„Melagingesnės sistemos už rusiškąją žmonijos istorijoje nebuvo“


Print

„Man buvo trylika metų, kai Stalinas pradėjo karą su Suomija. Raudonoji armija perėjo sieną, ir kitą dieną Sovietų žmonės išgirdo per radiją: „Teriokio mieste sukilę darbininkai ir kareiviai sudarė Suomijos Demokratinės Respublikos Laikinąją liaudies vyriausybę“.

Tėvas pasakė: „Matai, nė viena šalis negalės su mumis kariauti, nes iškart bus revoliucija“.

Aš nepatingėjau, paėmiau žemėlapį, pasižiūrėjau ir sakau: „Tėti, o juk Teriokis visiškai šalia sienos. Atrodo, kad jie ten įėjo pirmą dieną. Nesuprantu – koks sukilimas ir liaudies vyriausybė?“

Ir netrukus išaiškėjo, kad aš buvau absoliučiai teisus: vieno berniuko iš mano klasės brolis buvo NKVD kariuomenėje ir jau po kelių mėnesių kaip paslaptį man papasakojo, kad jis buvo kartu su tais, kas paskui įėjusius į Teriokį Raudonosios armijos pėstininkus įvežė tenai draugą Otą Kuusineną, Suomijos kompartijos vadovą.

O vėliau viskas buvo plačiai žinoma. Štai tada aš, dar beveik vaikas, bet, matyt, su politikos supratimo užuomazga, pirmą sykį pagalvojau: „Kaip gi gali mūsų vyriausybė taip meluoti?“

O po poros su trupučiu metų, kritus Hitleriui, kai aš, jau penkiolikmetis paauglys, dirbau sanitaru evakuacinėje ligoninėje Razguliaj gatvėje, šalia metro „Baumanskaja“, aš ilgai šnekučiuodavau su sužeistaisiais, kuriuos atveždavo nuo Rževo (nei vienas neišbuvo priešakinėje linijoje daugiau penkių dienų, nei vienas), ir tai, ką jie pasakojo apie karą, taip skyrėsi nuo oficialios propagandos, ypač kalbant apie nuostolius, kad pasitikėjimas valdžia visiškai dingo.

Jau po daugelio dešimtmečių aš sužinojau, kad iš 1921, 1922 ir 1923 metais gimusių vaikinų, mobilizuotų ir pasiųstų į frontą pirmaisiais karo metais, gyvi ir sveiki grįžo trys iš kiekvieno šimto. (Beje, mūsų istorikai ir generolai iki šiol meluoja, kaip palši avinai, žymiai sumažindami mūsų nuostolius – kam, kyla klausimas, kam?).

O dar po dvidešimties metų buvo Karibų krizė, ir aš karščiausiomis dienomis dirbau faktiškai instituto direktoriaus Anuševano Arzumiano padėjėju, o jis buvo Mikojano svainis, o Mikojanui Chruščiovas buvo pavedęs Kubos reikalus. Todėl aš buvau įvykių centre ir iš įvairių direktoriaus replikų supratau, kad mūsų raketos iš tikrųjų Kuboje. Bet kaip siaubingai pasipiktinęs beveik šaukė paprastai ramus ministras Gromyka, demaskuodamas amerikiečių „šlykštų melą“ apie neva nugabentas į Kubą sovietų raketas! 

Kaip nesitverdavo pykčiu mūsų ambasadorius Vašingtone Dobryninas, kai jo paklausdavo apie raketas, o kaip tiesiog puldavo į isteriją žymūs visoje šalyje televizijos komentatoriai, rėkdami: “Ar gali nors vienas žmogus pasaulyje, žinantis taikingą sovietų vyriausybės politiką, tikėti, kad mes nuvežėme į Kubą raketas?“ Ir tik kai prezidentas Kenedis parodė visam pasauliui nuotraukas iš oro, kuriose aiškiai, ryškiai buvo matomos mūsų raketėlės – motinėle – teko trauktis atatupstiems. Ir aš atmenu Arzumiano veido išraišką, kai jis pasakojo, kad jo aukšto rango svainis skrenda į Kubą, kad įkalbėtų Fidelį Kastro nesipriešinti gėdingam mūsų raketų išgabenimui atgal.

O paskui – kad nors kas būtų atsiprašęs, prisipažinęs? Nieko panašaus.

O dar po kelerių metų mūsų tankai įvažiavo į Prahą, ir aš prisimenu, kaip į partijos rajonų komitetus visoje Maskvoje sušaukė lektorius, propagandistus ir agitatorius, kad duotų jiems oficialias nuorodas: mūsų kariuomenė dviem valandom (!) aplenkė NATO kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją. Beje, paskui tą patį sakys apie Afganistaną: prieš keletą mėnesių vienas taksistas, veteranas „afganas“, man pasakė: „O vis dėlto mes ten ne veltui įėjome, juk dar keletas dienų – ir Afganistane būtų buvę amerikiečiai“.

O dar aš prisimenu numušto Pietų Korėjos keleivinio lėktuvo istoriją, kai žuvo šimtai žmonių. Oficiali versija skelbė, kad lėktuvas paprasčiausiai įkrito į jūrą, visiems išvykstantiems į užsienį buvo griežčiausiai prigrasinta tik taip sakyti. O Černobylis, kai paprasti sovietų žmonės, patikėję oficialia linija („tai tik avarija“) rašė į „Pravdą“ protesto laiškus. Prieš ką protestavo? Prieš tai, kaip privedė atominę elektrinę prie katastrofos? Na ne, ką jūs! Prieš nesąžiningą Vakarų žiniasklaidos skleidžiamą šmeižtą apie kažkokią radiaciją, apie pavojų žmonių gyvybei. Ir atmenu nuotrauką laikraštyje: šunelis vizginantis uodegą, ir tekstas: „Štai vienas iš Černobylio namų. Šeimininkai trumpam išvažiavo, o šuniukas saugo namus“.

Lygiai 65 metus aš gyvenau melo karalystėje. Pačiam irgi teko meluoti – o kaip gi… Bet pasisekė – aš buvau Rytų kraštų specialistas, galėjau šiek tiek išvengti siužetų, reikalaujančių demaskuoti Vakarus. O dabar, kai studentai klausia: „Ar iš tikrųjų sovietinė sistema buvo pati nežmoniškiausia ir kruviniausia?“ – aš atsakau: „Ne, buvo ir Čingischanas, ir Tamerlanas, ir Hitleris. Bet melagingesnės sistemos už mūsiškę žmonijos istorijoje nebuvo“.

Kodėl aš visa tai menu? Net nežinau. Gal todėl, kad kažkur praslinko kažkokia informacija apie kažkokius neatpažintus kariškius?

Nuotraukoje: Georgijus Mirskis, istorikas, RF nusipelnęs mokslo veikėjas.

Informacijos šaltinis – www.echo.msk.ru.

2014.06.03; 08:04


Prisijunkite prie diskusijos