Mišelis de Nostradamas, žinomas ir Nostradamuso vardu, gimė 1503 m. gruodžio 14 d. Sen-Remi mieste.
Jo protėviai – išeiviai iš Ispanijos. Būdamas žydas, perėjęs į katalikų tikėjimą, jis sau niekados nepripažino jokios valdžios – nei karaliaus, nei bažnyčios. Ir vis dėlto nuo jaunų dienų labai domėjosi Biblija ir kabala.
Keliaujantis gydytojas Nostradamas 1530 m. laimingai apsivedė, bet per keletą metų maras atėmė iš jo du vaikus ir mylimą žmoną. Jis – gydytojas, deja, negalėjęs jų išgelbėti. Tokios „aukos“ priežastis galėjo būti jo talentas: dvasiškai stiprūs žmonės neretai pajaučia „dvasios apsivalymo“ dėsnio poveikį.
Bioenergoinformatikos specialistas S. N. Lazarevas mano, kad priėjimas prie Žemės lauko informacijos kelia pavojų žmonijai. Žmogus, atliekantis istorinio masto misiją, turi būti atsipalaidavęs, laisvas nuo žemiškų aistrų. Tai rodo ir pavyzdys Biblijoje: Dievas reikalavo, kad Abraomas paaukotų savo mylimą sūnų Izaoką. Besąlygiškas Abraomo klusnumas atiduoti brangiausią jam būtybę iš esmės pakeitė visą įvykių eigą: Izaoko ne tik buvo pasigailėta, bet ir, pratęsdamas savo giminę, jis pasauliui padovanojo Mergelę Mariją – Išganytojo motiną.
Daugelis pranašų savo šeimų išvis neturėjo, o aiškiaregiai ir liaudies gydytojai, kaip antai Džuna ir Vanga, tragiškai netekdavo savo artimųjų.
Pasak Lazarevo, čia gali veikti ir tam tikro vampyrizmo principas, kai galingas pranašautojo gydytojo energetinis laukas atima gyvenimo energiją iš jų įpėdinių ar mylimųjų, šitaip papildydamas jų „darbo“ atsargas. Rašytojo Tomo Mano romane „Daktaras Faustas“ už pagrindinio herojaus genialumą užmoka mirtimi visi, kuriuos jis mylėjo.
Turbūt ne veltui amžininkai pažymėjo, kad užsirūstinusio Nostradamo žvilgsnis buvo toks sunkus ir aštrus, kad visi kiti šalia jos jausdavosi nejaukiai. Tačiau jo draugas ir mokinys Žakas-Emė de Šavinji į savo mokytoją žiūrėjo kitaip: „Jo veidas buvo toks subtiliai sudvasintas todėl, kad jis gyveno ne tuo, ką matė aplink save, dabartyje, o nuolat buvo paskendęs savo giliose mintyse. Tanki ruda barzda jo veidui teikė įstabų didingumą“.
KARTĄ VASAROS VAKARĄ
Išgyvenęs tragediją Nostradamas vėl pasileido kelionėn po Prancūziją ir Italiją. 1546 metais jis sustabdė maro epidemiją Provanse ir užtat pelnė iki gyvenimo pabaigos pensiją bei antrą kartą vedė. Iš šios santuokos jis su žmona susilaukė šešių vaikų. Gydytojo šeima gyveno visai sėkmingai. Ir čia lyg kibirkštis jame gimė, atsirado naujas talentas. Tai buvo karštą vasaros vakarą. Nostradamas sėdėjo sode ir žvalgėsi į žvaigždes. Staiga jis pajuto kažkokį vidinį lengvumą. Pasak jo, jo dvasia pakilo, įkvėpta aukštesnės jėgos; jis išgirdo muziką, sklindančią iš dangaus sferų; jos garsuose Nostradamas tarsi ištirpo, o po to, nelyg atsidūrus liguistame sapne, jo sąmonę užplūdo įvairūs regėjimai, vis ir vis ritmingai pulsuodami.
Tą patį vakarą visa, ką jis pamatė, užrašė katrenų, t. y. ketureilių eilėraščių forma. Kiekvienas iš jų turėjo tobulą prasmę. Virpėdamas jis suvokė, kad pati dievybė prieš jį atvėrė žinojimo duris, kurios prieinamos ne kiekvienam mirtingajam.
Tiesa, tas žinių numatymo šaltinis nebuvo aiškus. Nostradamas aiškino, kad kosminiai ritmai, Visatos pulsas tik juo naudojasi nelyg smuikininkas stryku; pasakodamas jis dar rėmėsi „dangaus žvaigždėmis“, „pranašų dvasia“.
Kilo rimtas pavojus: į jo talentą inkvizicija lengvai galėjo pažiūrėti kaip į velnio pagundą. Štai kodėl savo pranašystes iš aukščiau jis sujungė su astrologija: tais laikais ji buvo laikoma solidžiu moksliniu dalyku, palaikomu pačios bažnyčios. Remiantis žvaigždžių išsidėstymu, galima buvo pranašauti apie bet ką: tai daugybė istorinių įvykių, įantspauduotų jo katrenuose. Katrenai buvo sujungiami į centurijas (jų šimtai). Apskritai Nostradamo žmonijos istorijos peržvelga apima gana ilgą laikotarpį: nuo 1557 iki 3797 metų, t. y. jį sudaro 2240 metų (!) Jo manymu, per tą laiką turėtų užgesti ir žemiškoji civilizacija.
Ar jis mąstė apie ateities „programos“ pasikeitimo galimybes? Būdamas krikščionis jis negalėjo netikėti, kad atgaila keičia iš anksto numatytų įvykių tėkmę, eigą, kaip tai įvyko Senajame Testamente aprašytoje Ninevijoje: tai jos gyventojai, pranašo Jonos pamokyti, savo atgailavimu ir griežtu pasninku išvengė tragiškos Sodomos ir Gomoros lemties.
LEMTINGA KARALIAUS DVIKOVA
Savo tikrosios šlovės pranašas pagaliau susilaukė 1555 metais, kai pirmą kartą išleido savo „Centurijas“ (353 katremus). Autorius buvo iškviestas į Paryžių, į Luvrą – pas karalių Henriką II ir Kotryną Mediči, kurie susidomėjo vienu iš katremų:
Jaunas liūtas senąjį nudės,
Pervėręs jam užgrotuotą akį –
Dvikovoj garbingoje išties
Bus du smūgiai – ir mirtis ant tako.*
Šitaip aiškiaregys įspėjo karalių: jis privalo vengti rungtynių.
1559 metų birželio 30 dieną Henrikas II pačioje riterių turnyro pabaigoje Luvro kieme panoro susirungti su Montgomerio grafu. Žinodama apie Nostradamo numatymą, karalienė maldavo vyrą, kad tas atsisakytų savo užmojo. Bet karalius buvo nepermaldaujamas. Kautynėse medinė priešininko ietis nuo smūgio į jo šarvus perlūžo, o nuo jos koto atplyšus aštri nuoskala pro grotuotą šalmo antveidį įsmigo į karaliaus akį. Henrikas II mirė po dešimties dienų baisiai kankindamasis.
Kartą kelionėje po Italiją Nostradamas netoli Ankono susitiko su pranciškonų vienuoliu Feličiu Pereti, vienuolyno pusėn variusiu kiaulių bandą. Būtent jam Nostradamas nuspėjo Romos popiežiaus ateitį.
Savojos hercogienei Nostradamas pasakęs: jai gimsiąs sūnus, kuris kada nors vadovaus kariuomenei. Penkiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais, pranašavo astrologas, jis susižeis koją, o mirsiąs metais, kai devintukas atsiras prieš septyniukę. Hercogienei iš tikrųjų gimė berniukas, vėliau tapęs karvedžiu Karlu Savojiečiu. Būdamas 50-ies viename žygyje jis susilaužė koją, nors buvo įsitikinęs, kad sulauksiąs 97 metų. Deja, mirė 69-erių, t. y. panašiai, kaip buvo išpranašauta jo motinai.
Kaip ir Volfas Mesingas, Nostradamas numatė savo mirties dieną, valandą ir įspėjo, kad žiauriai bus nubaustas žmogus, kuris išdrįs sudrumsti jo palaikų ramybę.
Prancūzų revoliucijos metu – 1791 metais nacionalinės gvardijos būrys įsiveržė į pranašo kapavietę Salone. Gvardiečiai išmetė jo kaulus iš sudaužytos kriptos ir netgi iš jo kaukolės gėrė vyną. Būrio vadas majoras Davydas pasibaisėjo nuo tokio išniekinimo. Žinodamas apie Nostradamo pranašystę, jis nelengvai įkalbėjo girtus savo kareivius surinkti palaikų liekanas, o vėliau asmeniškai juos perdavė municipalinei valdžiai. Šio kapo išniekintojai netrukus pateko į pasalą ir žuvo visi, išskyrus Davydą: nežinia kodėl, bet tą lemtingą dieną jo su tais kareiviais drauge nebuvo. Dabar Mišelio Nostradamo palaikai saugomi Salono Šv. Laurentijaus bažnyčioje.
Du šimtai metų prieš Napoleono Bonaparto gimimą pasirodė katrenai, numatę jo gyvenimo kelią:
Tas imperatorius Italijos pašonėje užgims,
O, kaip imperijos aukštai iškils vainikas!
Ir bet kuris varžovas jo akims
Ne princas bus, o mėsininkas šmikis.
O štai šiame kartene skaitytojas lengvai atpažins Kutuzovą – kaip Šiaurės Kunigaikštį:
Jis pirmas Romoj, Galijoj, Italijoj,
O iš Paryžiaus – Anglijai rūstybę rodys niaurią:
Išgarsins žygiais jo namus ir galios,
Bet jį sumušiąs Kunigaikštis Šiaurės.
Pagaliau vienas katrenas numatytas ir apie Napoleono bėgimą iš Rusijos:
Nakčia palikęs armiją, didis šis vedlys
Gal bastosi ir mėto pėdas, bėga.
Po metų septyneto vėl šlovinamas liks,
Bet iš didybės jo bus vienas niekas.
Imperatorius mirė tremtyje, Šv. Elenos saloje, praėjus septyneriems metams po to, kai 1814 metais atsisakė sosto.
LAIMINGA KLAIDA
Daugelio tyrinėtojų nuomone, vieninteliame katrene Nostradamas, perspėdamas apie katastrofą, tiksliai pasako jos datą:
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimti metai –
Kai liepos mėnesį karalius siaubo leisis iš dangaus:
Mongolų caras didis vėl atgims, kaip reta,
O viešpataus vėliau Aresas virš žmogaus.
Bet būtent šis pranašavimas neišsipildė! Kažkas nepavyko. Galbūt Nostradamas paprasčiausiai apsiriko numatydamas laiką? Arba čia įsikišo aukštosios jėgos, ne kartą saugojusios žmoniją nuo globalinių kataklizmų, kuriuos numatydavo aiškiaregiai ir pranašai.
Bet ir kas šiandien gali pasakyti, kad 1999 metų liepos mėnesį negimė Mongolijoje kūdikis, perėmęs Čingischano dvasią ir jėgą?
Taigi Nostradamas numatė dviejų karalių – Anglijos ir Prancūzijos – nubaudimą, Reformaciją, marksistinę ideologiją, pilietinį karą Ispanijoje, Hitlerio sukeltas baisybes, du pasaulinius karus, sovietinės imperijos subyrėjimą ir daugelį kitų – jau pasitvirtinusių įvykių. Dar daugiau, jis numatė ir grynai technikos išradimus: povandeninius laivus, tankus, lėktuvus ir netgi atominę bombą.
Užrašas ant marmurinio astrologo antkapio skelbia: „Čia ilsisi garsiojo Mišelio Nostradamo kaulai – vienintelio iš visų mirtingųjų, kuris buvo vertas savo beveik dieviška plunksna, t. y. žvaigždžių pagalba – aprašyti viso pasaulio ateities įvykius“.
Garsiausias iš pranašautojų? Bet kaipgi dėl jo katrenų? Tai gana silpnos eilės, rašytos lyg liguisto transo ar sapno paveikto žmogaus? Nostradamui žinios ateidavo iš šaltinių, apie kuriuos, pasak jo paties, jis nė nesusigaudė. Vadinasi, galėjo ir apsirikti? Be to, jis dažnai gailėdavosi, kad kai ko niekaip negali pakeisti ir nebuvo tikras, kad žmonijai naudinga žinoti apie savo ateitį.
Gyvenimas patvirtino šias abejones. Nuostabaus tikėjimo ir minties materializacija parodė, kad ateitis esti įvairialypė. Minties jėga mes galime ją keisti. Netgi tada, jei ją išpranašavo pats žymiausias aiškiaregys – Mišelis Nostradamas.
Autorė – Nina Jachontova
Parengė Leopoldas Stanevičius
Versta iš: „Секретные расследования“. Аналитическая газета № 2 (45), 2014 г. Leidžiamas Minske, Baltarusija.
2014.08.08; 06:41
*Iš rusų k. Nostradamo katrenus vertė Leopoldas Stanevičius.
