuoja dabartinė Kremliaus vadovybė, – nepalaužiamai ryžtingas, garbus valstybininkas.
Bet jeigu atmesime antpečius, tai Ratnikovas iš Brežnevo epochos privilegijuoto asmens virsta panašesniu į kažkokį keistuolį, Rasputiną be šlykščios augmenijos ant veido. Pasak to buvusio KGB generolo, sovietinis režimas šaltojo karo įkarštyje privertė sau tarnauti ypatingų gabumų žmones, Lenino „žmones Iks“.
„Beveik visus ypatingų gabumų žmones kontroliavo KGB, – sako Ratnikovas. – Jūs net negalite įsivaizduoti, koks protų karas vyko pirmojoje (taip originale, – red. pastaba) praėjusio amžiaus pusėje. Vargu ar perdėsime pasakę, kad pasitaikydavo astralinių kautynių“.
Kaip rašo straipsnio autorius, jo herojus, be kita ko, dėstė, kad „JAV nori pasiimti Sibirą, ir, kol didžiausi naudingųjų iškasenų klodai priklauso Rusijai, jos nenurims“. „Žinoma, Ratnikovas buvo ne vienintelis, kas suprato slaptus JAV troškimus“, – pabrėžia žurnalistas. Kaip sakė buvęs JAV specialusis pasiuntinys Sovietų Sąjungoje Styvas Sestanovičius, „dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo pastebimas toks pat plykstelėjimas pareiškimų, kad (buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais) Zbignevas Bžezinskis pasisako už Rusijos padalijimą. Tiesa, tokiu atveju nėra apie ką daug kalbėti – kažkokios kvailos žemėlapių schemos vienoje jo knygoje“. Tačiau Ratnikovas, rašo Mičelas, surado stipresnį argumentą: paties valstybės sekretoriaus žodžius: „Vašingtonas paims Sibirą į savo rankas. Subtilusis pasaulis tarė savo žodį“, – ironizuoja žurnalistas.
Taigi, „dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Ratnikovo teorija tebuvo dar viena beprotiška Rusijoje kursavusi idėja… Sąmokslas kaip nuraminimo priemonė. Minčių skaitymas kaip būdas perkelti savo atsakomybę už situaciją, už apmąstymą to, kaip akimoju galėjo dingti sovietinis pasaulis… Didžiąją XXI amžiaus dalį tokio tipo konspirologija (bent jau tokia nepagrįsta, kaip Ratnikovo pareiškimai) išlieka kaip istorinė anomalija, toks pat dešimtojo dešimtmečio atributas, kaip ir eilės prie duonos ar defoltas“.
Žinoma, Kremlius niekada nesišalino konspirologijos, rašo Mičelas, tereikia prisiminti „įvairius Gruziją, Ukrainą ir Kirgiziją sukrėtusių spalvotųjų revoliucijų aiškinimus“. „Bet ją, kaip taisyklė, galima būtų pateisinti geopolitiniais žaidimais, laikyti tuščiomis retorinėmis figūromis, tokiomis, kurios palydimos mirktelėjimais. Kai dešimtasis dešimtmetis liko praeityje, į pakraščius buvo nustumti ir vaizdiniai apie minčių skaitymą, subtiliuosius pasaulius ir psichotroninius zombius. Rusija žengė į nūdieną, o Ratnikovo pareiškimai, nors kartais ir pasirodydavo, tačiau, atrodo, jau jie nebebuvo tokie aštrūs, kaip anksčiau“.
„O vėliau Vladimirą Putiną išrinko trečiajai kadencijai – prieš keletą metų jis tapo pusiau prezidentu – pusiau caru. Ukrainos gyventojai, tuzinais mirštantys su Europos Sąjungos vėliava, antrą kartą nuvertė Putino numylėtąjį sūnų, buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių. Kryme buvo surengtas referendumas, kurio teisėtumas pasiekė beveik pchenjaniškas aukštumas. Rusijos kariuomenė, tie patys „žalieji žmogeliukai“, įsibrovė į pietinę ir rytinę Ukrainą, paversdama nepasitenkinimo gumulą maištininkų judėjimo kalnu. Sankcijos ir kritusios naftos kainos pakirto pervertintą Rusijos ekonomiką“, – sakoma straipsnyje.
„Nuo to laiko, kai Ukraina nuvertė savo kleptokratus, praėjo pusantrų metų, ir Rusija per tą laiką mutavo – šalis su besiplėtojančia rinka ir vieša opozicija virto šalimi, kurios ekonomika griūva, o ji pati skęsta diktatūroje. Tarsi namų darbų užduotis užmiršęs mokinukas, Kremlius visur ieško kaltininkų, kuriems galima būtų suversti kaltę už savo negandas. Kijeve fašistai. Kai kuriais ukrainiečiais manipuliuoja CŽV agentai. Naftos kainos smunka dėl Vašingtono ir Er-Riado slapto suokalbio… Taigi Ratnikovo požiūris triukšmingai grįžo į oficialiąją retoriką“.
Dar 2012 metais „toną davė“ vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas – jis parašė, kad „ponia Olbrait svajoja patvarkyti Sibiro turtus, o ir ponia Klinton bus sužavėta“. Prie idėjos, kad Vakarai nori atimti iš Rusijos Sibirą, praėjusių metų pabaigoje grįžo ir RF prezidentas Vladimiras Putinas. Beje, jeigu anksčiau tokios mintys, Mičelo nuomone, buvo ne itin patrauklios Rusijos prezidentui, tai šįsyk jis „atsisakė bet kokio abejingumo“.
Pagaliau, prieš keletą savaičių Rusijos nacionalinio saugumo sekretorius Nikolajus Patruševas priskyrė Madlenai Olbrait tezę, kad „Rusijai nepriklauso nei Tolimieji Rytai, nei Sibiras“.
Pasak Niujorko universiteto profesoriaus Marko Galeočio, „dabartinis Rusijos režimas ir asmeniškai Putinas, neabejotinai, linkę įžvelgti sąmokslus ir ketinimus ten, kur jų iš tikrųjų nėra. Jie turi, beje, labai mielą Vakarams vaizdinį, kaip pastarieji gali sukurti, suderinti ir įgyvendinti bet kokią subtilią intrigą prieš Rusiją“.
„Rusijoje yra žmonių, kurie taip kalba nuolat, ir Patruševas vienas iš pirmųjų. Tai taip derinasi su kitais absoliučiai absurdiškais dalykais, kuriuos jis sako, kad, man atrodo, reikia spėti, jog jis iš tikrųjų tuo tiki, – sakė Sestanovičius. – (Rusijos) nacionalistinė isterija leidžia kalbėti bet ką. Vidinių tramdančiųjų veiksnių nėra… Kai Patruševas sako ką nors panašaus, ar tai jį diskredituoja Rusijos piliečių akyse? Ar visi aplinkui pradeda pliauškėti liežuviais ir sakyti, kad šis leptelėjimas – tai jau per daug? Ar kas nors bent jau parodo, kad nesutinka? Mes to nebesitikime. Nes mes pripratome manyti, kad Rusijos nacionalinis politinis sąmoningumas ypatingas“.
Remdamasis visuomenės nuomonės apklausos rezultatais, Mičelas pabrėžia: „ar Patruševo, ar Rogozino, ar Putino komentarai tariami ne vakuume. Prie Putino (Rusijoje) visur įsišaknijo grandiozinė konspirologija“. Taip, baimė netekti Sibiro, „gal ir nėra visiškai nepagrįsta“, rašo jis. Pagaliau, Sibirui tenka 90% Rusijos gamtinių dujų ir daugiau kaip 70% naftos klodų atsargų. Ir vis dėlto, „bet kokie nuogąstavimai dėl Vakarų kišimosi juokingi kaip ir anksčiau“.
„Ši konspirologija turi savo pasekmių ir veda prie nenumatytų problemų. Ta riba, kuri skiria pasišaipymą iš kvaištelėjusių nuo supratimo, kad Kremliaus valdininkai įlindo į triušių urvą su kepuraitėmis iš folijos ir visu kitu, labai plonytė. Ukrainos krizės laikotarpiu Vašingtonas ir Briuselis nuolat susiduria su anksčiau neregėtomis komplikacijomis, kylančiomis iš to, kad Kremlius gyvena kitame pasaulyje, kur mitai – tai faktas, o gandai – realybė. Ir nenusimato, kad ta problema bus išspręsta aprėpiamoje ateityje“, – rašo Mičelas.
Kaip vaizdingai sakė Sestanovičius, Vakarai šiandien, susitikę su Rusija, „tiesiog pereina į kitą gatvės pusę. Ir jokios ypatingos baimės čia nėra, mes paprasčiausiai vis labiau linkstame prie minties, kad dialogas neturi prasmės ir vargina. Liūdna, bet reikalai būtent tokie“.
Nuotraukoje: FSB dimisijos generolas majoras Borisas Ratnikovas.
Šaltinis: The Daily Beast
2015.09.02; 06:10
